Aš esu Viktorija, man šešiolika metų, daugelis mane jau
pažįstate. Šiuo metu gyvenu pas nuostabią šeimą, Vitą ir Artūrą Rulinskus.
Žinoma tuo pačiu ir mokausi, ieškau darbo, naujų patirčių gyvenime, nes dar daug ko
noriu išmokti.
Mano gyvenimas prieš pažįstant Kristų, nebuvo toks gražus,
ką galiu pasakyti apie šiandieną. Žinot nuo pat mažų dienų, pažinau tamsius
dalykus, tėvo pakeltą ranką prieš mylimą mamą, nuolat jį neblaivų matydavau, jei
išviso jį matydavau... Aš augau tokioje aplinkoje, laikui einant tėvai skyrėsi,
nes mama nepakėlė daugiau narkotikų ir alkoholio pasekmių namuose, šeimoje.
Tėvų skyrybos man buvo didžiausia tragedija. Dėl visko jaučiausi kalta,
naktimis kamavo košmarai. Kai teko rinktis mamą ar tėtį (su kuriuo gyventi), aš
bijojau, kad jei pasirinksiu mamą, įskaudinsiu tėtį, jei atvirkščiai - mamą. Bet
aš pasirinkau mamą, prie jos jaučiausi saugesnė, ji niekada manęs nepaliko,
niekada nemačiau jos girtos ar apsvaigusios, pasitikėjau ja.
Po skyrybų mama labai daug dirbo, kad galėtų išlaikyti mane,
kad turėčiau stogą virš galvos, ko pavalgyti, apsirengti. Ji dirbo nuo ryto iki
vakaro. Aš iki pietų būdavau mokykloje, o po jos, „įsisukdavau“ į kiemo draugų
ratą. Vis daugiau laiko praleisdavau su jais, o ne prie namų darbų. Kad ir kaip būtų baisu, jau būdama devynerių-dešimties metų rūkiau, ragavau alkoholį.
Laikui einant aš augau ir sekiau gatvės madas, mano pažintis su įvairiais
svaigalais: žole, dujomis, psichoaktyviomis medžiagomis vis didėjo, kol pažintys
tapo draugystėmis, o galų gale - rimta priklausomybe. Prasidėjo vagystės ir
kritimas vis žemiau. Mano vertybės tuo metu buvo viskas, kas materialu. Mano
vertybė buvo visada būti gražiai, pripažintai, ten, gatvėje. Mano mokslai "nusivažiavo". Nuolat turėjau nemalonumų su policija. Kai man buvo apie trylika,
mama iš nežinojimo, ką daryti, nuvedė mane pas šamanę kuri man pasakė „tau viskas
gerai, tu paauglė“.
Po to aš sėkmingai ritausi žemyn vis didesniu greičiu. Aš
įtikinau save, kad negaliu gyventi, nes nemoku to daryti, nemoku būti
normalia, nemoku nevartoti, nemoku
susiimti ir mokytis, nemoku šypsotis ir būti laiminga, pradėjau žaloti save
fiziškai, jau nebežinojau, ką daryti, nes supratau, kad tai, ką darau nėra
džiaugsmas, ir tai mane slėgė su
kiekviena diena vis labiau. Aš papuoliau į psichiatrinę ligoninę po kurios
supratau, kad viskas daugiau taip tęstis nebegali, po jos ieškojau pagalbos,
mylimos močiutės pagalba radau AA, reguliariai lankiausi grupėse, ir išlikau
tris mėnesius švari. Po to teko gultis į Klaipėdos neurologijos skyrių, dėl epilepsijos
kuri man buvo nustatyta kai buvau apie septynerių. Kol buvau ten, nelankiau AA,
ir atsirado daug pagundų kol vieną dieną aš pabėgau ir atkritau ir susižalojau,
viso to pasekoje - vėl psichiatrinė ligoninė. Kiek galima? Užburtas ratas...
