2010-05-19

Sekminės: įstabių Dievo darbų skelbimas

Jeruzalėje buvo žydų, pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai – ­mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis.“ Visi be galo stebėjosi ir, nieko nesuprasdami, klausinėjo: „Ką tai reiškia?“ O kiti šaipėsi: „Jie prisigėrę jauno vyno.“ Apd 2, 5–13

Jau teko minėti, kad ši derliaus šventė, kurią vadiname sekminėmis, tapo atraminiu įvykiu, po kurio gimė bažnyčia. Apskritai klausimas, kas yra bažnyčia, nėra labai painus. Daugelis žmonių mano, kad bažnyčia yra pastatas – ir kuo senesnis pastatas, tuo bažnyčia dvasingesnė. Tačiau šioje istorijoje bažnyčią suprantama yra visai kitaip.


Pirmiausia matome į vieną būrį susirinkusius mokinius ir iš to galime teigti – tai ir buvo pirmoji bažnyčia. Tikra tiesa, kad žmonės ir yra esminė Kristaus bažnyčios dalis, tačiau reikia patikslinti – kokie žmonės, arba kokių žmonių susirinkimas ir yra toji bažnyčia. Tą dieną bažnyčios gimimo diena buvo ne dėl pačių mokinių troškimo ar pasirinkimo, kuo jie nori būti, bet pirmiausia dėl Dievo.

Bažnyčia – tai toks žmonių susirinkimas, kurį yra pripildžiusi Šventoji Dvasia. Iš tiesų dar prieš mirtį ant kryžiaus Jėzus sakė: Kai būsiu pakeltas nuo Žemės, visus trauksiu prie savęs (Jn 12, 32) ir Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų; Aš prašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta (Jn 14, 15–16).

Kaip tik tai mes ir matome šią sekminių dieną – Jėzaus atsiusta Dvasia pripildo mokinius, ir prie jų pritraukia tarptautinę žmonių minią. Bažnyčia gimsta Jėzaus pažadu ir Šventosios dvasios pripildymu. Žiūrėdami į šias eilutes ir klausdami savęs, kodėl mes esame bažnyčia, turime Rašto pavyzdžiu grįstą atsakymą – todėl, kad mylime Jėzų, kad laikomės jo mokymo, kad Jėzus mus subūrė į šią vietą ir pripildė Šventąja Dvasia mūsų vidų, apvalydamas nuo nuodėmių mūsų sielas ir duodamas didelį troškimą tarnauti Dievui.

Ne vien tik mokiniai, bet ir visi prie jų buvę žmonės stebėjosi šiuo nauju Dievo kūriniu. Mokiniai prakalbo – kaip nebuvo kalbėję: Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?“

Šiose eilutėse matome, kaip mokiniai gavo naujos kalbos dovaną, nes ši tautiškai marga minia Jeruzalėje išgirdo, kaip mokiniai jų kalbomis skelbia Dievo darbus. Pirmiausia čia matome įžvalgą apie mokinius. Po Jėzaus mirties ir net po jo prisikėlimo, jie nebuvo labai drąsūs viešai kalbėti, tiesa, tapo kantrūs melstis, išmintingi tyrinėti Raštus ir mokytis, kaip teisingai vykdyti Dievo įstatymus, tačiau viešai kalbėti tie žmonės nesiveržė. O tądien jie įgavo drąsos ir kalbėjimo žmonėms dovaną. Jie tarsi pasikeitė ne vien tik tuo, kad dabar kalbėjo, bet ir savo išvaizda – virš jų galvų iškilo ugnies liežuviai. Taip pat – savo elgesiu, nes štai buvo žmonių, kurie nusprendė, kad jie yra prisigėrę. Tiesa, nėra tekę girdėti, kad prisigėręs žmogus staiga pradėtų kalbėti kokia nors užsienio kalba, nebent po nosim murma nesuprantamus žodžius.

Šiuolaikinių tikinčiųjų pokyčiai irgi kažkuo yra panašus. Žmonės, kurie įtikėjo Kristų, pradeda kalbėti apie juose įvykusias permainas, pradeda gyventi kitaip, ir aplinkiniai tai pastebi. Žinoma, visada bus skeptikų, kurie, kaip ir šioje istorijoje, teigs, kad pasikeitimas yra tik į bloga, kad apsvaigęs asmuo praranda tikrovės suvokimą ir dabar šneka vien tik apie dausas.

Kitas ryškus matomas dalykas, kad mokiniai prakalbo, nors to nebuvo planavę: mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis. Jie netikėtai pradėjo kalbėti suprantamai visiems svetimšaliams. Šie iš tolimiausių kraštų žmonės, daugelis kurių netgi nemokėjo hebrajų kalbos, išgirdo žinią apie įstabius Dievo darbus. Manau, nors čia nėra parašyta, kad tie įstabūs Dievo darbai skelbiami jų kalba buvo būtent apie Dievo pažado išsipildymą, apie žadėtajį Dievo Sūnų, apie Dievo meilę ir ką jis iš meilės žmonėms yra padaręs.


Bažnyčia iš prigimties turi skelbti Dievo žinią žmonėms jiems suprantama kalba. Matome nuostabią šios bažnyčios pradžią, kada skelbimui buvo duota Šv. Dvasios dovana, tačiau bažnyčiai augant kažin ar tai visada buvo taip lengva: misionieriai daug metų mokosi kalbėti, pažinti kultūrą ir papročius, kad žmonės suprastų, ką jie kalba, ir kad juos tie žodžiai pasiektų. Tiesa, būta laikotarpio, kai Romos katalikų bažnyčia buvo „prisirišusi“ prie imperijos kalbos ir visu kitų tautų žmonėms skelbė Dievo darbus tik lotyniškai – tai taip priešinga bažnyčios prigimčiai! Ir mes šiandien turime mokėti kaskart vis naujai kalbėti žmonėms – į jų kultūrą, jų širdis, turime atgimti, trokšti būti štai tokia bažnyčia, kuri skelbia įstabius Dievo darbus žmonių kalba.

1 komentaras:

  1. Evangelikai bažnyčią vadina ne susirinkimu, o Surinkimu. Nes žmones būtent ir surenka Šv. Dvasia. Kas kaip nori, taip tegu vadina, bet man asmeniškai labai prasmingas šitas terminas - Šventosios Dvasios Surinkimas - Bažnyčia.

    AtsakytiPanaikinti

  Adaptuota The Professional Template tema