2013-02-23

MISIJOS: XVI a. anabaptsitų pėdomis sekant...

Artūras Rulinskas

         Įvadas

          Norint paskui ką nors sekti, pirmiau reikia nemažai išmokti ir sužinoti. Jėzus pašaukė savo mokinius sekti paskui Jį. Trejus metus paskui jie mokėsi iš Jo, apie Jį ir stengėsi suvokti Jo mintis. Vėliau skaitome apie tai, kaip apaštalas Paulius, savo ruožtu, I a. bažnyčios tikinčiuosius ragina mokytis iš jo, kaip reikia sekti Jėzumi. Prabėgus dviem tūkstančiams metų, bažnyčia vis dar raginama sekti Kristumi ir įgyvendinti Jo misiją. Žodis „bažnyčia“ dažnai asocijuojasi su žodžiais „Dievas“, „Jėzus“, „kryžius“, „krikštas“, „Biblija“, „teologija“, „stebuklai“, „misija“, „kunigai“, „pastoriai“, „vienuoliai“, „vienuolynai“ ir pan. Žmonės dažniausiai turi vienokį ar kitokį supratimą apie bažnyčią ir savo lūkesčius dažniausiai formuoja atitinkamai pagal savo supratimus. Tačiau nereikia pamiršti, kad bažnyčia turi sekti Kristaus pėdomis ir vykdyti jai skirtą Jo misiją.
          Čia pamėginsiu paanalizuoti vieną siauresnį bažnyčios aspektą – misiją. O bažnyčios misija – tai „toji užduotis, dėl kurios bažnyčia yra siųsta į pasaulį“[1]. Be bažnyčios nebūtų misijos, o be misijos nebūtų bažnyčios. Taigi toliau kalbėsime apie pagrindinius bažnyčios tarnavimo stulpus (ypač akcentuojant vieną iš jų – misiją), be kurių ji apskritai neegzistuotų. 
         Teologas Davidas Boshas savo darbe „Transforming mission” primena, kad „misija yra teologijos motina.“[2] Davidas Boshas iš tiesų tik atkartoja anksčiau autoriui Martinui Kähleriui šovusią mintį. Vėl iškeldamas ją, D. Boshas tiesiog  nori priminti, kaip svarbu bažnyčiai visas pajėgas nukreipti į misijas. Katalikų teologas Stephenas B. Bevansas šį teiginį atkartoja su tokiu pat giliu įsitikinimu[3]. Jei misija iš tiesų yra teologijos motina, o teologija – jos vaikas, tai turėtume atidžiau įsižiūrėti į gimdytoją, kad pamatytume, kokius vaikus ji gimdo, kokias bažnyčias turime XXI a.
         Misiologijos dėstytojas Andrew Kirkas moko: „Misija – bažnyčios gyvenimo šerdis. Ji tokia svarbi, kad apie ją derėtų mąstyti ne kaip apie vieną iš jos egzistencijos aspektų, o kaip apie pagrindą, pačią jos esmę.“[4] Toliau gvildensime bažnyčios esmę lemiančią teologiją ir labiau pasigilinsime į tai, ko šioji „motina“ apie misiją konkrečiai mokė anabaptizmo judėjimo atstovus. Smulkiau pakalbėsime apie tai, kokia tai buvo bažnyčia, kaip ji tokia tapo, kokios teologinės krypties laikėsi, kokį tikėjimą praktikavo dėl tvirtų su misijomis susijusių įsitikinimų. Pirmiausia žvilgsnį nukreipsime į bažnyčios misijos šaknis, pačią pradžią, paanalizuosime, ką apie tai kalba Biblija – Senasis ir Naujasis Testamentai. Vėliau apžvelgsime XVI a. Šveicarijoje, Olandijoje, Moravijoje ir Pietų Vokietijoje išplitusio anabaptistų judėjimo ypatumus, paanalizuosime jų supratimą apie misiją, smulkiau gvildensime tokias temas, kaip misionieriška bendruomenė, į misijas orientuota mokinystė, misija bažnyčios augime ir taiką nešančioje bažnyčioje. Galiausiai pasižiūrėsime, ką anabaptistai yra atsinešę ir išsaugoję iš praeities, ir kuria kryptimi juda šiandien.

         Misijos Biblijoje
         Nei Senajame, nei Naujajame Testamente neaptiksime tokių žodžių, kaip „misija“ ar „teologija“. Testamentuose skaitome apie įvairią religinę veiklą arba tikėjimo bendruomenes, sužinome apie jų tikėjimą, teologiją ir jos išraišką gyvenime. Senovės pasaulyje apie misiją ir teologiją būdavo bylojama naratyvais, pasakojimais. Pasižiūrėsime, kurios eilutės Biblijoje kalba apie misijas. Pats žodis „misijos“ kilęs iš lotynų kalbos veiksmažodžio „siųsti“.[5] Taigi, kaip matote, pats terminas yra lotyniškas, ne hebrajiškas ar graikiškas. Jis byloja apie (iš)siuntimą. 
         Davidas Boshas rašo: „Penkiolika amžių bažnyčia įvairiais kitokiais terminais apibūdindavo tai, ką šiandien suvedėme į vieną žodį „misija“:  „tikėjimo skleidimas“, „evangelijos skelbimas“, „apaštalų paskelbimas“, „evangelijos paskleidimas“, „tikėjimo auginimas“, „bažnyčios plėtra“, „bažnyčios steigimas“, „Kristaus karaliavimo skelbimas“, „šviesos nešimas tautoms“ ir pan.“[6]
         Misijų esmė – Bažnyčia, tikinčiųjų bendruomenė, ir žmonių išgelbėjimas (išganymas). Ne tiek svarbu, kur žmonės atranda išgelbėjimą (išganymą). Svarbiausia, kad jie ateina pas Kristų ir tampa Jo kūno nariais. Misija – pagrindinis Dievo darbas, susijęs su Dievo asmeniu; tai Jo kvietimas ateiti pažinti Jį. Dr. Andrew Kirkas rašo: „Dievo misija išplaukia iš pačios Dievo širdies, Jo esybės. Tai esmių esmė.“ [7]

Senasis Testamentas: Dievas savo misiją vykdo per patriarchus, pranašus ir Izraelio karalius
Pradžios knygos 1-11 skyriuose pasakojama apie tai, kaip žmonija piktnaudžiavo Dievo jai skirta padėtimi ir todėl neteko jos. Tada žmonės ir patyrė, ką reiškia būti atskirtiems nuo Dievo. Iš atskyrimo kilęs susvetimėjimas pasklido po visą žemę ir persmelkė žmones tiek, kad jie tapo svetimi net vienas kitam. Ar Dievas ko nors imtųsi, kad pataisytų tokią padėtį? Tai klausimas, susijęs su misija ir teologija. Gal Dievas vykdė savo misiją jau Nojaus laikais, kai tas pirmas gavo paliepimą gelbėti ir buvo perspėtas apie artėjantį Dievo teismą, o paskui šimtą metų statė laivą?
         Savo misiją įgyvendinantį Dievą regime ir Abraomo bei kitų patriarchų gyvenime. Pradžios knygos 12 sk. Abraomui liepiama eiti ir atlikti konkrečią misiją. Jam žadamas Dievo palaiminimas, jį patį žadama padaryti palaiminimu daugeliui tautų (čia taip pat atsiskleidžia tam tikri Dievą apibūdinančios teologijos aspektai). Regis, visi patriarchai – Izaokas, Jokūbas, Juozapas – atkartoja Abraomo veiklos modelį, jie (iš)eina. Visi jie klajoja Palestinos krašte iš vieno miesto į kitą. Jų šeimos gausėja, įtaka didėja, ir galiausiai per Juozapą Abraomo giminė tampa palaiminimu visam senovės pasauliui.
         Dievas savo misiją įgyvendina per Izraelį. Išėjimo knygoje tęsiama ta pati patriarchų istorija – tik jau kur kas didesniu mastu. Izraelis tampa Dievo tauta – todėl, kad Jis ją išsirinko, išvedė iš vergovės, suteikė jai Įstatymą, Susitikimo padangtę, pažadėtąją žemę ir patikėjo žinią apie tai, kad Dievo vardas turi tapti žinomas visoje žemėje. Izraelitai buvo pašaukti atminti ir skelbti: <...> kad tavo kelias būtų žinomas žemėje, o tavo išgelbėjimas visose tautose. Tegarbina, Dieve, tave tautos, visos tautos tave tešlovina (Ps 67, 3-4).
         Pranašai irgi skelbė tą pačią žinią, uoliai primindami tai, ko Izraelis nenorėjo daryti. Dievas savo misiją įgyvendino per juos ir per Izraelį. Richardas Bauckhamas moko: „Jahvė apsireiškia kaip Izraelio Gelbėtojas, galintis išgelbėti visus, kurie tik gręšis į Jį. Izraelis – Jo liudijimas tautoms, kad Jis yra vienintelis Gelbėtojas (Iz 43, 10-12).“ [8] Johannesas Blauwas sako, kad Izraelis buvo išrinktas tarnauti Dievui: „Izraelis – ne tiek dieviško pasirinkimo objektas, kiek subjektas, priklausomas nuo Dievo, Jo paskirtas tarnystei išrinkimo pagrindu.“[9]
         Karaliaus postas Izraelyje – dar vienas Dievo misijos ženklas. Nors pirminiu Dievo sumanymu Izraeliui nebuvo numatytas valdovas, bet kad jau tauta jo pareikalavo, tai ir gavo. Valdovai linkę į korupciją ir, kaip matome, tos korupcijos jų valdyme tikrai nestingo. Tačiau net ir žemiškasis sostas primena apie dangiškąjį sostą Sione (Ps 99, 1-3). Karalius Dovydas, Izraelio valdovas, gavo pažadą susilaukti palikuonių, tačiau ne tokių, kaip jis pats, bet „idealaus valdytojo ateity, karaliaus pagal Dievo širdį, naujo Dovydo, kuris įkūnys paties Dievo viešpatystę.“[10] Ir tas naujas Karalius bus skirtas ne tik Izraeliui, bet visoms tautoms.
         Antroji psalmė – tik vienas iš daugelio pavyzdžių, liudijančių, kad karaliaus Dovydo sūnaus viešpatavimas bus universalus (žr. Ps 2, 7-9). „Potekstė aiškiai byloja apie mažutės istorinės Dovydo karalystės išsiplėtimą ir virtimą universalia‚ didžiojo Dovydo dar didesnio Sūnaus karalyste. Mesiją skelbianti šios psalmės potekstė buvo suvokiama skaitant ją dar tada, gerokai prieš Jėzaus pasirodymą.“[11]

