Pakartoto įstatymo knygos apžvalga

Dovilė Jakaitytė
Teologinės studijos

                      Dauguma Biblijos tyrėjų sutinka, kad Dievas, tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento laikais, žmonijos gyvenime apsireikšdavo ir toliau apsireiškia per istorinius įvykius. Jo buvimas žmonių tarpe kitoks nei kitų pasaulio „Dievų“ apsireiškiančių gamtoje. Tą matome ir Pakartoto Įstatymo knygoje Senajame Testamente. Izraelitų tautai išėjus iš Egipto Dievas primena jos protėviams, Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, duotą pažadą – „tą kraštą atidaviau jums. Įženkite ir užimkite kraštą, kurį Viešpats prisiekė duoti jūsų protėviams“ (Įst.1,8) ir suteikia įstatus bei įsakus tam, kad Izraelitų tauta keliaudama paveldėti pažadėtojo krašto išlaikytų gyvybę, išmintį ir protingumą.

                      Darbe pateikiamas trumpas knygos aprašymas ir jos sudedamosios dalys, apžvelgiamas istorinis kontekstas bei pagrindiniai akcentai. Taip pat analizuojamos stipriosios ir silpnosios knygos pusės bei teologų ir žydų vertinimas, bandoma įžvelgti, kaip knygoje pateikiama informacija įtakoja pasaulio mąstymą bei ką iš jos galime išmokti apie Dievą.

Pakartoto Įstatymo knygos sandara

                      Pakartoto Įstatymo knyga - Penkiaknygės, Toros, paskutinioji penktoji knyga. Jos pavadinimas kilo iš graikiško žodžio deuteronomion, kuris buvo panaudotas verčiant knygos eilutę - Įst.17,18. Neteisingas žodžio vertimas hebrajišką reikšmę įstatymo nuorašas pakeitė į antrasis/pakartotas įstatymas, taip sudarydamas galimybę manyti, kad knygoje yra ne tik Išėjimo knygoje minimi įstatymai, bet ir nauji. Tuo tarpu hebrajiškai knyga pavadinta pagal pirmąją knygos eilutę – štai žodžiai. Knyga neprideda jokios naujos informacijos kuri nebūtų žinoma, tačiau ją pakartoja ir skleidžia  įstatymo reikalavimus (McConville, 2002).

                      Pagal padavimą, autorystė priskiriama Izraelio tautos vedliui – Mozei. Jis minimas kaip pa­grin­di­nis kny­gos vei­kė­jas ir kal­bė­to­jas, tai matoma ir iš pirmųjų knygos eilučių: „Štai žodžiai, kuriais Mozė kreipėsi į visą Izraelį dykumoje Užjordanėje“ (Įst.1,1). Mozė per­duo­da Die­vo žo­džius Izraelio tau­tai Užjordanėje, Mo­a­bo slė­ny­je, jai dar prieš įženg­iant į Pa­ža­dė­tą­ją že­mę.

                      Spėjama, kad galėjo egzistuoti trys Pakartoto Įstatymo knygos variantai, kurie vėliau buvo sujungti į vieną tekstą: pirmas variantas – Įst. 1-4,10;  antrasis –  Įst. 4,41-26; trečias variantas – Įst. 28 skyrius bei ketvirtasis – Įst. 29-30 skyriai. Kiekvieną variantą sudarė istorinis prologas, įsakymai, palaiminimai ir prakeikimai (Craigie, 1976). Panašiai knygos skyrius sugrupavo ir A. C. Gaebelein (2007). Pradžioje (Įst. 1-4,40) Mozė žvelgia atgal ir atpasakoja tautos istoriją iki įvykių ant Sinajaus kalno, vėliau (Įst. 4,44-30,20) aprašomi įstatymai ir įstatai, pateikiami paraginimai ir įspėjimai, palaiminimai ir prakeikimai. Knygos pabaigoje (Įst. 31-34) pateikiama Mozės išsakyta giesmė, matoma ateities vizija, jo palaiminimas Izraeliui ir galiausiai aprašoma Mozės mirtis.

