2010-04-07

Pasikalbėjimas su menonitų menonitu


Lietingą ir niūrią sekmadienio popietę, Matiškėse, pas Edmundą ir Jurgitą Makaravičius svetainėje, vyko puikus susitikimas su Pasaulinės menonitų konferencijos (daugiau informacijos – www.mwc-cmm.org) generaliniu sekretoriumi Larriu Milleriu (Larry Miller).

Kodėl pavadinau jį „menonitų menonitu“? Pats svečias prisistatydamas pasakojo, kad jo seneliai ir tėvai buvo tikri menonitai, vaikinas mokėsi menonitų mokykloje, menonitų koledže ir seminarijoje, vėliau vedė merginą vardu Eleonorą, kuri taip pat išaugo menonitų misionierių šeimoje Indijoje. Susituokę JAV, 1960 m. pabaigoje pora atsisakė savo turtingų tėvų palikimo dalies ir iškeliavo į Europą būti misionieriais. Beveik 35 metus jie tarnavo Paryžiuje, o pastaruosius 20 metų Larris dirba kaip Pasaulinės menonitų konferencijos generalinis sekretorius. Vakaro metu svečias pristatė organizaciją, kurioje jis dirba. Po to visi dalyviai turėjo nemažai klausimų, kuriuos, naudodamiesi puikia proga, pateikė kalbėtojui.




Truputis istorijos ir dabarties

XVI a. radikalioji Reformacijos srovė, prasidėjusi Šveicarijoje ir pavadinta anabaptistais, gana greitai išplito po visą Europą ir patyrė vieną nuožmiausių krikščionių bažnyčios persekiojimų tiek iš Romos katalikų, tiek iš kitų protestantiškų bažnyčių pusės. Vienos anabaptistų grupės aršiai persekiojamos iširo, kitos išgyveno. Menonitų vardą gavo Olandijoje gyvavusios anabaptistų bažnyčios, kurioms vadovavo pastorius Menno Simonsas.
Paveikti persekiojimų ir matydami draugiškesnių šalių, kuriose galėtų gyventi, menonitai ėmė trauktis į Rytus (Rusiją, Ukrainą ir Kazachstaną), o dar po kelių šimtmečių, Europoje prasidėjus karams, taikieji krikščionys patraukė į Vakarus (JAV, Kanadą ir Pietų Ameriką).
XIX a. pab. menonitų bažnyčios pradėjo siųsti savo narius į misijas. Pirmieji buvo kilę iš Rusijos ir vyko į Indoneziją, vėliauPietų Afriką ir Indiją. XX a. pradžioje šie krikščionys pasiekė ir Pietų Ameriką. Menonitų bažnyčios minėtuose žemynuose netrukus pradėjo sparčiai augti.

Pirmoji Pasaulinė menonitų konferencija (angl. Mennonite World Conference) vyko 1925 m. Bazelyje, Šveicarijoje. Tuo metu pakrikštytų pasaulinės bažnyčios narių skaičius jau siekė 225 tūkstančius. 99 proc. visų tikinčiųjų gyveno Šiaurės Rusijoje ir JAV. Šiandien Pasaulinė menonitų bažnyčia kartu su asocijuotomis narėmis vienija 1,6 mln. žmonių, iš kurių tik 35 proc. gyvena Šiaurės pusrutulyje.

Po pirmojo Pasaulinės menonitų bažnyčios susirinkimo konferencijos vyko ir toliau, plėtėsi. Kultūriškai ir etniškai bažnyčia tapo vis įvairesnė bei spalvingesnė. Dabar šie tikintiejibūdami jau ne vien skirtingų šalių, bet ir iš skirtingų kontinentų kėlė klausimą: „Ką mes turime bendro? Ką reiškia būti anabaptistu[1]? Sutarta, kad anabaptistų bažnyčios nebūtinai turi istorines šaknis su XVI a. pirmaisiais radikaliaisiais Europos krikščionimis, o labiau laikosi išskirtinių anabaptistų tikėjimo savybių. Pasaulinės menonitų konferencijos nariai ėmė siekti, kad visos bažnyčios susirinkimas nebūtų tik kas 6 metus vykstantis įvykis. Taigi globalioji bažnyčia ėmė ieškoti būdų, kaip daugiau bendrauti ir kartu veikti.

Pastaruosius 10 metų Pasaulinė menonitų konferencija siekė sutarti dėl bendrų tikėjimo tiesų. Per nacionalinių vadovų susirinkimus stengtasi ant vieno popieriaus lapo surašyti pagrindinius tikėjimo įsitikinimus, kurie vienytų visas bažnyčias. „Mes tiesiog turėjome pasakyti vieni kitiems, kuo tikime. Buvo svarbu nepakeisti nė vienos bažnyčios tikėjimo išpažinimo ir neprimesti nieko iš viršaus“, – pasakoja Larris Milleris. 7 Tikėjimo įsitikinimai, kartu su įvadu ir pabaiga, kaip vienodai svarbūs buvo priimti visų šalių atstovų taryboje.
Po šio pristatymo, naudojantis tokia puikia proga, svečiui buvo pateikta daug klausimų. Kalbėjomės apie menonitų tikėjimo ypatumus – krikštą (kuris yra sąmoningas suaugusių žmonių pasirinkimas sekti Jėzumi Kristumi), taikdarystę, tikinčiųjų atsisakymą priklausyti įvairioms galios struktūroms, kuriose siekiama valdyti ginklu, ir kitomis temomis.

Su menonitų bažnyčiomis savo ištakomis yra susijusi ir Lietuvos laisvųjų krikščionių bažnyčia. Dauguma pirmųjų misionierių Lietuvoje, kurie liudijo žmonėms ir rėmė besikuriančias mūsų bažnyčias, buvo kaip tik menonitai. Pasaulinė menonitu konferencija mūsų bažnyčias priskiria ir sieja su pasauline menonitu bažnyčia.
Šiandien norėdama tapti Pasaulinės menonitų konferencijos tikrąja arba asocijuota nare, bažnyčia turi priimti organizacijos viziją, misiją bei bendruosius įsitikinimus.



[1] Anabaptistai „perkrikštyti”.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

  Adaptuota The Professional Template tema