Darbas, studijos ir bakalauro rašymas, papildomi kursai, bažnyčia ir tarnystės joje, savanoriškas darbas, draugai bei pomėgiai – tai veiklos, kuriomis užsiėmiau praeitais metais. „Neturiu laiko, turiu tiek daug visko padaryti, aš per daug užsiėmusi tam“ – sakiau draugams, kurie kvietė prisijungti prie Biblijos studijų grupelės. Laikas bėgo ir aš iš naujo sugrįžau prie tų pačių klausimų, kurių savęs klausiau prieš keletą metų: Tikiu į Dievą jau ne vienerius metus tai dėl ko nesijaučiu gerai, nėra pilnatvės kasdienybėje? Dėl ko jaučiuosi pavargusi, nebėra ugnies manyje? Koks gyvenimo tikslas? Kokia mano ateitis? – ir dar daug kitų klausimų susijusių su mano gyvenimu iškildavo mintyse. Supratau, kad labai aktyvus gyvenimas, užsiėmimas visomis anksčiau išvardintomis veiklomis nuvedė mane į tokią vietą, kur jaučiausi be galo ištroškusi, be džiaugsmo, be krypties, be pasitenkinimo kasdienybe.
Prisiminiau ankstesnį draugų kvietimą jungtis prie Biblijos studijų grupelės ir žinojau – atsinaujinimas manyje gali būti tik Dievo artume, disciplinuotai skaitant Jo žodį (gi tikrai sunku atrasti laiko Dievui, kai nėra įsipareigojimo ir struktūros tam dienotvarkėje). Tad prisijungiau prie Biblijos studijų grupelės, kuri tuo metu studijavo Jokūbo knygą. Asmeniškas Biblijos skaitymas, po to vykstanti diskusija tarp skirtingo amžiaus žmonių, bendravimas prie bendro užkandžių stalo buvo tarsi gyvybės versmė mano išdžiūvusiai sielai. Dievas atsakė ne į visus mano klausimus, kuriuos turėjau, tačiau Jis sugrąžino mane atgal prie tikėjimo ir supratimo, kad vien tik Kristaus man užtenka gyvenime. Jo man pakanka kasdieniam džiaugsmui išlaikyti, vidinei ugniai šviesti manyje, ramybei turėti žiūrint į ateitį. Biblijos studijų metu mačiau, kad Dievo Dvasia mane keičia, sustiprina ir padeda vėl atgauti gyvenimo pilnatvę.

Dovilė Jakaitytė