                      Bendras knygoje patiekiamos informacijos vaizdas, leidžia teigti, kad Pakartoto Įstatymo knyga kalba apie bendruomenės paruošimą naujam gyvenimui. Sunkumai jau praeityje, pažadėtoji – žemė prieš akis. Susitikimo su Dievu metu Jis kviečia tarpusavio susitarimui ir naujam Dievo žmonių bendruomenės prigimties suvokimui (Craigie, 1976).

Pakartoto Įstatymo knygos istorinis kontekstas

                      Kadangi Pakartoto Įstatymo knyga yra laikoma paskutiniąja Mozės rašyta knyga, istorinį  kontekstą geriausiai galima suprasti analizuojant pirmąsias keturias Toros knygas: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių knygas. Pirmoje Biblijos knygoje atskleidžiamas Dievas Kūrėjas, sukūręs pasaulį ir žmogų, kad jį laimintų ir su juo gyventų santarvėje. Tuo tarpu žmogus neįvertinęs Kūrėjo tikslo Jam atsako nuodėmingu maištu. Šis žmogaus nepaklusnumas ir nepasitikėjimas susilaukė dieviškos bausmės, bet nesugriovė Dievo tikslo palaiminti žmogų ir džiaugtis santarve su Juo. Tuomet Dievas pasirinko Abraomą ir jo šeimą. Suteikdamas jiems malonės Jis palaimino visą pasaulį ir Abraomui pažadėjo daug palikuonių bei žemę – Kanano kraštą. Penkiaknygėje matome, kad Dievas vykdo savo pažadus. Jis ruošė Izraelį žemės paveldėjimo džiaugsmui, tačiau sunkumas buvo toks, kad susirinkusieji Moabo dykumoje (Izraelitų tauta, kuriai kalbėjo Mozė) buvo antroji Izraelio karta ir ji jau nežinojo nei apie Egiptą, nei apie išvedimą iš jo, nežinojo ir apie sudarytą sandorą tarp Dievo  ir Izraelio (Rogers, 1997).

                      Tada Mozė Užjordanėje, Moabo krašte, Izraelitų tautai dar kartą pasakojo tautos istoriją norėdamas priminti Jahvės gerumą ir ištikimybę, vėl davė įstatymus tvarkysiančius jų gyvenimą pagal Dievo valią ir taip ruošė naują kartą įžengti į Pažadėtąją žemę. Įstatymai duoti norint padrąsinti žmones būti santykyje su Dievu ir  paskatinti jų pasitikėjimą, mat Jahvė laikosi savo pažado (A. C. Gaebelein, 2007).

Pagrindiniai akcentai knygoje

                      Izraelitai rinkosi aplink Mozę, kuris netrukus turėjo palikti jų tautą, tačiau tuo metu atlikusį pagrindinį vaidmenį Dievo pažado tęsėjimo link. A. C. Gaebelein Pakartoto Įstatymo knygoje (Įst. 5,1) randa keturis labai dažnai šioje knygoje vartojamus žodžius atspindinčius moralinę priklausomybę ir praktinį paklusimą, t.y. „klausykitės“ (daugiau kaip trisdešimt kartų pavartota); „mokykitės“ (septynis kartus), „laikykitės“ (trisdešimt devynis kartus paminėta) ir „darykite“ (apie šimtą kartų). Tai yra žodžiai, kurie apibūdina šią nuostabią knygą. Izraelitai turėjo klausytis, ir klausantis mokytis, besimokant laikytis ir laikantis daryti. Šį įsaką galime pritaikyti ir šiandieniniams tikintiems žmonėms (2002).

                      C. Rogers (1997) pastebi, jog Pakartoto Įstatymo knyga pateikia pagrindinius biblinius įsakymus –  meilė Dievui ir artimui, kurie atsispindi ir Naujojo Testamento teologijoje. Akcentai:

·         Meilė Dievui. Įsakymas mylėti Dievą nėra toks pats, kaip mylėti žmogų ir neatspindi to, kaip mes suprantame šį veiksmą. Meilė Dievui matuojama ne emocijomis, ką mes dažniausiai laikome meile, bet Izraelitų tautos ištikimybe, t.y. netarnavimu kanaaniečių dievams (ištikimybe) ir Mozės įstatymų laikymusi (paklusnumu). Tad mylėti Dievą reiškia būti ištikimiems ir paklusniems Dievui.

