Tai buvo jau antroji VLKB rengiama misijos kelionė į Gruzijos šalį. Pirmoji įvyko 2008-aisiais, prieš metus, tuojau po Rusijos – Gruzijos karo. Pirmos kelionės metu norėjome įgyvendinti humanitarinės pagalbos pobūdžio misiją, tačiau atsitiko taip, kad tai buvo labiau susipažinimo, šalies pažinimo ir kontaktų užmezgimo kelionė.
Antroji kelionė į Gruzija jau statėsi ant pirmosios misijos pamatų ir užmegztų pažinčių. Jos pagrindinis tikslas - drąsinti Gruzijoje gyvenančius tikinčiuosius, pasidalyti savo pažinimu ir liudijimais apie Dievą bei patiems bręsti tikėjime mokantis iš vietinių krikščionių.
Visa VLKB komanda ir Teodoras Tbilisio centre
Tai kokia yra ta kaukazietiškoji Gruzija? Pirmiausiai, nuomonę apie šalį susidarome regėdami į akis krentančius šalių skirtumus. Daugelis dalykų čia yra kitaip: pastatai, gatvės, parduotuvės, gamta ir klimatas. Naujai atvykusį į šalį žmogų iš pradžių tai stebina, kartais žavi arba gąsdina, iki kol pripranti ir pradedi jausti, kad mažai kas čia bendro su savo kraštu. Jeigu būtume buvę tik turistai, galbūt tai ir būtų patys didžiausi įspūdžiai – didinga praeitis, senesni pastatai negu metraščiuose paminėtas mūsų valstybės vardas, skurdi dabartinė būsena primenanti žlugusią Tarybų Sąjungą bei nusivylimas gyvenimu, kai apie tai kalbiesi su žmonėmis. Visgi, kadangi vykome bendrauti su savo tikėjimo broliais ir seserimis, patyrėme labai prieštaringus dalykus.
Neviltyje yra daug vilties. Gruzinai labai mėgsta bendrauti, todėl bendrauti mums buvo lengva. Jų atvirumas ir paprastumas stebina, šypsena veiduose tarsi sako, kad viskas yra gerai, tačiau tuojau pat iš širdies gelmės iškyla neviltis ir nusivylimas. Kai gyvenimas sunkus, kai nėra kur užsidirbti ir įsidarbinti, kai pensija yra apie 120 litų, o pieno kaina firminėje pakuotėje parduotuvėje virš 5 litų nesunku suprasti, kaip jie jaučiasi. Ir šioje liūdnoje situacijoje nuostabu prisiminti, kad pačius laimingiausius žmones sutikome bažnyčioje.
Visa misijos komanda gyvenome vienoje Batumio (uostas prie Juodosios jūros šalies rytuose) miesto evangelinėje bažnyčioje, su kurios nariais ir praleidome daugiausia laiko. Sugrįžus iš miesto ar turgaus ir atradę bažnyčioje žmonių matėme visiškai priešingas nuotaikas, girdėjome visai kitokias kalbas. Kada Jėzus pasakė, kad jūs žemės druska ir pasaulio šviesa (žr. Mt 5,13-14), jis kalbėjo apie tikinčiųjų išskirtinumą ir tuo pačiu apie jų misiją. Gruzijoje akivaizdžiai patyrėme ir pamatėme, kaip tikra yra tai, ką Biblija kalba apie tikinčiuosius.
Evangelija skelbiama savo gyvenimu. „Evangelijos Gruzijoje niekas negali paskelbti, kaip tik pats gruzinas savo draugui gruzinui”, - taip mums kalbėjo mūsų komanda besirūpinantis Andre Krahn, Kontaktmisijos misionierius Gruzijoje.
Krikščionybės istorija čia yra viena seniausių pasaulyje. Dar trečiame amžiuje iš Kapadokijos į Gruzijos teritoriją atekliavusi Nino, Evangeliją paskelbė tuometiniam karaliui, kuris ją priėmė ir per jį šio krašto gyventojai priėmė krikščioniškąją pasaulėžiūrą.