Naujasis Testamentas: Dievas savo misiją tęsia per Jėzų, apaštalus ir Bažnyčią
         Bene taikliausiai ir geriausiai Dievo vaidmenį misijoje apibendrinanti NT eilutė yra Jn 3, 16: Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė (siuntė) savo viengimį Sūnų... Dievas tęsia misiją, atiduodamas, atsiųsdamas savo Sūnų. Iš principo pagrindinė Senojo ir Naujojo Testamentų žinia beveik nesiskiria. Abu šiuos palikimus vadiname testamentais – tik vienas senas, o kitas naujas. Tačiau svarbu suvokti, kaip nesunkiai galime nuklysti į šalį, „pradėję į Senąjį Testamentą žiūrėti pro pirštus kaip į nebeaktualų.“[12] Turime atminti, kad abu jie reikšmingi ir svarbūs. Senasis Testamentas papildo Naujojo Testamento žinią.

Jėzus Kristus
         Pirmieji naujojo amžiaus aušros spinduliai pasirodė, kai Jėzus atsistojo Nazareto sinagogoje, atsivertė Izaijo pranašystę ir pradėjo skaityti: Viešpaties DIEVO dvasia su manimi, nes VIEŠPATS patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Jis pasiuntė mane guosti prislėgtųjų, skelbtis belaisviams laisvę... (Iz 61, 1). 
         Per savo pirmąjį viešą pasirodymą Jis jau vykdo Dievo misiją. Viešpats patepė ir Viešpats pasiuntė Jį. ST pranašystes Jėzus susieja su evangelija.
         Žmogaus Sūnus. Jėzus save vadina Žmogaus Sūnumi – tai apibūdinimas, pagrįstas Danieliaus pranašyste (žr. Dan 7, 13). „Tai mesijo titulas, bylojantis apie universalų valdymą, nors per visą Jėzaus tarnystę Izraelyje tas pavadinimas greičiau slepia Jėzų kaip Mesiją.“[13]
         Dovydo sūnus.  Evangelijoje pagal Morkų (Mk 12, 35-37) cituodamas ST tekstą (Ps 110), Jėzus nori, kad klausytojai suvoktų ir priimtų Jį kaip karalių, kuris viešpatauja visam pasauliui. Buvimas Dovydo sūnumi byloja karališką Jo kilmę. Dar Jis yra kunigas Melchizedeko tvarka, tautų teisėjas, žadėtasis Mesijas, visų tautų valdovas. Jis yra Dievas su misija.
         Dievo Sūnus. Jėzus buvo nukryžiuotas todėl, kad priešais Sinedrioną į klausimą „Ar tu esi Kristus, Dievo Sūnus?“ (Mt 26, 63) atsakė „Taip“. Pats Jėzus suprato ir puikiausiai žinojo esąs Dievo Sūnus. Jis darė darbus, kokių atlikti nebūtų įstengęs joks žmogus.

Apaštalai
         Savo misiją Dievas tęsė per apaštalus. Evangelijoje pagal Joną (Jn 20, 21-22) Jėzus sako: Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu. <...> Imkite Šventąją Dvasią. Savo jėgomis apaštalai nebūtų įstengę išjudėti į viešumą. Tik prisikėlusio Kristaus ir Šventosios Dvasios, kurią gavo iš Jo, dėka, jie įstengė peržengti kultūrinius, religinius, politinius ir greičiausiai emocinius barjerus. NT teologija atgijo, kai apaštalai sutiko pagonių, kurie vėliau tapo Kristaus sekėjais. Jiems knietėjo rasti atsakymus į įvairiausius širdy kirbėjusius klausimus. Skaitome, kaip Pilypas iškeliavo į Samariją, kaip sutiko etiopą, kaip Petras aplankė romėną Kornelijų ir jo namiškius ir t. t.

Bažnyčia
         Sekminių dieną Dievo tikėjimo bendrijoje prasidėjo nauja era.  Šventosios Dvasios pilni apaštalai pradėjo kalbėti kitomis kalbomis ir skelbti apie Dievo stebuklus (Apd 2, 1-13). Vyskupas Lesslie Newbiginas per vieną savo paskaitą, perskaitęs Lk 24, 50-52, su šypsena paskelbė: „Misijos prasidėjo džiaugsmo protrūkiu.“[14] Džiūgavimas ir evangelijos skelbimas prasideda Jėruzalėje, vėliau pasiekia Romą su planais nukeliauti iki tolimosios Ispanijos ir net iki pačių žemės pakraščių. Štai ką apie Bažnyčios misiją sužinome Apaštalų darbų knygoje.
         Ankstyvajai bažnyčiai teko suprasti, kad išganymas skirtas ne tik Izraeliui, bet ir pagonių tautoms. Ant Bažnyčios pečių gula atsakomybė Jėzaus evangeliją nešti visoms tautoms. Iki tol jie manė, kad tik Izraelis yra Dievo vynuogynas (Mk 12, 1-12), Dievo kaimenė (Mt 10, 6), kad Dievo karalystė bus duota Izraeliui. Po Jėzaus prisikėlimo bažnyčia tampa Dievo vynuogynu (Jn 15), Dievo kaimene (Lk 12, 32), Dievo karalystė bus suteikta Bažnyčiai, kuri ir yra tikrasis Izraelis.
         Pradedant Apaštalų darbais, NT labai aiškiai skelbia, kad Dievas savo misiją įgyvendina per Bažnyčią. Dievo tautai skirta gyventi ne palaimintą gyvenimą, o tokį gyvenimą, kuris liudytų Kristų, nes „krikščioniškoji misija – tai nukryžiuotojo Kristaus liudijimas.“ [15] Šventoji Dvasia lydi tuos, kurie neša šią išgelbėjimo žinią, gyvena dosniai aukodami ir skelbdami gerąją naujieną visiems, kas tik nori ją išgirsti. Ji pasilieka su Kristaus mokiniais ir sekėjais.

          Anabaptistų supratimas apie bažnyčią ir jos misiją 
         O dabar iš I a. Artimųjų Rytų ir Mažosios Azijos persikelsime į centrinę XVI a. Europą. 1500 m. bažnyčios skaičiai šoktelėjo, ji užėmė nemenkas teritorijas, įgijo nemažai politinės galios ir įtakos. Deja, Europos bažnyčia labai atitolo nuo to bažnyčios modelio, apie kurį skaitome NT. Nebepanaši ji buvo ir į ankstyvąją apaštalų bažnyčią. Pagaliau atėjo ilgai lauktoji Reformacija. Apie poreikį reformuoti bažnyčią Džonas Vilklifas Oksforde ir Janas Husas Prahoje kalbėjo jau XIV a. Martynas Liuteris Reformaciją pradėjo Vokietijoje, Jonas Kalvinas ir Ulrichas Cvinglis ją nešė  Šveicarijoje.