·         Nuoširdus paklusnumas. Pakartoto Įstatymo knygoje reikalaujamas paklusnumas nėra paprasčiausias išorinis taisyklių ir apeigų laikymasis, ritualinis apsiplovimas ar tam tikrų aukų atnašavimas. Iš tiesų paklusnumas turi kilti iš vidaus, pereiti ir atsispindėti išorėje. Dėl šios priežasties Pakartoto Įstatymo knygoje vis kartojamas raginimas mylėti Dievą iš visos širdies, „apipjaustyti savo širdį“ arba iš visos širdies laikytis ir vykdyti, kas jo įsakyta.

·         Dievas išlieka ištikimas savo sandoroms tiek su Abraomu, tiek su Moze. Galiausiai akcentuojama Dievo ištikimybė laikantis dviejų sandorų. Dievas pažada apsčiai laiminti Izraelio tautą, jei jie paklus Mozės sandorai. „Viešpats atidarys tau turtingą savo iždą, dangų, kad laiku parūpintų lietaus tavo kraštui, ir laimins visus tavo rankų darbus. Tu skolinsi daugeliui tautų, bet pats nesiskolinsi. Viešpats padarys tave galva, o ne uodega; tu visuomet būsi viršuje ir niekada apačioje, jei tik klausysi ir ištikimai laikysiesi Viešpats, savo Dievo, įsakymų, kuriuos tau šiandien duodu“ (Įst. 28,12–13). Jei Izraelis atsisakys sekti Viešpačiu, tuomet Dievas atims iš jo palaiminimą ir netgi išvys iš žemės, kurią jam buvo davęs. „Kaip Viešpats kadaise džiaugėsi, darydamas jums gera ir daugindamas jus, taip dabar jis džiaugsis, siųsdamas jums pražūtį ir naikindamas jus. Jūs būsite išrauti iš žemės, kurią dabar eini paveldėti“ (Įst. 28,63).

Stipriosios ir silpnosios Pakartoto Įskatymo knygos pusės

                      Nors knygoje pasakojami įvykiai apima daugiau nei prieš 3 tūkst. metų buvusį laikotarpį, ji vis tiek šiais laikais dar yra analizės ir svarstymų knyga (Craigie, 1976), nes susilaukia nemažai kom­pli­men­tų dėl savo uni­ka­lumo ir pranašiškos istorijos. Tai tarsi nau­ja era Se­no­jo Te­sta­men­to raš­tuo­se.

                      Pa­kar­to­to Įsta­ty­mo kny­ga turi nemažai stipriųjų pusių taip išsiskirdama iš kitų Senojo Testamento knygų. Pirmiausia pastebima tai, kad prieš tai buvusių Penkiaknygės knygų vartojamas pasakojamasis stilius informacijai pateikti užsibaigia ir perima kitą kalbėjimo manierą. Knygoje yra nemažai Mozės kalbos ir ji dažniausiai išreiškiama pamokslaujančiuoju stiliumi. Ši kalba išsiskiria iš kitų Penkiaknygės knygų taip įgaudama unikalumą.

                      Pakartoto Įstatymo knygoje nuolat užsimenama apie Pažadėtąją žemę ir žmones, kurie į ją įžengs, kalbama apie įsakus ir įsakymus, kurių žmonės turi laikytis, kad išsipildytų duotas pažadas. Stipriąja knygos puse laikomas ir jos tvirtumas – ji turi aiškią pradžią, dėstymą ir pabaigą, kas jai suteikia pilnai išpildytos knygos vaizdą (McConville, 2002). Pakartoto įstatymo knyga iš kitų knygų išsiskiria savo turiniu – pirmiausia pakartodama istorinius Izraelio tautos aspektus ji koncentruojasi į Dievo šlovinimą ir Jo autoriteto pripažinimą, čia atskiriama moralė nuo papročių, ceremonijų (Poythress, 1991). Nors visoje Penkiaknygėje kalbama apie Dievo sandorą, Pakartoto įstatymo knygoje ji įgauna ypatingą vertę – suformuojamas žmonių gyvenimo su Dievu modelis, kuris vėliau naudojamas ir pranašų knygose (McConville, 2002, p.20-21).