Po dviejų
savaičių laikotarpio mama mane pasiėmė, ir aš žinojau, kad negaliu grįžti atgal
į Šilutę - (tuo metu ten gyvenau), žinojau, kad vėl bus tas pats. Bet dėkui
Dievui mama mane nuramino, ji pasakė, kad negrįšiu dabar į Šilutę. Mes
važiavome į Kalnaberžę, netoli Kėdainių miesto, į reabilitacijos centrą
turintiems įvairias priklausomybes. Tai buvo 2012 metų rugsėjo mėnuo. Tą dieną
aš visada atsiminsiu. Tą dieną vyko tarnavimas, kitur tai vadinama pamaldomis. Aš
tikrai nenorėjau net eiti, nes neturėjau suvokimo kas ten bus. Bet ėjau, nes
privalėjau. Kai nuėjau ten, žmonės giedojo giesmes, kurių aš niekada gyvenime
net girdėjusi nebuvau, bet kai atsistojau į savo vietą aš jas giedojau taip lyg
tai daryčiau ne pirmą kartą. Man tikrai patiko tai, kas tą vakarą ten įvyko. Po
kelių dienų aš priėjau prie pastoriaus ir paprašiau Biblijos, greitai
ją gavau. Skaičiau ją, nedaug, bet po kelis skyrelius į dieną, dažniausiai
patarles, psalmes.
Ir gyvenime pažinau tai, ko niekada nepažinojau ir pradėjau džiaugtis kur esu, kad galiu sveikti, buvo ir liūdnumo
akimirkų, bet tomis akimirkos buvo Viltis. Pradėjau melstis, žavėjausi Dievo
dovanomis suteiktomis kitiems žmonėms, man buvo labai įdomu. Kokia didelė Dievo
malonė! Reabilitacijos programos aš nutraukiau, palikau centrą, nes
įsimylėjau ir negalėjau susikaupti sveikimo link. Bet tęsti gydimąsį norėjau, tad
nuvažiavau į kitą reabilitacinį centrą, Kaune. Bet, tai nebuvo tai ko aš
norėjau, nebuvo taip veiksminga. Nebuvo tvarkos, drausmės kurios man
reikėjo, buvo lengva meluoti, apgaudinėti ir net pabėgti. Tad aš palikau ir šį
centrą.
Grįžau į Šilutę, ir ten nuėjau į Šilutės Laisvųjų Krikščionių Bažnyčią,
ten gavau pasiūlymą savanoriauti krikščioniškoje vaikų stovykloje. Aš sutikau.
Stovykloje sutikau daug tikinčių žmonių, daug išgirdau apie Dievo veikimą mūsų
gyvenimuose, išgirdau daug liudijimų, tai stiprino mano naujagimį tikėjimą. Ten
taip pat susipažinau su Vita Rulinskiene, nežinau kodėl, galbūt dėl to, kad esu tokia, kaip atversta knyga,
visais aklai pasitikiu ir visiems viską pasakoju, daug per tai ir nudegusi ir
įskaudinta esu, bet tą kartą atsivėriau Vitai apie savo gyvenimo duobes, ji
mane suprato, ir pasiūlė atvykti pas juos į namus, dviem savaitėm ir
prižiūrėti vaikus. Aš sutikau. Kai tos savaitės ėjo į pabaigą, kilo vis daugiau
nerimo, kas bus toliau jei grįšiu į miestą, kuriame viskas prasidėjo. Bet
nerimui neteko išsipildyti. Rulinskų šeima pakvietė mane likti pilniems mokslo
metams pas juos, kad pasivyčiau moksluose, kurie buvo nusiritę ir augti dvasiškai.
Aš žinau, kad Viešpats yra mano Išgelbėtojas ir tik Jo
begaline malone šiandien turiu galimybę džiaugtis, keistis, gyventi, būti
švari. Turiu meilę, viltį, svajones. Žinoma ir šiandien būna sunkumų ir
svyravimų, abejonių, būna, kad ir nusisuku nuo Dievo, kartais atrodo, kad viską
galiu pati, bet kaip pati pastebiu, ar artimiausi žmonės iš šono tai pamato ir
pasako, prisimenu, kad aš pati nieko negaliu, jei galėčiau pati, kažin ar tiek
daug duobių būtų tekę paliesti. Atgal aš grįžti nenoriu, net pagaugai kūnu
nueina, kai pagalvoju kas vyko dar prieš du metus, aš iš tikrųjų nenoriu gyventi
tokio gyvenimo, nes tai ne gyvenimas, tai visiška vergystė, iš kurios mane
išgelbėjo mano Dievas. Jis mane matė tada, kai aš Jo nemačiau, Jis mane išgelbėjo
kai aš ir mano šeima nebeturėjo vilties.
Morkaus evangelijoje 10 skyriuje 27 eilutėje Jėzus Kristus sako: „Dievui viskas įmanoma“.
Pradžioje minėjau, kad galvojau, maniau jog man neįmanoma
gyventi, neįmanoma nustoti vartoti ir t.t., bet, kai pažinau Kristų, supratau ir
patikėjau tuo, kad Dievui viskas įmanoma!
2014 02 24