Anabaptistų misija – į misijas orientuota bendrija
         Anabaptistų judėjimą pradėjo Cvinglio mokiniai Conradas Grebelis, Felixas Mainzas ir kunigas G. Blaurockas. Remdamiesi tuo, ką Šv. Raštas kalba apie įvairias krikščioniškojo tikėjimo apraiškas, šie veikėjai ėmėsi iniciatyvos ir tęsė Cvinglio pradėtų reformų įgyvendinimą. Jie pradėjo redikaliąją reformaciją, kurios pagrindinis akcentas buvo tikinčiųjų bendruomenė, o ne teritorinė vienos ar kitos krikščionių religinės atšakos įtaka.
         Sekdami anabaptistų pėdomis ir nagrinėdami jų misijos suvokimą, aptinkame, kad jie labiausiai akcentavo mokinystę ir bendruomenę arba mokinystę bendruomenėje. Pažinti Kristų reiškia sekti paskui Kristų. Haroldas Benderis rašo, kad pagrindinė anapatistų frazė buvo ne „tikėjimas Kristumi“, o „Kristaus sekimas“[16]. Be Kristaus sekimo nėra Kristaus misijos. Katalikų teologas Stephenas B. Bevansas, savo knygoje rašydamas skyrių apie protestantizmo misiją, teigia: „Anabaptistai atmetė bet kokių teritoriškai nulemtų parapijų ar bažnytinių postų idėją <....> Visas tų laikų krikščionybės apraiškas – tiek katališkiškas, tiek protestantiškas – anabaptistai atmetė kaip visiškai nepriimtinas.“[17]  
         Pirmieji anabaptistų susibūrimai ir krikštai Europoje įvyko 1525 m. sausio 21 d. Zillikone, kaime netoli Ciuricho.[18] Neilgai trukus toji grupelė tapo pirmąja anabaptistų bažnyčia ir pasivadino Šveicarijos broliais. Anabaptistais arba perkrikštais juos pavadino kiti – todėl, kad „jie primygtinai reikalavo, kad vandens krikštu krikštytųsi tik suaugę asmenys.“[19] Iš Biblijos jiems tapo aišku, kad krikštas turėtų būti išorinė vidinio asmens tikėjimo apraiška. Kaip gali būti krikštijamas netikintis žmogus? Taigi kūdikių krikšto jie išvis nepripažino – kadangi kūdikis neturi tikėjimo, būtino sekant Kristumi, ir išganymo.
         Vėliau susikūrusios Olandijos anabaptistų bendruomenės vadovas Mennas Simonsas savo teologiniame traktate „Fundamentaboek“ 1539 m. rašė: „Ne tikėjimas seka paskui krikštą, o krikštas  paskui tikėjimą (Mt 28, Mk 16). <...> Pasižiūrėkite, ką byloja paties Kristaus priesakas. O ir pats Kristus buvo pakrikštytas pagal tai. Taip mokė ir krikštijo apaštalai. Kas tad norėtų prieštarauti Viešpačiui ir sakyti: „Tai nebus atliekama, kaip nurodyta.“? Kas drįstų mokyti kitaip, nei byloja išmintis? Kas norėtų apkaltinti apaštalus ir evangelistus melagystėmis?“[20]
         Tikėjimas Kristumi, pasikliovimas Biblijos teiginiais ir krikštas Kristaus pavyzdžiu šią tikinčiųjų bendruomenę išskyrė iš visų kitų. Tikinčiojo krikštas tapo pagrindiniu anabaptistų įsitikinimus atspindinčiu veiksmu, mat išoriškai simbolizavo vidinį, dvasinį potyrį: „Taip, kaip Šv. Rašto raidės yra ženklai, rodantys į gyvąjį Dievo Žodį, taip apeigos yra simbolinis dvasinės Dievo malonės tikrovės atvaizdavimas. Krikštas yra išorinis ženklas, kitiems krikščionims liudijantis apie atgimimą iš naujo.“[21]
         Anabaptistams niekaip neišėjo pritapti prie kitų to meto bažnyčių, mat jie norėjo steigti tokias bendruoemes, kuriose tarptų tikėjimas, klusnumas Kristui, teisi gyvensena, meilė artimui, malda už priešus, gelbstinčios eveangelijos skelbimas. Jiems nerūpėjo galia, valdžia, ginkluotos pajėgos ar įtakos zonų plėtimas. (Deja, istorija vis dėlto byloja apie vieną ginkluotą anabaptistų sukilimą Miunsterio mieste. Tačiau tai veikiau išimtis nei taisyklė, mat dauguma kitų anabaptistų grupių tokio elgesio nepalaikė ir nerėmė.) Bažnyčia, anabaptistų supratimu, yra žmonės ir jų tikėjimas. Vadovaudamiesi Šv. Raštu, šie tikintieji įsitikino, kad pasaulis – piktojo pavergtas, tai jo karalystė. Sekdami Kristaus pėdomis, jie ėjo į Dievo karalystę. Buvo didelė tikimybė netekti gyvybės.
         Kiek žinoma, pirmasis anabaptistų kankinys, miręs dėl savo tikėjimo, buvo Eberlis Boltas – pamokslininkas, kuris buvo sudegintas ant laužo Schwyzo mieste, Šveicarijoje. Egzekuciją 1525 m. gegužės 29 d. surengė Romos katalikų bažnyčios vyresnybė.[22] Valdžia tik ir taikėsi sunaikinti tokius tikėjimo žmones, kurie neatitiko tuometinių krikščionybės supratimo standartų. Kaip tik todėl jauna anabaptistų bažnyčia buvo paženklinta aibe mirčių.
         Skaitydami Jėzaus žodžius šie tikintieji suvokė, kad būtina gimti iš naujo – o dvasiškai atgimę žmonės jau būna kitokie. Anabaptistai brangino ir vertino tikėjimo bendruomenę, noriai pakluso Kristaus įsakymams, dalijosi Kristaus žinia, demonstravo aplinkiniams esą nauji žmonės, po krikšto palikę senuosius savo kelius. Anot anabaptistų, žmogus krikščioniu tampa ne dėl to, kad krikštijasi ar gyvena vienoje ar kitoje teritorijoje, bet per dvasinį atgimimą, kaip byloja Jėzaus pamokymai.
         Vienas pirmųjų šveicarų anabaptistų teologų Balthasaras Hubmaieris (1480-1528), kuris, beje, už savo pamokymus katalikų dvasininkijos buvo sudegintas ant laužo Vienoje, rašė: „Jei norime būti laisvos dvasios ir sveikos sielos <...> tai įmanoma tik per atgimimą.“ [23]
         Visiškai nesunku suprasti, kodėl dėl savo nuomonės anabaptistai laikyti apostatais. Šie tikintieji norėjo sekti Jėzaus pėdomis reikšmingiausiose krikščioniškojo tikėjimo srityse. Jų skelbta žinia darė didžiulę įtaką liaudžiai. Anabaptistai laikėsi tvirtų pažiūrų ir labai užsidegę skelbė tikėjimo tiesas.
         Anabaptistų bažnyčia, priešingai nei visos kitos to meto krikščionių bažnyčios, neturėjo jokių įšventintų kunigų ar dvasininkijos, o laikėsi ant paprastų žmonių pečių. Evangeliją dažniausiai skelbdavo paprasti tikintieji – vyrai ir moterys, užsidegę evangelistai, intelektualai ir ūkininkai, aktoriai ir pan. Anabaptistai neskirstė žmonių į „akademiškai apsišvietusią dvasininkų klasę ir pasauliečius.“ [24] Tai buvo tikėjimo bendruomenė, kurioje visi buvo lygūs, kur kiekvienas Šv. Raštą laikė aukščiausiu autoritetu ir vadovavosi juo gyvenime. Anabaptistai išsikėlė ne tiek reformacijos, kiek ankstyvosios tikrų tikinčiųjų bendruomenės atstatymo arba atkūrimo tikslą. Šie tikintieji skyrėsi nuo katalikų ir protestantų, nors savo bendruomenėse iš kitų krikščionybės atšakų pasiskolino ir pritaikė, kas jiems atrodė naudinga ir paranku. Katalikų teologas Bevansas apie anabaptistų bažnyčią sako štai ką: „Vietinę anabaptistų bažnyčią – jų bendruomenę – būtų galima pavadinti protestantiška vienuolyno versija, kur vyrai, žmonos ir vaikai visi yra atsidavę krikščioniškai gyvensenai.“ [25]
         Atsiradus naujai srovei, visuomet kyla grėsmė, kad judėjimą lydės mokymai, neatspindintys to judėjimo esmės. Anabaptistų lyderiai savo bažnyčias įspėjo apie netikrus pranašus „avių kailyje“. Felixas Mantzas nurodė, kad netikrai religijai būdinga religinė forma, tačiau ją nesunku demaskuoti pagal amoralią gyvenseną ir polinkį į smurtą: „<...> iš tų pačių lūpų išeina ir keiksmai, ir maldos. Jie gyvena neklusniai.“[26]
         Panašios susirūpinimo gaidelės juntamos ir laiške Michaelo Sattlerio, kuris po kankinimų kalėjime buvo sudegintas ant laužo. Savo raštuose tikinčiuosius jis ragina likti ištikimus ir perspėja apie grėsmę keliančius lyderius, kurie gali prasiskverbti į bažnyčią. Nepaisydami kentėjimų, anabaptistai toliau siekė vykdyti Dievo valią ir, kaip primena Sattleris, atlikti svarbią bažnyčios užduotį – „melstis, kad vis daugiau darbininkų dėtųsi prie pjūties darbų.“[27]