                      Pakartoto Įstatymo knyga apima ne tik san­do­ros is­to­ri­jos su jos pa­ža­dais ir įpa­rei­go­ji­mais at­pa­sa­ko­ja­mą, bet ir įgy­ja są­sa­jų su pa­si­kei­tu­siu žmo­nių gy­ve­ni­mu ir tar­si pri­si­tai­ko prie nau­jų ap­lin­ky­bių. „Vie­nin­te­lis Die­vas yra tas pats va­kar ir šian­dien, šven­tas ir ne­pri­lygs­ta­mas, o žmo­gus ir žmo­nių ben­dri­ja – tai per­mai­nų lau­kas, ku­ria­me at­kak­liai ir dra­ma­tiš­kai bus iš nau­jo lei­džia­ma­si ieš­ko­ti to, kas liu­dy­tų ne­pra­ei­nan­tį Die­vo ar­tu­mą ir iš­ti­ki­my­bę“ (Šiaurės Atėnai, 2012). Pa­kar­to­to Įsta­ty­mo kny­ga, anot teologo, sa­vo pa­moks­la­vi­mo fo­nui pa­si­rin­ku­si lū­žio ir vir­smo me­tą, mo­ko pra­na­šiš­ku žvilgs­niu ap­im­ti kiek­vie­ną nau­ją žmo­gaus ir tau­tos is­to­ri­jos tarpsnį ir pa­si­rink­ti vie­ny­bę su Die­vu kaip tei­sin­giau­sią ir pa­ti­ki­miau­sią gy­ve­ni­mo pro­gra­mą, kaip prie­lai­dą iš tie­sų gy­ven­ti ir tu­rė­ti da­lį San­do­ros pa­ža­duo­se.

                      Nors knyga susilaukia nemažai pagyrų dėl Penkiaknygės užbaigimo bei pateikiamos žinios išpildymo, ji turi ir silpnybių, kurios teologus verčia dvejoti, ieškoti atsakymų ir rakto į knygoje esančias paslaptis. Pirmasis sunkumas – diskusijos dėl Mozės autorystės, nes kelios knygos dalys kalba apie jį trečiuoju asmeniu, ypatingai minint mirties istoriją, ir taip pat dėl to, kad pati knyga, tikėtina, yra surinkta praėjus nemažai metų po Mozės mirties. Otteli's ir kiti tvirtina, kad knyga buvo surinkta ankstyvuoju (po Saliamono) karlių valdymo laikotarpiu. Vatinger'is and Koenig'as tvirtina galimą knygos parašymo datą Ezekielio gyvenimo metais. Ewald'as, Riehm'as, Smith'as, Kautsch'as ir kiti moko, kad knyga sudaryta Manasėjo valdymo metais. De Wette'as, Bleck'as, Welshausen'as, Reuss'as, Dillman'as ir kiti tiki, kad knyga buvo parašyta, kad Jošijo valdymo laikais. Gesenius and kiti modernios kritikos atstovai surinkimo data laiko Babilonijos priespaudos metus arba laikotarpį po to (Henning, 1990).

                      Žvelgiant į Pakartoto Įstatymo knygos turinį matoma, kad teologai vėlgi yra pasidalinę į atskiras mokyklas pagal tai, kaip jie interpretuoja knygoje randamą informaciją. Naujasis kriticizmas bei struktūrinės analizės metodai – požiūriai į Senojo Testamento knygas akcentuojant tai, kad jos yra užbaigtas produktas. Tuo tarpu naujasis stilistinis metodas skatina antraeilės literatūros analizavimą susijusios su Senojo Testatmento studijomis ir siekia „žinių sprogimo“ (knowledge explosion). Tačiau ne visi teologai sutinka su antraeilės literatūros studijavimu, manydami, kad vistiek neįmanoma jos visos apimti ir išanalizuoti, tad geriau analizuoti pirminius šaltinius. Kaip matoma tiek autorystės ir laikotarpio, kada Pakartoto Įstatymo knyga buvo parašyta, klausimai, tiek pačio turinio neaiškumai lieka paslaptingu uždaviniu ne vienam teologui.

