Tą
pirmąjį po Kalėdų sekmadienio rytą prabudau savo galvoje girdėdamas labai
aiškią melodiją ir nuolat besikartojančius dainos „Laisvė“ priedainio žodžius: Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje, kaip giesmę
gerklėje mirtis uždaro, taip kaip uždaro vakarą naktis,....
Kas man čia dedasi? Kodėl daina, kurią
paskutinį kartą turbūt girdėjau pavasarį per vieną iš Lietuvos nepriklausomybę
pažyminčių švenčių dabar mane taip užgulė ir niekaip negaliu jos iškrapštyti iš
savo minčių? Štai jei būčiau prabudęs su kokia nors mintimi iš Šventojo Rašto,
tai manyčiau, kad man Dievas kalbėjo. Už tai jam padėkočiau ir tą rytą kaip
nors įrašyčiau ir papildyčiau jau pasiruoštą pamokslą, nes kai Dievas kalba tai
jis kažką nori arba man pačiam pasakyti, arba nori, kad tai perduočiau kitam
žmogui, kuriam ta žinia yra aktuali. Tačiau, ką man daryti su tokiomis eilėmis
paskutinį metų sekmadienį, kai rodos Lietuvoje viskas yra ramu?
Daugelis psichologų šioje vietoje man
galėtų pasakyti, kad atsidarė kažkokios durelės iš mano atminties archyvų ir
tokia daina pabėgo sutrikdydama mano rytą. Tad pakaktų, kad ryte nusiprausčiau
po dušu, ir gerdamas kavą papasakočiau žmonai apie tokią paskutinio sapno
pabaigą ir palikčiau visa tai sau, nes tai tiesiog toks atsitiktinumas, kokių
būna šimtai.
Vis dėlto, pagalvojęs nusprendžiau -
nepaliksiu šios minties taip jau sau. O gal būtent Jis (galvoju apie Viešpatį)
ir pradarė mano atminties archyvus, pažadino tokiais didingais žodžiais mano
mintis ir sudrumstė sekmadienio ryto ramybę, kad aš galėčiau tai pat pažadinti
ir daugelio kitų mintis, kuriems jau išnyko arba nyksta Tėvynės koncepcija. Gal
ir netuščiai praleisiu laiką rašydamas apie Tėvynę. Justino Marcinkevičiaus eilės
sujaudino E. Masytę, kad ji sukūrė neblėstančio grožio Atgimimo himną ir tas
himnas yra taip „užarchyvuotas“ daugelio mintyse, kad kai kuriems net rytais
nei iš šio nei iš to lauk iššoka.
Pirmiausia pradėkime nuo to kas yra
Tėvynė. Kažkada yra tekę klausytis per radiją žmonių pasisakymų apie tai kas
jiems yra Lietuva Tėvynė. Vieni sakė, kad tai yra miškai, laukai, ežerai ir
upeliai. Kiti kalbėjo, kad tai yra juos supantys žmonės, viena religija. Dar
buvo tokių, kurie paminėjo kalbos ir kultūros svarbumą. Minčių kaip ir
pasisakančių žmonių buvo daug. Iš tiesų į Tėvynę galima sudėti daug ką, su
žmonių jausmais ir ką jie laiko esant Tėvyne nepasiginčysi. Turiu prisipažinti,
kad užduodamas sau klausimą „kas man yra Tėvynė“ ir dar netgi intensyviai
galvodamas apie tai lieku sutrikęs, tiesiog negaliu atsakyti kas tai yra.