Anabaptistų misija – į misijas orientuota mokinystė
         Kas yra misija? Glaustas atsakymas į šį klausimą skambėtų taip: tai dalijimasis gėrybėmis su stokojančiu. Į misijas orientuota bažnyčia – tai tokia tikėjimo bendruomenė, kuris siunčia saviškius dalytis tam tikromis gėrybėmis, vertybėmis su jų stokojančiais. Dažniausiai tikėjimo bendruomenių misija reiškia dalijimąsi tikėjimo žinia, tačiau kartais tai gali reikšti pasidalijimą materialinėmis gėrybėmis, padrąsinimą, gailestingumo apraiškas, palaikymą maldoje ir pan.
         Pačioje pradžioje anabaptistų misija akcentavo Jėzaus mokinių parengimą, tikėjimo bendrijos ugdymą, drąsinimą skelbti gerąją naujieną, raginimą likti ištikimiems per persekiojimus. Anabaptistams krikščioniška gyvensena apėmė visas gyvenimo sritis. „Anabaptistų tvirtinimu, bažnyčia – tai bendrija žmonių, kurie laisvai susirenka, atsiliepdami į Jėzaus kvietimą sekti paskui Jį, ir sutinka pasikrikštyti. Misija ir mokinystė neatsiejamos viena nuo kitos. Misija – natūrali paprastų tikinčiųjų gyvenimo dalis, sekant Jėzaus pėdomis.“[28]
         Į misijas orientuota bažnyčia tokia turi būti iš vidaus. Jau pačioje pradžioje anabaptistų judėjimas labai akcentavo misijas. Colinas Godwinas rašo, kad „anabaptistų bažnyčios buvo misionierių rengimo centrai.“[29] Davidas Boshas rašo: „Anabaptistai priėmė ir radikalizavo Liuterio iškeltą idėją apie universalią visų tikinčiųjų kunigystę. <...> Dėl tokio požiūrio jie ne tik Vokietiją, bet ir visus aplinkinius kraštus matė kaip misijų laukus, nepaisydami jokių sienų, parapijų ar vyskupijų ribų. Tiesą sakant, nuolat buvo atrenkami pamokslininkai ir sistemingai siunčiami į daugelį Europos kampelių.“[30]
         Pasak anabaptistų, tikinčiųjų bendruomenė privalo pasižymėti pamaldumu ir uolumu skelbti evangeliją, net jei kiltų grėsmė gyvybei. Matydami aplinkinį gyvenimą ir aibę neigiamų protestantų ir katalikų dvasininkų pavyzdžių, anabaptistai dar labiau užsidegdavo demonstruoti aplinkiniams krikščionišką gyvenseną. Tikras dvasingumas patraukdavo daugelio dėmesį, žmones traukdavo prie jų. Sprendimas sekti Jėzaus pėdomis ne vienam anabaptistui kainavo gvybę.
         „Evangelizavimas – vienas ryškiausių XVI a. anabaptizmo bruožų. Nieko panašaus apie kitas to amžiaus bažnyčias parašyta nerandame“ – rašo Wilbertas Shenkas[31]. Kadangi tikintieji tuo metu jau turėjo galimybę skaityti Šv. Raštą (Erazmo Naujasis Testamentas graikų k. ir Liuterio į vokiečių kalbą išversta Biblija), jie puikiai išmanė, ką Biblija sako vienu ar kitu klausimu, pasirinkdavo, kuriais pavyzdžiais derėtų sekti, ir žinojo, ko galima tikėtis, pasirinkus sekimą paskui Jėzų. Anabaptistai puikiai žinojo ne tik apie pavojus, kuriuos užtraukdavo krikščioniška gyvensena, bet ir apie dvasinį atlygį. Rossas Langmeadas rašo: „Anabaptistų misiologija ragina krikščionis nežiūrėti pro pirštus į tokius svarbius klausimus kaip kentėjimai, kaina ir galima mirtis kely į naują gyvenimą bei prisikėlimo patyrimas.“[32] Sekti Kristumi jiems reiškė iškęsti tai, ką teko iškęsti pačiam Kristui. O vienas ryškiausių įvykių Jo gyvenime buvo nukryžiavimas. Štai kodėl krikščionio kentėjimas dėl evangelijos buvo laikomas norma. Tikintieji buvo raginami laikytis nuostatos, kad geriau kęsti neteisybę nei neteisiu elgesiu sukelti kančias kitiems.
         Anabaptistai savo nariams kėlė didelius reikalavimus, jų bendruomenės nebuvo skaitlingos. Pavyzdžiui, Hansas Hutas, regėdamas tokias mažytes bendrijas, drąsindavo tikinčiuosius, sakydamas, kad ten, kur du ar trys, ten ir Kristus yra tarp jų kaip liudijimas.[33]
         Be mokinystės (mokinių rengimo) krikščionių bendruomenėje negali būti nė kalbos apie krikščioniškąją misiją. Visuomet atsiranda pavienių asmenų, pašauktų vienokiai ar kitokiais misijai, tačiau nereikia pamiršti, kad už jų visuomet stovi krikščionių bendruomenė. Pašauktasis į misijas turėdavo pademonstruoti, kad „priima bendruomenės vertybes, mokymą ir įsipareigoja tai praktikuoti gyvenime.“[34]
         Mokinystė anabaptistams padėjo išlikti į misijas orientuota bažnyčia persekiojimų metu. Gyvenimas jiems susiklostė panašiai kaip Jeruzalės bažnyčiai, kurios tikintieji išblaškytieji keliaudami skelbė gerosios naujienos žodį (Apd 8, 4).
         Vienas reikšmingesnių įvykių anabaptistų judėjimo pradžioje buvo lyderių susirinkimas, šiandien žinomas „Kankinių sinodo“ pavadinimu. Susitikimas vyko Hanso Dencko namuose Augsburge 1527 m. rugpjūčio 20-24 dienomis. Iš tiesų tai tą susirinkimą teisingiau būtų vadinti  „Misionierių sinodu“.[35] „Kankinių sinodu“ jis buvo pramintas todėl, kad dauguma tame susirinkime dalyvavusių lyderių per kelis ateinančius metus mirė kankinių mirtimi, ir tik du ar trys iš šešiasdešimties asmenų išgyveno iki penktųjų judėjimo metinių. Labai gaila, bet iš to sinodo mūsų laikų nepasiekė joks raštiškas dokumentas. Na, o „Misionerių sinodu“ tą susirinkimą pritiktų vadinti todėl, kad susirinkimo nariai, suvažiavę iš Šveicarijos ir Pietų Vokietijos kampelių, skyrė apaštalus ir misionierius į įvairius kraštus.[36] Sinodas misionierius suskirstė komandomis po du arba tris asmenis. Jie turėjo keliauti į svečias šalis, kur jau gyveno anabaptistai, ten apsigyventi, mokyti, stiprinti esamas arba steigti naujas tikėjimo bendrijas. [37]
         Vidury kentėjimų Viešpaties Jėzaus žodžiai šiems tikintiesiems primindavo, kas jie yra ir ką turi iškęsti. Tąsomi po teismus ir verčiami išsižadėti tikėjimo, jie nepasiduodavo. Yra nemažai liudijimų, panašių į Hanso Schlafferio, kuris skelbė: „Mūsų tikėjimas remiasi ne kuo nors kitu, kaip tik Kristaus priesaku (Mt 28; Mk 16). Nes Kristus savo mokiniams nepasakė „Eikite ir laikykite mišias“ bet „Eikite ir skelbkite evangeliją.“[38]
         Kaip žinia, tuo metu Europoje labiausiai buvo paplitusi katališkiškoji krikščionybė, ir anabaptistai apie katalikų tikėjimą nemažai nutuokė. Dauguma anabaptistų lyderių pakilo iš katalikų kunigų gretų – mat kai kurie katalikų dvasininkai buvo pradėję rimtai kvestionuoti kai kurias doktrinas, kurių patys mokė žmones. Jų sprendimas nukirsti ryšius su katalikybe kilo ne iš nežinojimo ar nesuvokimo, ką daro. Priešingai, jie pamatė, ko mokė Jėzus ir ką praktikavo bažnyčia. Per teismo procesus tokie lyderiai būdavo gerai pasikaustę ir gebėdavo apsiginti, savo argumentus paremdami Šv. Raštu.
         Taigi kokia yra anabaptistų į misijas orientuotos mokinystės esmė? Pirmasis oficialus anabaptistų tikėjimo išpažinimas buvo surašytas susirinkime, kuris 1527 m. vasario 24 d. įvyko Šveicarijos mieste Šleitheime. Jis taip ir vadinamas „Šleitheimo tikėjimo išpažinimu.“ Šis dokumentas suvienijo tikinčiuosius ir išryškino Pietų Vokietijos ir Šveicarijos anabaptistų skirtumus. Išpažinimą sudaro septyni punktai, jame nurodoma, kokia turi būti bendrijos tvarka. Punktuose buvo nubrėžtos svarbiausios kryptys: (1) krikštas, (2) ekskomunikavimas, (3) Viešpaties vakarienė, (4) atsiskyrimas nuo pasaulio, (5) ganytojai, (6) nesipriešinimas, (7) priesaika.[39]
         Akivaizdu, kad punktuose buvo nagrinėjami tik tie klausimai, kuriais ankstyvieji anabaptistai susilaukdavo daugiausiai puolimo. Išpažinimas nėra glausta viso jų krikščioniškojo tikėjimo sampratos santrauka. Šveicarijos ir Pietų Vokietijos anabaptistai sutarė visais minėtais klausimais. Jie to uoliai mokė, ir tai labai sustiprino visą judėjimą. Čia derėtų paminėti ir tai, kad anaiptol ne visi anabaptistų lyderiai sutiko su „Šleitheimo išpažinimu.“
         Antrojoje dokumento dalyje buvo aptariami bendrijos tvarkos ir tikinčiųjų elgesio klausimai: (1) tikėjimo broliai ir seserys renkasi mažiausiai tris ar keturis kartus per savaitę; (2) jie išsirenka, ką skaityti, o tas, kuris geriausiai supranta, paaiškina ir kitiems; (3) Dievo namuose ne vieta lengvabūdžiams; (4) pamatęs klystantį brolį, kitas turi įspėti jį pagal Kristaus priesaką; (5) nė vienas neturės nieko savo, bet visa bus bendra, kaip apaštalų laikais; (6) tarp brolių, kurie renkasi susirinkime, neturėtų būti apsirijėlių; (7) Viešpaties vakarienė turi būti rengiama kaskart, kai broliai susirenka kartu.
         Vienas iškiliausių anabaptistų teologų buvo dr. Balthasaras Hubmaieris (1480 – 1528). Prieš tapdamas anabaptistu, šis žmogus jau buvo gavęs daktaro laipsnį scholastinės teologijos ir patristikos srityse. Jam teko sudalyvauti ne vienoje diskusijoje, kur būdavo gvildenamas anabaptistų mokymas. Rašydamas apie Hubmaierio gyvenimą, autorius W. Estepas primena, kad jis parašė „Krikščionių katekizmą“ (Eine christliche Lehrtafil), kuriame katekizmo forma išvardino pagrindinius anabaptistų tikėjimo punktus. Šis katekizmas „pasirodė dvejais ar trejais metais anksčiau nei Liuterio katekizmas.“[40] Įdomu tai, kad kaip tik Hubmaieris buvo vienas iš tų, kurie nesutiko su „Šleitheimo išpažinimu“, ypač mokymo apie kalaviją klausimu. 
         Kita iškili asmenybė šiame judėjime buvo olandų dvasininkas Mennas Simonsas, kuriam, atkuriant NT bažnyčios Kristaus mokinių bendruomenę, svarbiausi atrodė šie punktai: (a) neiškraipytas mokymas; (b) sakralinių ženklų naudojimas Šv. Rašte numatytu būdu; (c) klusnumas Žodžiui; (d) neveidmainiška brolių meilė; (e) drąsus Dievo ir Kristaus išpažinimas; (f) priespauda ir suspaudimo kentėjimas vardan Viešpaties Žodžio.[41]
         Persekiojami, kankinami ir žudomi anabaptistai galėjo išsižadėti savo tikėjimo, tačiau daugeliu atveju to nepadarė, o liko ištikimi tikėjimui Kristumi. O tai reiškia, kad jie buvo įsišakniję savo įsitikinimuose ir puikiai parengti kaip mokiniai. Ištikima mokinystė reiškė sekimą Mesijo Jėzaus pavyzdžiu. Jie tvirtai tikėjo, kad turi aktyviai dalyvauti pasaulio veikloje, tačiau tai daryti be prievartos ir smurto. Tikintieji žinojo, kad mokinystę žymės „kryžiaus žymės“ – pasipriešinimas, atstūmimas, persekiojimas.[42]