                      Pakartoto Įstatymo knygoje pastebėtas pamokslavimo stilius skaitovui gali sukelti legalizmo baimę ir norą atmesti knygos skaitymą bei interpretavimą. Nuo­lat kar­to­ja­mi žo­džiai įsta­tai ir įsa­kai, keliamos sąlygos Dievo tautai yra laikomos ra­di­ka­liomis, ka­rin­go mo­no­teiz­mo idė­jomis (Rogers, 1997). Tiesmukiškumo nepabūgusiems skaitytojams knygoje širdį paguodžia tarp visų įstatymų ir reikalavimų pasirodantis pa­grin­di­nis žmogaus už­da­vi­nys santykyje su Dievu – mei­lės pir­me­ny­bė prieš įsta­ty­mą. Tai galime atrasti ir Jė­zus mokyme. Jis sa­vo di­dį­jį mei­lės įsa­ky­mą sufor­mu­la­vo remdamasis šios kny­gos ei­lu­tėmis.

Knygos įtaka pasaulio mąstymui

                      Kadangi Pakartoto Įstatymo knyga yra viena visos Biblijos dalis, o Biblija yra padariusi didžiulę įtaką pasaulio mąstymui dėl to, kad yra gyvas ir veikiantis Dievo žodis, galima teigti, kad Pakartoto Įstatymo knyga taip pat darė ir daro įtaką žmonių gyvenimuose.

                      Pirmiausia įtaka pastebima tų žmonių gyvenimuose, kam šis žodis buvo skirtas tiesiogiai - Izraelio tautoje. Jų gyvenimuose Dievo žodis pateiktas Pakartoto Įstatymo knygoje darė labai didelę įtaką – pradedant tuo, kad jų gyvenimo būdas rėmėsi Dievo pateiktais per Mozę įstatymais, baigiant tuo, kad susiformavo tam tikri pa­pro­čiai pagal šios knygos žodžius: pradėta puoš­ti sa­vo vir­šu­ti­nius dra­bu­žius bal­tais ar mė­ly­nais vil­no­niais ku­tais – zi­zith, ant ran­kos ar kak­tos vy­rams tvir­tin­ti mal­dos dė­žu­tes – te­fi­lim, kal­bė­ti spe­cia­lią pa­dė­ką prieš val­gį. Šven­to­sios Že­mės tu­ris­tams tarp ki­tų su­ve­ny­rų šian­dien siū­lo­mos me­zu­zos – tū­te­lės su Bib­li­jos iš­trau­ka, ku­rios ka­bi­na­mos prie de­ši­nės du­rų stak­tos pusės. Tai ir­gi pa­vel­dė­ta iš Pa­kar­to­to Įsta­ty­mo kny­gos pus­la­pių. Ži­no­ma, ir gar­sio­ji še­ma Is­ra­el – kas­die­nė su­au­gu­sio ju­dė­jo mal­da, San­do­ros tau­tos ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mas (Šiaurės Atėnai, 2012).

                      Knygos įtakingumą pripažino ir pats Jėzus Kristus laikydamas ją itin reikšminga knyga ir žvelgdamas į ją labai pagarbiai. Kristus citavo iš Pakartoto Įstatymo knygos Dievo žodžius įvairiose savo gyvenimo situacijose – kai buvo gundomas, ka kalbėjo žmonėms kalno pamokslą, kai diskutavo su Rašto aiškintojais ir fariziejais apie teisingą Dievo garbinimą ar nagrinėjo teologinius klausimus, kai pranašavo ateitį – Kristus rėmėsi žodžiu iš Pakartoto Įstatymo knygos.

