2006-11-30

Pasidalinimas po nudegimo :)

Sveikuciai,

Tiesiog įdedu laiškutį rašytą į konferenciją :)
Taigi, nelabai man gavosi sekmadienį išsakyti visa ką norėjau, tiek daug norėjau, bet Dvasia sakė: "pakanka". O dabar jau galiu ir daugiau ;)
Taigi, kaip jau ir minėjau, kai patenki i ekstremalią situaciją, visi mokslai, viskas tampa miglų migla, viskas netenka prasmės. Tiek metų praleista šioje žemėje ir atrodo viskas tarsi išnyko, kai liepsnos yra apsupusios tave, kai viskas ką nori padaryti tik dingti iš vietos, kurioje esi, nes skausmas yra didžiulis, kai liepsnos liežuviai visur aplink tave. Fizika, chemija, biologija praeina, jos pasilieka kažkur kitur. Pats negali priimti nė vieno teisingo sprendimo, bet atsiranda Tas, kuris tave ištraukia, Tas, kuris užgesina ugnį ir apsaugo tavo
gyvastį. Štai dar kelios akimirkos ir atgavęs protą laikau pažeistą kūną po šaltu vandeniu ir iš lūpų atrodo galėtų piltis tik keiksmai ir priekaištai, o nieko kito išskyrus "Mano Viešpatie, koks geras Tu" nebegali išlementi ir tada suvoki, koks Jis maloningas, koks geras, nuostabus ir mylintis. Ne be reikalo Jį vadiname Tėvu, juk Tėvas žino kas geriausia Jo vaikui, Jis ateina ir paguodžia kai to reikia, Jis ateina ir būna šalia, kada sunku. Ir nežiūrint, kad mūsų žemiškasis tėvas yra ribotas laiko, Dievas nėra, Jis amžinas.

Važiuoju į ligoninę ir 'parinuos', kad gali likti randai, randai ant veido, kaip žiauru, bet ateina Jis ir pasako: "Aš tave myliu" ir viskas nurimsta, Jis myli nepaisant nieko, Jo meilė besąlyginė, gali būti be kojos, bet Jis vistiek tave mylės. Jei būtų sukūręs žmogų taip, kad jis galėtų gyventi be galvos, Jis mylėtu ir be jos. Dabar suprantu, kaip Jam skaudu, kai Jo kūrinys nepažįstantis Jo sunkiu momentu bando atsiremti į bet ką, išskyrus Ji. Suprantu, kaip Jam skaudu kai Jis mato vaiką, kuris Jo neprisileidžia. Kai Jis taip pat nori prieiti prie kito žmogaus ir pasakyti paprastus žodžius "Aš myliu tave, Mano meilė tau niekad nepraeis", o negali, nes žmogus Jam sako "valink nuo manęs, aš pats viską galiu". Po šito atėjo klausimas, o kaip su kitais žmonėmis, kaip aš bendrausiu su kitais, kai priėjęs prie bet kurio vaiko išgirsiu: "koks jis baisus" (imu vaikus, nes jie nemeluoja, jie sako tai ką mato, jie dar nėra sugadinti, kaip mes), kaip susirasiu žmoną? O Jis raminančiu balsu ištaria: "dar prieš tave sukurdamas numačiau tau žmoną, juk Aš pažinojau tave, tau dar negimus, tau dar nebūnant motinos įsčiose Aš numiriau už tave ir tau dar nebūnant motinos įsčiose žinojau kas bus tavo žmona".

2006-11-28

Pastorius TV laidoje

Laidos "Kertinis akmuo" kūrėjai pokalbiui pasikvietė pastorių Artūrą Rulinską.

Laidos tema - turtai.

Laidą galite peržiūrėti savo kompiuteryje.