Anabaptistų misija – auganti bažnyčia  
         Jaunas anabaptistų judėjimas Europoje pasižymėjo misijomis ir evangelizacija. Hansas Kasdorfas anabaptistų misijų metodikoje įžvelgia du etapus – pirmasis tęsiasi nuo 1525 iki 1527 m. (prieš „Kankinių sinodą“), kitas – po sinodo 1527 m.[43] Per pirmuosius trejus judėjimo metus evangelijos skelbimą ir bažnyčios augimą skatino pamokslaujantys piligrimai, tikinčiųjų susibūrimai namuose, Biblijos skaitymas ir evangelizavimas, persekiojimas. Anabaptistų bažnyčia plito labai panašiai kaip apaštalų bažnyčia, mat persekiojimai iš namų išginė šimtus šeimų, ir vieni tapo evangeliją skleidžiančiais piligrimais, kiti – pamokslautojais, treti – misionieriais ir tremtiniais dėl Kristaus. Bažnyčios istorijos žinovas F. Littelas sako, kad Viduramžiais tokia visiems puikiai pažįstama figūra kaip piligrimas tais laikais „dėl ugningos anabaptistų patirties smarkiai pasikeitė ir tapo efektyvaus evangelisto bei kankinio paveikslu.”[44]
         Čia derėtų pridurti, kad anabaptistai neturėjo jokių savo maldos namų, statinių, tačiau bažnyčia jų supratimu ir nebuvo pastatas, o žmonės, todėl eilinių susitikimų vietos ir net konferencijos (pvz., „Kankinių sinodas“) dažniausiai vykdavo kieno nors namuose ar šiaip kokioje laisvoje patalpoje. Susirinkimai pasižymėdavo dvasinio prabudimo ženklais, juose skambėdavo pamokslai, būdavo skaitomas Šv. Raštas, skambėdavo liudijimai apie atsivertimus, vykdavo krikštas, Viešpaties Vakarienė. Vienas svarbiausių elementų anabaptistų misioje buvo Biblijos skaitymas. Dauguma judėjimo vedlių buvo persekiojami ir tapo kankiniais, tad tikėjimo bendruomenėms teko ieškoti būdų, kaip palaikyti tikėjimą ir dvasinę stiprybę. Vadovavimą į rankas neretai tekdavo perimti paprastiems tikintiesiems. Tapę lyderiais, jie skaitydavo Bibliją, krikštydavo atsivertusius, ruošdavo Viešpaties vakarienę.
         Persekiojimai ir kankinių kraujas buvo bažnyčios augimo sėkla. Kai anabaptistai būdavo nuteisiami myriop, mirties bausmė jiems būdavo įvykdoma įvairiai: vieni būdavo sudeginami ant laužo, kitiems nukertamos galvos, treti – skandinami, ketvirti – pakariami ir kt. Liudijimas apie tokius narsius įsitikinimus ir jų fone dar labiau ryškėjantį sugedusį likusios krikščionijos tikėjimą buvo labai patrauklus liaudies masėms. Daugelis paprastų žmonių priėmė anabaptizmą todėl, kad jis jiems atrodė tikras.
         „Kankinių sinodas“ atliko keletą pakeitimų. Šis susirinkimas suvienijo Šveicarijos ir Pietų Vokietijos anabaptistus, buvo nubrėžtos bendros gairės evangelijos skelbimo srity, patvirtinti panašūs metodai. Evangelizacija ir keliaujančių misionierių veikla tęsėsi toliau, tik kiek pasikeitė jų veikimo būdas – jie krikštijo atsivertusius, pasilikdavo ir padėdavo krikščionims įsišaknyti tikėjime, suburdavo juos į vietines bendruomenes. Anabaptistai pradėjo sistemingai siųsti misionierius į strategiškai svarbius taškus (šiame darbe jie taikė apaštalų metodus). Misionieriai po du ar tris keliaudavo su konkrečia užduotimi. Dėl persekiojimų jie manė, kad jų misijų veiklos laikas eina į pabaigą. Jei vienas komandos narys misijoje žūdavo, jį pakeisdavo kitas. Po „Kankinių sinodo“ šią misijų ir evangelizavimo programą įgyvendinti ėmėsi Augsburgo bažnyčia. Hansas Hutas (mirė 1527 m.) į įvairias Europos vietoves išsiuntė apie trisdešimt misionierių.[45]
         Judėjimo raidos eiga buvo dar vienas galingas liudijimas aplinkiniams. Kadangi anabaptistai rimtai žiūrėjo į tikintiesiems skirtos kunigystės principą, daugelis paprastų tikinčiųjų tapo misionieriais. Liuteris taip pat buvo užsiminęs apie tikinčiųjų kunigystę, tačiau eiliniai tikintieji liuteronų bažnyčių tarnystėje atliko tik labai nežymų vaidmenį: ten buvo žiūrima, kad Dievo Žodį aiškintų tik jį išmanantieji, o sakramentai būtų teikiami, kaip reikalaujama. Anabaptistai šiuo klausimu laikėsi kitokios nuostatos – jie kiek kitaip suprato bažnyčią, ir tai atvėrė daug naujų galimybių.
         Kadangi į bažnyčios veiklą įsitraukdavo daug paprastų žmonių, jie sugebėdavo pasibelsti į daugelio širdis. Bene veiksmingiausia evangelizacija vykdavo artimųjų, giminių rate. Mūsų laikus pasiekęs ne vienas liudijimas, kad į anabaptistų tikėjimą atsiversdavo ištisos šeimos. Kitas platus veiklos laukas tokiems iš paprastų žmonių kilusiems misionieriams buvo jų kaimynai – tikintieji kviesdavosi juos į savo namus drauge skaityti Biblijos, apmąstyti perskaitytas eilutes, melstis. Svarbūs įvykiai, per kuriuos susiburdavo visi giminės (pvz., vestuvės, laidotuvės ir pan.) taip pat buvo puikios progos skelbti gerąją naujieną.
         Ryšiai, kuriuos anabaptistai užmegzdavo darbe, taip pat būdavo panaudojami evangelizuojant: darbdaviai liudydavo darbuotojams, darbuotojai – darbdaviams. Dėl persekiojimo daugeliui anabaptistų teko keisti gyvenamąją vietą – taigi ir užmegzti naujus ryšius, susirasti naujas darbo vietas, naujus kaimynus ir t. t.
         Anabaptistų misija plėtėsi, bažnyčia augo Šveicarijoje, Pietų ir Šiaurės Vokietijoje, Moravijoje, Austrijoje, Olandijoje ir netgi Lenkijoje. Anabaptistų bažnyčios augimas vyko dėl dvasinio daugelio žmonių atliepio. Jiems tai reiškė atviras duris labai konkrečiu laikotarpiu, ir tą laiką jie išnaudojo puikiai.
         Nuo 1565 m., vadovaujant Peteriui Walpodui, anabaptistai jau vadovavo „didžiausiai tų laikų misionieriškai organizacijai, palaikiusiai stiprius ryšius paštu ir plėtojusiai didžiulės ir labai veiksmingos misionierių tarnystės veiklą.“[46] Bažnyčios istorikas Franklinas H. Littellas apie anabaptistų misijų strategiją rašo štai ką: 
l. Jie atmetė teritorinę bažnyčios sistemą, jautė pareigą liudyti visiems žmonėms ir visur. 
2. Jie aiškino, kad misionieriškas Kristaus paliepimas skirtas visiems visų laikų tikintiesiems. 
3. Paprastų tikinčiųjų liudijimas buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, lėmusių spartų anabaptizmo plitimą.
4. Kankinių bažnyčios kentėjimus anabaptistai laikė jos autentiškumo paliudijimu. [47]