                      Kadangi iš Pakartoto Įstatymo knygos sudarytas di­dy­sis krikš­čio­nių patiepimas – be iš­ly­gų my­lė­ti sa­vo Vieš­pa­tį ir sa­vo ar­ti­mą, šiandieniniam krikščioniui ši knyga turėtų būti taip pat reikšminga ir kalbanti, nes Dievas yra nesikeičiantis ir Jo žodis išlieka amžiams gyvas ir veiksmingas visoms žmonių kartoms. Taip pat kadangi Kristus citavo Pakartoto Įstatymo knygos žodžius parodydamas knygos reikšmingumą įvairiose mūsų gyvenimo situacijose, žmonės remdamiesi Kristaus mokymu taip pat perima Pakartoto Įstatymo knygoje pateikiamą Dievo žodį į savo gyvenimo praktiką – mylėti Dievą ir jam paklusti. Kaip matoma iš Kristaus pirmųjų mokinių laiškų romiečiams, Galatijos krašto tikintiesiems, žydams bei padrąsinimo žodžio vienas kitam, jie  taip pat citavo Pakartoto Įstatymo žodžius, šią knygą laikydami svarbia ir įtakinga žmonių mąstymui bei jų gyvenimams.

                      Matoma, kad per kartų kartas Dievo žodis buvo ir yra reikšmingas bei veikiantis žmonių istorijose. Galima teigti, kad ateities kartose Pakartoto Įstatymo žinia Senajame Testamente ir jos pakartojimas Kristaus mokyme Naujajame Testamente išliks gyvas žmonių gyvenimuose ir darys įtaką kasdieniuose sprendimuose.

Ko Pakartoto Įstatymo knyga moko apie Dievą?

                      Pa­kar­to­to Įsta­ty­mo kny­ga, kaip ir iš­ki­lie­ji Iz­ra­e­lio pra­na­šai, iš­pa­ži­no ir skel­bė Die­vą, ku­ris ne­pa­liau­ja­mai vei­kia po­li­ti­nių, eko­no­mi­nių, so­cia­li­nių įvy­kių sū­ku­ry­je. Net sa­ky­da­mas pa­moks­lą, kny­gos au­to­rius ieš­ko ne šir­dies, ne in­di­vi­do, bet ti­kė­ji­mo tau­tos, ben­druo­me­nės, pa­šauk­tos drau­ge kur­ti Die­vo tei­sin­gu­mu pa­rem­tą gy­ve­ni­mą. Te­olo­gi­jos gro­žis ir tik­ru­mas Bib­li­jo­je sve­ria­mi pa­gal tai, kiek jų pa­si­ro­do pa­sau­lio įvy­kiuo­se, žmo­nių ins­ti­tu­ci­jo­se ir tar­pu­sa­vio san­ty­kiuo­se. Pa­kar­to­tas Įsta­ty­mas, ap­si­gin­kla­vęs Mo­zės au­to­ri­te­tu, ne­lei­džia pa­mirš­ti, kad į Pa­ža­dė­tą­ją že­mę įžen­gia tau­ta, ku­ri, pri­si­mi­nu­si sa­vo Die­vo ge­ru­mą, ryž­ta­si gy­ven­ti ki­taip ne­gu jos kai­my­nai (Šiaurės Atėnai, 2012).

                      Dievo sąvybes atskleidžia išsakyti žodiai knygoje. Pirmiausia knyga moko apie mylintį Dievą, kad Jis sudarydamas Sandoros ryšį su žmogumi žengė pirmąjį žigsnį, tuo tarpu žmones  ragindamas išpažinti, kad Jis Izraelio tautą išvedė tam, kad įvestų kitur. Pakartoto Įstatymo knygoje nurodoma, kad paaukojus derliaus pirmienas Savaičiu arba Sekminių šventėje izraelietis su dėkingumu turėjo išpažinti, jog „Jahvė išvedė mus iš Egipto su didžia jėga ir galybe“ ir, kad „įvedė mus į šią vietą ir davė mums šią žemę, sruvenančią pienu ir medumi“.