Žiūrėti

Aurelijaus Augustino „ Išpažinimų“ vienuoliktos knygos interpretacija

(Rašto darbas filosofijos kursui)

ŠV. AUGUSTINO GYVENIMAS

Šv. Augustinas (354 – 430) gimė Tagastėje, Numidijoje. Jo tėvas buvo pagonis, o motina - krikščionė. Dirbo retorikos mokytoju gimtajame mieste, vėliau Kartaginoje, Romoje ir Milane. Cicerono raštai sužadino jo domėjimąsi filosofija. Nors motinos buvo auklėjamas krikščioniškai, jos įtakai nepasidavė. Iš pradžių žavėjosi manicheizmu, skelbusiu kraštutinį gėrio ir blogio dualizmą. Vėliau, pastebėjęs šios doktrinos trūkumus, persimetė į akademinį skepticizmą. Tik 386 m., perskaitęs neoplatonikų veikalus, pasuko atgal prie dogminės filosofijos, o paklausęs vyskupo Ambraziejaus pamokslų, priėmė Bažnyčios tikėjimą. 387 m. apsikrikštijęs grįžo į Afriką ir čia kunigavo, o nuo 395 m. buvo Hi - pono vyskupas. Jis karštai gynė Bažnyčios idėjas ir kovojo prieš erezijas, net ir prieš tas, kurios anksčiau buvo jį patį patraukusios, - prieš manicheizmą, prieš donatizmą, kuris priešinosi centralizuotai Bažnyčiai, prieš pelagianizmą, skelbusį, jog malonę galima pelnyti. Į gyvenimo pabaigą filosofinius Augustino interesus vis labiau išstūmė teologiniai.

Augustinui labai patiko rašyti. Tarp išlikusiųjų jo veikalų seniausi rašyti 386 m. Milane: „ Contra Academicos", traktatas, kuriame polemizuojama su skepticizmu, „ De vita beata" , kur aiškinama, jog laimė priklauso nuo Dievo pažinimo; „ Soliloquia" – apie antjuslinių tiesų pažinimo būdą. Jau po krikšto, pakeliui iš Milano į Afriką, gimė traktatas „ De quantitate animae" , kuriame aiškinamas sielos santykis su kūnu. Dauguma Augustino veikalų buvo parašyti jau Afrikoje; iš jų svarbiausi: „ Išpažinimai" (Confessiones) , 400 m., kuriame Augustino pozicija pateikiama asmenine, tarsi dienoraščio, tarsi maldos forma; traktatas „ Apie Trejybę" (De trinityte) , 400 – 410 m., sisteminantis teologines pažiūras; „ Apie Dievo valstybę" (De civitate Dei) , 413 – 426 m. – svarbiausias Augustino veikalas, perteikiantis pirmiausia istoriosofines jo pažiūras; pagaliau prieš pat mirtį parašytas veikalas „ Retractationes" , kuriame Augustinas glaustai išdėstė savo veikalų idėjas, pakoreguodamas jas pagal Bažnyčios dvasią.

Augustinas buvo įtakingiausias krikščionybės mąstytojas. Viduramžių lotynų filosofai Augustino filosofiją išmanė ir vertino nepalyginti geriau nei Rytų Tėvų palikimą. Jis padėjo pamatus naujajai krikščioniškajai filosofijai. Jis nutraukė klasikinę graikų tradiciją, kuriai buvo būdingas objektyvizmas ir intelektualizmas; jis laikėsi introspekcinės pozicijos, o valią iškėlė aukščiau už protą.

Pasikeitus pozicijai, pakito ir pasaulio samprata. Graikai linko į finitizmą ir natūralizmą; o Augustino požiūriu, Dievas yra begalinis, o pasaulis - antgamtiškas ir priklausantis nuo malonės. Laikantis introspekcijos pozicijos net Dievas yra suprantamas pagal savų išgyvenimų analogiją, o iš to plaukė personalizmas, požiūris į Dievą pirmiausia kaip į asmenį, kurio esmė yra valia; šitaip buvo nusigręžta nuo senovės universalizmo. Mintis, kad Dievas yra begalinis, nulėmė tai, jog pasaulis palyginti su Juo ėmė atrodyti menkas, todėl gimė helenistiniam monizmui priešingas kraštutinis Dievo ir pasaulio dualizmas. Augustino filosofinė koncepcija buvo ištisai paremta nuostata, jog valia, tikėjimas, meilė ir malonė yra verti didesnio pasitikėjimo negu protas ir patyrimas. Ši nuostata leido suformuluoti originalias, senovei nebūdingas filosofines idėjas, tad Augustinas, kaip pasaulio sampratos kūrėjas, atsistojo greta Platono, Aristotelio ir Demokrito.