Anabaptistų misija – taiką nešanti bažnyčia
         Žmogiškai prigimčiai konfliktai būdingi. Nuo pat judėjimo pradžios anabaptistai susidūrė su dideliu pasipriešinimu ir aibe konfliktų, todėl jiems teko nuspręsti, kaip elgtis tokiose situacijose, kaip reaguoti į kilusius konfliktus. Ir toji jų reakcija vėliau virto aiškiai išreikšta pozicija, kurią visai teisėtai galima priskirti ir pavadinti vienu iš kelių pamatinių anabaptizmo misijos aspektų. Šiandien anabaptistai labiau laikosi sutaikinimo ir taikdarystės pozicijos, tuo tarpu sunkiausiame etape pačioje pradžioje jiems teko laikytis pacifizmo ir taikos principų. Tokia pozicija išsirutuliojo per laiką, padarė nemenką įtaką ir tapo vienu ryškiausių šio judėjimo bruožų persekiojimų, smurto ir prievartos akivaizdoje. Anabaptistai nemažai rašė ir kalbėjo apie tai, kaip derėtų reaguoti į smurtą, kaip pasitelkti kalaviją, bet galiausiai vis tiek tapo geriausiai atpažįstami ir žinomi kaip taiką nešanti bažnyčia.
         Istorikas Arnoldas Snyderis mano, kad Šveicarijos anabaptistai pacifizmo idėją galėjo pasičiupti iš humanisto Erazmo: „Humanistinės Erazmo pažiūros darė didžiulę įtaką Cvingliui. Ir nors Cvinglis neperėmė pacifistinių Erazmo idėjų, galimas daiktas, kad jomis didžiai susidomėjo ir užsikrėtė gabūs to meto protai Grebelis ir Mantzas.“[48]
         Nors tikinčiųjų krikšto ir pacifizmo idėjos užgimė ne tarp anabaptistų, jie jas apmąstė ir kuo puikiausiai pritaikė. Tuo metu egzistavo kelios pacifizmo srovės. Viena kilo iš separatistinės nesipriešinimo misijos, kurią apibrėžė Šleitheimo (1527 m.) ir Dordrechto (1632 m.) tikėjimo išpažinimai. Šiai srovei priklausė dauguma Šveicarijos ir Olandijos anabaptistų. Antrai srovei priklausė huteritų bendruomenė. Huteritai pritarė Šleitheimo ir Dordrechto išpažinimų nubrėžtoms gairėms. Tačiau jie traukėsi iš pasaulio ir formavo atskiras tikinčiųjų bendrijas pagal Apaštalų darbų knygoje pateiktą modelį. Huteritų bendruomenėse nė vienas tikintysis neturėjo nieko savo, bet visa laikė bendra, viskuo dalijosi su kitais bendruomenės nariais.
         Ir trečioji ryški anabaptistų misijos apraiška rėmėsi Balthasaro Hubmaierso mokymu apie tai, kad tikinčiųjų bažnyčioje turėtų viešpatauti ne tiek pacifizmas, kiek taika ir ramybė. Jo giliu įsitikinimu, bažnyčia turi būti atskirta nuo valstybės, tačiau gali puikiausiai su ja bendradarbiauti. Valstybė neturėtų diktuoti savo sąlygų bažnyčiai, o tam tikru metu galėtų padėti jai atlikti savo misiją. Tokiu atveju tikinčiųjų bažnyčia neturėtų konfliktuoti su valstybe.
         Čia derėtų pažymėti, kad visos šios srovės atspindėjo anabaptistų pažiūras ir padarė nemažą įtaką visuomenės gyvenime. Bene didžiausią įtaką padarė Šleitheimo išpažinimas. Apžvelkime keletą reikšmingiausių jo punktų.[49] 

         4 Punktas: apie atsiskyrimą
         Šiame punkte nagrinėjamas bažnyčios atsiskyrimo nuo pasaulio klausimas. Bažnyčia pašaukta vykdyti Dievo valią, o pasaulis priešinasi Dievui. Ateis diena, kai Viešpats nubaus šį žemiškąjį pasaulį, - štai kodėl tikintiesiems privalu nuo jo atsiskirti. Išpažinime tai formuluojama taip: „Tebūna atitolinti nuo mūsų visi velniški prievartos ginklai, tokie kaip kalavijas, šarvai ir panašūs, naudojami apsaugoti bičiulius ar pasitelkiami prieš priešus, remiantis Kristaus žodžiais ‚Nesipriešinkite piktam‘.“
         Nesipriešinimo idėja kilo iš Jėzaus žodžių, užrašytų evangelijoje pagal Matą (Mt 5, 38-45), kur Viešpats kalba apie kito skruosto atsukimą, apsiausto atidavimą, papildomos mylios nukeliavimą, priešams rodomą meilę ir maldą už juos. Anabaptistams būti Dievo vaikais reiškė gyventi taip, kaip mokė Jėzus. Daugelyje anabaptistų bendruomenių buvo labai aiškiai suvokiama, kad Kristų sekti reikia, priimant ir kentėjimus bei nešant Jo skirtąjį kryžių. Sekti Jėzaus pėdomis anabaptistams reiškė „gyventi be smurto ir mylėti priešus. [50] Smurto ir prievartos jie atsižadėjo todėl, kad nematė kito būdo sekti paskui Kristų ir gyventi nešant Jo kryžių. Tikėjimo pavyzdžiu jiems buvo pats Jėzus, kuris tarnystę ir kentėjimą iškėlė aukščiau maišto, smurto ir karo. Taigi Jėzaus misiją vykdę anabaptistai turėjo labai ryškiai skirtis nuo pasauliečių. Šių laikų autorius Wilbertas Shenkas palaiko šiame išpažinimo punkte propaguojamą principą. Jis rašo: „Bažnyčia savo misiją šiame pasaulyje gali įgyvendinti tik likdama nepriklausoma nuo vyriausybės ar kokios kitos valdžios, kuri nepripažįsta, kad Mesijas Jėzus yra Viešpats.“   [51]