                      Sandora mokė, kad Dievas, kuris yra tolimas yra taip pat ir artimas pakvietė žmogų į ypatingą santykį – Tėvo ir pirmagimio sūnaus santykį ir dėkingumas už atpirkimą buvo svarbiausia paskata atsiliepti Dievui tikėjimu, t.y. klusnumu Jahvės įstatymui ir gyvenimu pagal Jo pažadą eiti kartu į ateitį. Taip knygoje atskleidžiamas Sandoros pagrindas – meilės ir dėkingumo ryšys (Rubšys, 1995, p. 251).

                      Pakartoto Įstatymo knygoje kalbama ir apie teisingą Dievą, nusiteikusį žmogų bausti už jo nusikaltimus, pavydulingą Dievą trokštantį artimo bendravimo ir santykio su žmogumi.  Knygos 6 skyriuje rašoma, kad “Viešpats mūsų Dievas yra vienas Dievas“ (angl. vertimas) – šia žinia skleidžiamas liudijimas prieš politeizmą. Dėl to, kad Jis, Jahvė, yra vienintelis Dievas žmogus turi mylėti Jį visa širdimi, visa siela ir visu protu. Žmogaus širdis su visa savo jėga ir energija turi priklausyti Dievui, o tai reiškia atiduoti Jam savo širdį: dvasią, sielą ir kūną pašvęsti Viešpačiui (Gaebelein, 2002).

Abibendrinimas

                      Nors Pakartoto Įstatymo knyga sulaukia abejonių ir kritikos dėl autorystės, turinio prasme ji yra labai vertinama ir giriama. Knygoje kalbama apie Dievo, Jahvės, meilę žmonėms išreikštą per sudarytą sandorą ir žmonių skatinimą gėrėtis Viešpačiu, paklusti Jo įsakams ir pasitikėti Juo. Pastebima, kad Kristus labai vertino šią knygą ir naudojosi jos žodžiu atsispirti gundymams, atlaikyti ginčus ir apginti tiesą.

                      Dar viena sąsaja su Naujuoju Testamentu pastebima, t.y. didysis įsakymas Pakartoto Įstatymo knygoje. Jis taip pat minimas ir Naujajame Testamente Kristaus mokyme, taip rodydamas, Dievo žodžio amžinumą – jis nesikeičia ir galioja visiems laikams, visiems žmonių kartoms – Dievas nori artimo santykio su žmogumi ir Pakartoto Įstatymo knyga tai ypatingai aiškiai išreiškia.

Literatūra

1.      Craigie P. C. The book of Deutronomy/ The New International Commentary on the Old Testament, 1976, USA, p.7.20 [žiūrėta 2013 sausio 3d. ] Prieiga per internetą: http://www.amazon.com

2.      Gaebelein A. C. The book of Deutronomy. The Annotated Bible, 2007 [žiūrėta 2013 sausio 3d. ] Prieiga per internetą: http://www.biblecentre.org/commentaries/acg_05_deuteronomy.htm

3.      Henning K. Jerusalemer Bibel Lexikon, 1990, Germany, p. 175-176

4.      McConville J. G. Deutronomy/ Appolos Old Testemanet Commentary, 2002, England p.17-21 [žiūrėta 2013 sausio 4d. ] Prieiga per internetą: http://www.amazon.com

5.      Poythress V. S The shadow of Christ in the Law of Moses, 1991, USA, p.100

6.      Rogers C. Senojo Testamento pamokos. Pakartoto Įstatymo knyga, 1997/4, p.6-7 [žiūrėta 2012 gruodžio 19d. ] Prieiga per internetą: 

http://www.prizme.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=297&Itemid=91

7.      Rubšys A. Raktas į Senąjį Testamentą 1, 1995, Vilnius, p. 224-229. 235

8.      Šiaurės Atėnai/ Kultūros savaitraštis Bilietas į Pažadėtąją Žemę, 2012 [žiūrėta 2012 gruodžio 19d. ] Prieiga per internetą: http://www.satenai.lt/?p=19545