IŠPAŽINIMAI

VIENUOLIKTOSIOS KNYGOS ANALIZĖ

Pasak Augustino, žmogus yra esybė, kuri įtraukta į laiko gniaužtų suspaustą žemiškąjį gyvenimą. Tad kas yra tas laikas, kuriame žmogus patalpintas, kuris nuolatos keičiasi, ir, ar žmogui yra duotos galios visus tuos slėpinius suprasti? Bandysime visa tai ir išsiaiškinti analizuodami Augustino „ Išpažinimus“.

Dievas, Augustino manymu, yra visų laikų kūrėjas, kuris prieš sukurdamas dangų ir žemę, nieko neveikė ir iki tol nebuvo jokio laiko. Mūsų ir Dievo laikas skiriasi: „ Tavo metai nesikeičia, jie nei eina, nei ateina, jie – viena diena, o tavo diena – ne „kasdiena“, bet „ šiandiena“ , nes tavoji šiandiena nesitraukia iš kelio rytdienai ir neina po vakarykštės dienos. Tavoji šiandiena – amžinybė.“ Amžinybė, kuriai nėra lygių ir kurioje viskas sudaro dabartį. Dievas ir jo laikas yra amžinas ir pastovus. Jis nesikeičia. Tuo tarpu mūsų laikas: „ jis ir eina, ir ateina tam, kad ateitų visi.“ Tad Dievas sukūrė visus laikus ir yra ankstesnis už bet kokį laiką, „nebuvo jokio laiko, kada nebūtų buvę laiko“.

Mūsų laikas yra sudarytas iš daugybės praeinančių judėjimo momentų, kurie tuo pačiu metu trukti negali. Tie judėjimo momentai būtų trys laikai: būtasis, esamasis ir būsimasis laikas. “Jeigu niekas nepraeitų, nebūtų būtojo laiko, o jei niekas neateitų, nebūtų būsimojo, ir jei niekas neegzistuotų, nebūtų esamojo laiko.“

Kaip ir kiekvienas daiktas, taip ir laikas turi savo specifiką. Augustinas siūlo šiuos tris laikus labiau sukonkretinti ir patikslinti. Laikus jis vadina taip: “esamasis apie būtąjį, esamasis apie esamąjį ir esamasis apie būsimąjį. Mat visi šie trys laikai yra mano sieloje kaip kažkas neapibrėžta, ir niekur kitur aš jų nematau. Esamasis apie būtąjį yra atsiminimas (memoria), esamasis apie esamąjį yra stebėjimas (contuitus), o esamasis apie būsimąjį – laukimas (exspectatio)“.

Labai dažnai mes savęs klausiame, kaip atsiranda laikai? Augustino manymu, „esamasis laikas atsiranda iš kažkokios nežinomybės, kai iš būsimojo laiko jis tampa esamuoju, ir kad jis pasitraukia į nežinomybę, kai iš esamojo tampa būtuoju.“ Visi šie laikai yra viename dalyke – dabartyje. „Mes labai dažnai iš anksto apmąstome savo būsimuosius veiksmus. Ir tie apmąstymai vyksta dabar, o veiksmo, apie kurį mąstome, dar nėra, nes tai – ateities dalykas.

Kai jo imsimės ir pradėsime daryti tai, ką mąstome, tada turėsime veiksmą, kuris bus ne ateities, o esamas dalykas.“ Kaip mes galėtume apibūdinti esamąjį laiką? Gal dabartiniu momentu, čia ir dabar? Atrodytų, kad, esamasis laikas, turi trukmę, tačiau “ Esamuoju gali būti vadinamas tik trumpiausias laiko momentas, kurio negalima dalyti į jokias dalis. Jis taip greit praeina iš ateities į praeitį, kad neužtrunka nė akimirkos. Jei užtrunka, tai dalijamas į praeitį ir dabartį.“ – tad jį giliau panagrinėję, prieiname prie išvados, kad jis, esamasis laikas, neturi jokios trukmės.

Kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje yra kažkokia tai trukmė: paskaitos, kelionės, spektaklio, dainos ilgis ir t.t. Mes suvokiame laiko trukmes, kiek laiko užtruko visa tai, bet norėdami išsiaiškinti kaip mes tai suvokiame, pirmiausia, sako Augustinas, jog turime suprasti, kokį laiką mes galime matuoti. Negalime matuoti bet kokio laiko, „kai laikas eina, jis gali būti suvokiamas ir matuojamas,o kai praeina, negali būti nei suvokiamas nei matuojamas, nes jo nebėra“. Vadinasi laikas „ateina iš to, ko dar nėra, eina per tai, kas neturi trukmės, į tai, ko jau nebėra“. Tad praeities laiko mes negalime niekaip matuoti.

„ Išpažinimų vienuoliktoje knygoje“ galime rasti daug informacijos, nurodančios tuometinį Augustino požiūrį į Dievą. Jis manė, kad Dievas yra viršesnis už kūrinį ir, kad kūrinys visiškai priklauso nuo Dievo. Jis yra ne tik svarbiausias pažinimo objektas, bet ir pažinimo priežastis, mat žmogus pats tiesos niekada nerastų, tik Jis, Dievas, teikia žmonių protams tiesas. Šame tekste aptinkame ne vieną Augustino maldą, skirtą Dievui, kurioje jis prašo pagalbos sprendžiant keblius klausimus apie laiką, prašo neužsklęsti paprastų, o kartu ir tokių paslaptingų dalykų. „Ir kam geriau galėčiau patikėti savo nepatyrimą, jei ne tau, kuriam negali pabosti mano pastangos gilintis į tavo raštus“ - taip Augustinas parodo visišką pasitikėjimą Dievu.

Augustinas ilgai ieškojęs atsakymo, kaip mes matuojame laiką, galiausiai išsiaiškina, jog laiką matuojame siela. „ Taigi aš matuoju ne pačius garsus, kurių jau nėra, bet kažką, kas lieka mano atmintyje. Taigi tavyje, siela, aš matuoju laiką. Suvokimas, kurį sukelia praeinantys daiktai, tavyje pasilieka, nors daiktai ir praeina.“ Taigi laikui bėgant, būsimasis laikas trumpėja, o būtasis ilgėja t.y. vis didėja praeitis, bet mažėja ateitis, ir būtasis ilgės tol kol būsimasis laikas pasibaigs ir taps gryna praeitimi. Sieloje, pasak Augustino, „vyksta trys veiksmai: ji ir laukia, ir stebi, ir atsimena taip, kad tai, ko laukia, per tai, ką stebi, pereina į tai, ką atsimena“. Taigi šnekėdami apie laiko ilgumą sakome, jog „ ilgas yra ne būsimas laikas, kurio jau nebėra, bet jo laukimas. Ilgas yra ne būtasis laikas, kurio jau nebėra, bet praeities prisiminimas. Taip yra ir su visu žmogaus gyvenimu, kurio dalis sudaro atskiri žmogaus veiksmai. Taip yra su visu žmonijos amžiumi, kurio dalis yra kiekvieno individo gyvenimas“. Viskas kažkada pasibaigs.

Knyga užbaigiama nuostabia Dievo garbinimo pastraipa. Dievas sukūrė mus, žmones, nuodėmingus ir riboto žinojimo, tad Augustinas sako, kad Dievas yra didis, pastovus ir amžinas visų sielų ir kūnų kūrėjas, žinantis visas pasaulio paslaptis, kurių mums, žmonėms, nevalia žinoti ir suvokti. Jis, Dievas, – žino visa, kas buvo ir bus, visa daug nuostabiau ir daug slaptingiau.

Dovilė Jakaitytė

  Adaptuota The Professional Template tema