         6 Punktas: apie kalaviją
         Delegatai visi kaip vienas sutiko ir priėjo prie vieningos išvados, kad „kalavijas – tai Dievo patvarkymas už Kristaus tobulybės ribų.“ Tai reiškia, jog jie sutiko, kad kalavijas gali būti pasitelkiamas siekiant apginti gėrį ir nubausti blogį. Kito kelio sprendžiant kai kuriuos pasaulietinius reikalus tiesiog nelieka. Tačiau smurtas bažnyčioje – nepateisinamas. Bažnyčia gali nebent drausti, tačiau pasitelkti prievartos prieš prasikaltusįjį jai nevalia. Užsipultas krikščionis turi reaguoti taip, kaip mokė Kristus, pagal Jo paliktą pavyzdį. Tik taip žmogus atras ramybę savo sielai (Mt 11, 29). Kur kas svarbesne laikyta tikinčiojo sielos ramybė nei jo kūno saugumas ar gerovė.
         Buvo nagrinėjamas ir klausimas, ką krikščioniui daryti, jei jis pašaukiamas į krašto tarnybą. Čia delegatai vėl žiūrėjo į Kristų ir matė, kad Jis pirmiau pakluso Dievo įsakymui ir draudė kalavijo nešamą smurtą: Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus (Mt 20, 25). O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą (Rom 8, 29). Juk jūs tam pašaukti, nes ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis (1 Pt 2, 21). Taigi jiems buvo labai aišku, kad krikščioniui nederėtų eiti tarnybon, nes tai prieštarauja Dievo karalystės principams, o krikščionis yra labiau Dievo nei žemiškosios karalystės pilietis.
         Buvo prisiminta, kad „valstybės valdžios valdymas vyksta pagal kūną, o krikščionys gyvena pagal dvasią. <...> Jų kovos ginklai, kaip ir pati kova, yra kūniški ir nukreipti prieš kūną, o krikščionių kovos ginklai yra dvasiniai ir nukreipti prieš velnio įtvirtinimus. Pasauliečiai ateina ginkluoti plienu ir geležimi, o krikščionys turi apsiginkluoti Dievo ginklais – Jo tiesa, teisumu, taika, ramybe, tikėjimu, išgelbėjimu ir Dievo Žodžiu.“
         Mokinystės ir misijos tikslas, jų supratimu, buvo išmokti Kristaus kelių ir gyventi teisiai bedieviškame pasaulyje. Mennas Simonsas rašė: „Kaip su Dievo Žodžiu suderinama tokia elgsena, kai žmogus giriasi esąs krikščionis, tačiau sudeda dvasinius ginklus ir pasičiumpa kūniškus?“[52] Apibendrinant mokymą apie kalaviją, svarbiausia būtų atminti, kad Kristus yra Galva, o tikintieji – Jo kūno nariai. Taigi kaip Kristus šioje žemiškoje karalystėje turėjo kentėti, taip kentėti teks ir Jo kūno nariams.
         Olandijos menonitų konferencijoje, kuri 1632 m. balandžio 21 d. buvo surengta Dordrechto mieste, buvo suformuluotas kitas tikėjimo išpažinimas, kuriame taip pat buvo kruopščiai gvildenasma kalavijo tema. 14 punkte „Apie kerštą“ sakoma, kad Viešpats Kristus savo mokiniams ir sekėjams draudžia kerštauti ir piktu atsilyginti už pikta. Šių tikinčiųjų pozicija buvo suformuluota taip: „Kišti kalaviją atgal į makštį arba, kaip pranašavo pranašai, kalavijus perkalti į noragus. Žr. Mt 5, 39. 44; Rom 12, 14; 1 Pt 3, 9; Iz 2, 4; Mch 4, 3; Zch 9, 8-9.“
         Jų supratimu, Kristaus pasekėjui nevalia sukelti kitam skausmo ar liūdesio, daryti kokią nors skriaudą. Jiems buvo skirta siekti aukščiausios gerovės ir visų žmonių išgelbėjimo. Jie bėgdavo iš vieno miesto į kitą ar net iš vienos šalies į kitą netekę turto, bet rankos prieš nieką nekeldavo. Tikintieji rašė: „Mušami mes verčiau atsuksime kitą skruostą, nei keršysime ar atsilyginsime nuo pačiu. Mt 5, 39.“ Malda už priešus (Rom 12, 19-20), jų pavalgydinimas, pagirdymas, atgaivos suteikimas taip pat turėjo liudyti Kristų.
         Šis išpažinimas nėra vien teologinės tezės. Jį užtvirtina tikinčiųjų gyvensena. Pacifistinė jų laikysena nebuvo pasyvi, o priešingai – labai aktyvi: didelį dėmesį jie skyrė savo bažnyčių šventumui ir mokinystei. Pasak Keitho Joneso, „tai buvo ne pasyvi vizija, o aktyvus gyvenimo būdas.“ [53]
         Ko gero, vienas ryškiausių tai iliustruojančių pavyzdžių, yra pasakojimas apie Dirką Willemszą – anabaptistų kankinį, kuris 1569 m. gegužės 16 d. buvo sudegintas ant laužo. Už savo pažiūras Dirkas buvo įmestas į kalėjimą, bet pasinaudojęs proga iš jo pabėgo. Jį vytis leidosi ginkluoti sargybiniai. Dirkas perbėgo per užšalusią upę. Jam ant kulnų mynęs sargybinis buvo ginkluotas, be to kur kas geriau už jį įmitęs, tad bėgdamas per ledą įlūžo ir pūkštelėjo į stingdantį vandenį. Pradėjęs skęsti, jis ėmė šauktis pagalbos. Dirkas sugrįžo ir išgelbėjo savo persekiotoją. Sargybinis burmistro įsakymu kalinio nebepaleido. Dirkas buvo sugrąžintas už grotų, o po kelių mėnesių sudegintas ant laužo už Aspereno.[54]
         Žūstančio priešo Dirkas išgelbėti sugrįžo tik dėl savo anabaptistiškų įsitikinimų. Nekyla jokių abejonių, kad jis gyveno taip, kaip diktavo jo tikėjimas, ir mąstė kaip misionierius – nesiekė keršyti, nesigynė, nepaliko žūstančio likimo valiai, bet paaukojo savo gyvybę, kad išgelbėtų kito – savo priešo – gyvastį. Tas tikintysis mąstė labai panašiai kaip Jėzus.
         Šiandieninėse anabaptistų ir menonitų bažnyčiose taikdarytė misijų teologijoje išlieka viena ryškiausių gairių. Taikdarystės veiklą sudaro: „tarpininkavimas sprendžiant konfliktus, aukos ir pažeidėjo sutaikinimas, švietimas taikos klausimais, taikos akcijos, simbolinės akcijos tarptautiniuose konfliktuose, rengimas veiklai, kurioje nėra vietos smurtui ar prievartai, pilietinis nepaklusimas, nesmurtiniai tiesioginiai veiksmai. Aiškus taikdarystės akcentavimas – vienas ryškiausių anabaptistų misijos bruožų.“[55]

Išvados
         Šio darbo tikslas – prisiminti XVI a. anabaptistų bažnyčią, sekti jos pėdomis, siekiant toliau įgyvendinti Kristaus misiją. Nes Kristaus misija verta būti mokoma taip, kad įkvėptų ir uždegtų Jo mokinį leistis į (asmeninę) misiją, įsiliejant ir tęsiant Kristaus Misiją. Viliuosi, kad šiame darbe pateikti pavyzdžiai įkvėps skaitytoją bent jau pamąstyti apie Kristaus misijos vykdymą ar – kas būtų dar geriau – paskatins įsitraukti į tokią veiklą. Savo dienomis Jėzus įsteigė alternatyvią visuomenę – bendruomenę, sudarytą iš žmonių, kurie žinojo esą sutaikinti su Dievu ir tą gerą žinią siekė pakelbti aplinkiniam pasauliui. XVI a. anabaptistai darė lygiai tą patį – tai buvo alternatyvi bendrija, labai orientuota į misijas. Vėliau jie ilgam laikui buvo užmiršti ir visiškai ignoruoti.
         Broliškųjų menonitų tikėjimo išpažinimo aiškinime sakoma, kad „XVI a. anabaptistai buvo labiausiai į misijas orientuota Reformacijos laikų grupė.“[56] Colinas Godwinas savo disertacijoje apie anabaptistų požiūrį į misijas sako, kad „misija – vienas pagrindinių anabaptistiškojo tikėjimo ir jo praktikavimo komponentų.“[57] K. S. Latourette‘as rašo: „Jie įnešė svarų indėlį ir Britanijoje paskatino užgimti tokius judėjimus, kaip nepriklausomos bažnyčios, baptistai ir kvakeriai.“[58] K. Davidas Boshas pastebi, kad anabaptistai buvo „nepaprastai aktyviai įsitraukę į misionierišką evangelizacinę veiklą.“[59]
         Ar anabaptistai buvo vieninteliai teisūs ir neklystantys? Jie darė daug tokių dalykų, kurie tik užaštrindavo prieš juos nukreiptą persekiojimą ir kartais vertė apie juos susidaryti klaidingą nuomonę. Dar galima paminėti, kad tarp anabaptistų būta pernelyg daug susikaldymo. Iš didelio savo užsidegimo jie diskvalifikuodavo kitas krikščionių grupes. Kai kurie jų netgi smarkavo, kiti taip stipriai akcentavo apokaliptinę ateitį, kad liko nesuprasti. Teologija ir bažnytinės apeigos vystėsi gana lėtai. Anabaptistai išrutuliojo dualistinę teologiją apie Dievo ir velnio karalystes. Didesnį dėmesį jie skyrė bažnyčios tyrumui nei pasaulio keitimui. Dėl aršaus persekiojimo anabaptistai vėliau pasitraukė iš visuomenės, misionieriškas jų įkarštis atvėso ir jie tapo „tyliaisiais krašte.“ Visai logiškai čia nuskamba Wilberto Shenko perspėjimas apie pernelyg didelį susitelktimą į save: „Mes nebesame ištikimi Mesijo Jėzaus pavedimui, jei evangeliją sumenkiname iki asmeninio išganymo arba taiką paverčiame socialine akcija ar išskirtiniu pašaukimu, skirtu vos saujelei žmonių.“ [60]
         Šiandien labai svarbu atminti štai ką: jei bažnyčia nori išlikti bažnyčia, ji privalo vykdyti konkrečią savo misiją. Šiandien jau kiti laikai ir kitoks kontekstas. Iš bažnyčios reikalaujama tęsti Kristaus pradėtą misiją suderinti, sugrąžinti, reformuoti, iš naujo atrasti, iš naujo įsitvirtinti – ir visa tai atlikti taip, kad Kristus būtų kiekvieno suvoktas ir patikėtas (arba atmestas) laisva valia ir tyra sąžine. Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, tai yra Jėzus Kristus (1 Kor 3, 11).
         Pabaigai norėtųsi pacituoti daugiau nei 20 metų Pasaulinei menonitų konferencijai vadovavusio žmogaus Larry‘o Millerio žodžius: „Tik tokios bažnyčios, kurios yra tapusios alternatyviomis bendruomenėmis egzistuojančios visuomenės fone – pasikeitusios ir susitapatinusios su Mesijo ateities regėjimu – tik jos ir gali realiai pademonstruoti ateinančios karalystės gyvenimą.“[61]


[1]                    Lersslie Newbigin, The Gospel in a Pluralist Society, Grand Rapids, Michigan, W.B.Eerdmans publishing company, 1989, p 121
[2]     David J.Bosh, Transforming mission, Orbis books, Maryknoll, New York, twentieth printing, 2005, p 16.
[3]     Stephan B.Bevans and Roger P.Schroeder, Constants in Context, Orbis Books, Maryknoll, New York, sixth printing, 2011, p 11.
[4]     J. Andrew Kirk, What is Mission?, Fortress Press, Minneapolis, 2000, p 30
[5]     Christopher J.H.Wright, The Mission of God, Inter-Varsuty Press, 2006, p 23.
[6]     David J.Bosh, Transforming mission, Orbis books, Maryknoll, New York, twentieth printing, 2005, p 228
[7]     J. Andrew Kirk, What is Mission?, Fortress Press, Minneapolis, 2000, p 28
[8]     Richard Bauckham, Bible and Mission, Bacer Academic, 2003, p 39
[9]     Johannes Blauw, The Missionary Nature of the Church, The Lutterworth Press, Cambridge, reprinted 2002, p. 23
[10]   Richard Bauckham, Bible and Mission, Bacer Academic, 2003, p 43
[11]   Christopher J.H.Wright, The Mission of God, Inter-Varsuty Press, 2006, p 345
[12]   Johannes Blauw, The Missionary Nature of the Church, The Lutterworth Press, Cambridge, reprinted 2002, p. 66
[13]   Ten pat, p. 69
[14]   Howard Peskett & Vinoth Ramachandrea, The message of Mission, Inter-Varsity Press, reprint 2009, p 209
[15]   Richard Bauckham, Bible and Mission, Bacer Academic, 2003, p 21.
[16]   Harold Bender, The Anabaptist vision, p 21
[17]   Stephan B.Bevans and Roger P.Schroeder, Constants in Context, Orbis Books, Maryknoll, New York, sixth printing, 2011, p 198
[18]   Keith G.Jones, A believing church, Gem Publishing Company, 1998, p 20.
[19]   From Anabaptis Seed, C.Arnold Snyder, Pandora Press, 1999,  p8
[20]   Abraham Friesen, Erasmus, the Anabaptists and the Great Commission, Eerdmans, Grand Rapinds, Michigan, 1998, p 60
[21]   William Keeney, Basic Beliefs of the Dutch Anabaptists, No other foundation, commemorative Essays on Menno Simons, Bethel College, North Newton, Kansas, 1962, p 16
[22]   William Estep, The Anabaptist Story, Eerdmans publishing company, Grand Rapids, Michigan,
        third edition 1996, p 29
[23]   Ten pat, p 15
[24]   Wolfgang Schaufele, The Missionary Vision and Activity of the Anabaptist  Laity, Anabaptism and Mission, ed.Shenk Wilbert, Herald Press, 1981, p 71
[25]   Ten pat, p 198
[26]   Colin Robert Godwin, Baptizing, Gathering and Sending, Thesis for the Degree Of Doctor of Philosophy, March 2010, p 198
[27]   Ten pat, p 199
[28]   Ross Langmead, Anabaptist Perspectives for Mission, from Prophecy and passion, ed. David Neville. Adelaide: Australian Theological Forum, 2002, p 332
[29]   Colin Godwin, Baptizing, Gathering and Sending, The significance of Anabaptist approaches to
                             mission in the sixteenth-century context, 2010, p 196
[30]   David J.Bosh, Transforming mission, Orbis books, Maryknoll, New York, twentieth printing, 2005, p 246
[31]   Wilbert R.Shenk, Anabaptism and Mission, Digital Print Group, Erlangen, Germany, 2007, p 47
[32]   Ross Langmead, Anabaptist Perspectives for Mission, from Prophecy and passion, ed. David Neville. Adelaide: Australian Theological Forum, 2002, p 337
[33]   Colin Godwin, Baptizing, Gathering and Sending, The significance of Anabaptist approaches to mission in the sixteenth-century context, 2010, p 209
[34]   Colin Godwin, Baptizing, Gathering and Sending, The significance of Anabaptist approaches to mission in the sixteenth-century context, 2010, p 208
[35]   Franklin H.Littel, The Anabatist theologoy of Mission, Anabaptism and Mission, ed.Shenk Wilbert, Herald Press, 1981, p 21
[36]   C.Arnold Snyder, Anabaptist History and Theology, Pandora Press, Ontario, 1996, p123
[37]       http://www.gameo.org/encyclopedia/contents/M378595.html/?searchterm=martyrs%20synod
[38]   Franklin H.Littel, The Anabatist theologoy of Mission, Anabaptism and Mission, ed.Shenk Wilbert, Herald Press, 1981, p 19
[39]        http://www.gameo.org/encyclopedia/contents/S345ME.html/?searchterm=Schleitheim%20confession
[40]   William Estep, The Anabaptist Story, Eerdmans publishing company, Grand Rapids, Michigan,
        third edition 1996, p 96
[41]       Cornelius J.Dyck, The Anabaptist Understanding of the Good News, Anabaptism and Mission, Herald Press, 1981, 
                   p 36
[42]   Wilbert R.Shenk, Anabaptism and Mission, Digital Print Group, Erlangen, Germany, 2007, p 51
[43]      Hans Kasdorf, The Anabaptist Approach to Mission, Anabaptism and Mission, Herald Press, Scottdale, PA, 1981,   p 55-61
[44]   Franklin H.Littel, The Anabatist theologoy of Mission, Anabaptism and Mission, ed.Shenk Wilbert, Herald Press, 1981, p 18
[45]     Hans Kasdorf, The Anabaptist Approach to Mission, Anabaptism and Mission, Herald Press, Scottdale, PA, 1981,  p 59
[46]   Hans Kasdorf, The Anabaptist Approach to Mission, Anabaptism and Mission, Herald Press, Scottdale, PA, 1981,p 59, from Franklin H. Little, “Protestantism and Mission: A survey of Secondary Literature”. Occasional Bulletin of Missionary Research 6:4 (October 1980).
[47]       Jose Gallardo, Ethics and Mission, ed. W.R.Shenk, Anabaptism and Mission, Herald Press, Scottdale, Pennsylvania, 1984, p 151
[48]                          C.Arnold Snyder, Anabaptist History and Theology, Pandora Press, 1995, p 57
[49]   http://www.gameo.org/encyclopedia/contents/S345ME.html/?searchterm=Schleitheim%20confession
[50]   Ross Langmead, Anabaptist Perspectives for Mission, from Prophecy and passion, ed. David Neville. Adelaide: Australian Theological Forum, 2002, p 339
[51]   Wilbert R.Shenk, Anabaptism and Mission, Digital Print Group, Erlangen, Germany, 2007, p 53
[52]   Justo L. Gondalez, A History of Christian Thought, revised edition, Volume 3, Abingdon Press, Nashville, TN, 1975,  p 96 (cited form ed. J.C.Wenger, Complete Writings of Menno Simons, Herald Press, 1966, p 46)
[53]   Keith G.Jones, A believing church, Gem Publishing Company, 1998, p 46
[54]       http://www.gameo.org/encyclopedia/contents/dirk_willemsz_d._1569
[55]   Ross Langmead, Anabaptist Perspectives for Mission, from Prophecy and passion, ed. David Neville. Adelaide: Australian Theological Forum, 2002, p 340
[56]   Knowing & Living your faith, ed. Ekner A.Martens and Peter J.Klassen, Kindred Productions, Winnipeg, 2008, p 113
[57]   Colin Godwin, Baptizing, Gathering and Sending, The significance of Anabaptist approaches to
                             mission in the sixteenth-century context, 2010, p 10
[58]   Kenneth Scott Latourette, A History of Christianity, Volume 2, Prince Press, 1975, p 779
[59]   David J.Bosh, Transforming mission, Orbis books, Maryknoll, New York, twentieth printing, 2005, p 246
[60]   Wilbert R.Shenk, Anabaptism and Mission, Digital Print Group, Erlangen, Germany, 2007, p 53
[61]   Larry Miller, ‘The church as messianic society; Creation and instrument of transfigured mission’, in Transfiguration of mission: Biblical, theological and historical foundations, ed.Wilbert R.Shenk (Scottdale, PA:Herald, 1993, p 150

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

  Adaptuota The Professional Template tema