Gruzija iš tiesų turi senas tradicijas, nuo VI a. išlikusias bažnyčias ir vienuolynus, savo sena istorija labai didžiuojasi, o provoslaviškąją krikščionybę laiko savo kultūrine tapatybe. Bet koks atvykėlio bandymas papasakoti apie Dievą yra pasmerktas nesėkmei, nes liudijimas apie Dievą iš kitos krikščioniškosios praktikos pozicijos jiems atrodo, kad tai yra pasikėsinimas į jų kultūrinį paveldą ir identitetą. Iš tiesų dominuojanti provoslaviškoji bažnyčia užgožia visus kitus tikėjimus. Netgi Romos katalikų bažnyčia šioje šalyje yra ne kas kita kaip sekta. Batumio mieste net trečdalis gyventojų save laiko musulmonais.
Visgi neviltis ir apsti nuodėmė labiau skelbia kokia yra tikroji žmonių religija. Nors gyventojai ir mano esantys krikščionys, tačiau visuomenė ypatingai korumpuota, ryškiai matosi prabanga šalia skurdo. Šalia bažnyčios, kurioje gyvenome, iš abiejų pusių buvo namai su pastatytais papildomais priestatais, į kuriuos vietinės prostitutės atsivesdavo savo klientus. Vieną naktį jų klientas mums po langais kėlė triukšmą nenorėdamas mokėti už šias paslaugas.
Evangelija šioje šalyje (kaip ir mūsų) geriausia skelbti asmeniniu gyvenimu ir tikėjimo darbais, gyvenant Kristaus suteikta viltimi. Jėzus mokiniams kalbėdamas apie jų gyvenimą pasaulio varge sakė būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje (Mt 5,12). Būtent tame varge, kurį Gruzijoje patiria dauguma gyventojų, ir spindi tikinčiųjų džiaugsmas, kuris skelbia apie jų turimą ramybę ir viltį.
Svetingumas. Ypatingas svetingumas šioje šalyje liudija bendrą kultūrinį bruožą. Teko girdėti pasakojimą, kaip pagrindiniame šalies kelyje trumpai poilsio valandėlei sustoję atvykėliai iš Amerikos gavo vietą prie stalo ir skanius pietus. Pasiūlę už tai susimokėti, amerikiečiai liko visiškai nesuprasti. Iš tiesų žmonės yra svetingi ir vaišingi, rodo dėmesį ir atrodo niekur neskuba, priešingai nuo mūsų, dalijasi tuo, ką turi namuose (nors turi tikrai nedaug). Teko garbė dalyvauti moterų susirinkime, kuris vyko tokioje molinėje trobelėje, kokią galima pamatyti tik filmuose. Tačiau stalas, kaip beje ir Lietuvos moterų rateliuose, buvo nuklotas saldumynais, teko ragauti net vieno skaniausių vietinių patiekalų – namuose paruoštos baklavos.
Besisvečiuojant pas gruzinus ir patiriant jų svetingumą į mintis atėjo eilutė iš Švento Rašto: Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą (Rom 12,13). Mūsų svetingumas galbūt labiau atviras savam ratui ir planuojamas, jų - daugiau spontaniškas, neskirstantis draugas – nedraugas. Visus komandos narius toks spontaniškumas ir atvirumas stipriai palietė
Pabaigai. Tai ką tokio pasiekėme šios misijos metu? Kaip ir minėjau pradžioje - daugiau negu planavome! Sutikome draugų ir palaimintai bendravome. Kartu skaitėme Šv. Raštą ir garbinome Dievą, kuris buvo svarbiausias mūsų santykių sąlytis. Vyko daug dvasinių pokalbių su vyrais vyrų tarpe ir su moterimis moterų tarpe. Surengėme anglų kalbos klubą bažnyčios jaunimui, Išminties literatūros įvadą vyrams, pravedėm užsiėmimus su vaikais. Taip pat važiavome į kalnų regioną susitikti su vieno kaimo tikinčiųjų bendruomene bei pamatėme kaip toliau galime tarnauti Gruzijoje.
Širdyje liko žmonių paprastumas ir kasdieniniai poreikiai: sveikata, darbas, namai, šeimos santykiai, tvirtumas tikėjime. Visi trokštame ir toliau darbuotis Evangelijos skelbimui Gruzijoje: jie skelbdami ją savo artimiesiems, o mes, būdami savo krašte, palaikydami maldoje, pagal galimybes aplankydami, padrąsindami ir palaimindami tuo ką mes turime, ką mums davė Viešpats.
Adjaratskali miestelio mokykla; pagrindinė klasė.
Artūras ir Vita Rulinskai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą