Ištiesta pagalbos ranka – ne šiaip išmalda

José Arrais

Portugalija – nedidelė šalis. Nepaisant to, visuomet turi didelių užmojų, siekia augti ir plėstis. Praeity ne kartą per jūras marias leisdavomės ieškoti naujų kraštų, nuolat ieškome naujų būdų ekonomikai plėtot. Atradimų ir tyrinėjimų era praplėtė mūsų šalies akiratį tarptautinėj arenoj. Ko gero, neklysiu pavadinęs Portugaliją pirmąja globalia valstybe. Tačiau viename istorijos tarpsnyje Portugalija sustojo ir ilgai nė nekrustelėjo iš vietos. Tai nutiko diktatūros laikais, kai vienas diktatorius „įšaldė“ visą šalį ekonomine, politine ir visuomenine prasmėmis daugiau kaip 40 metų.

Portugalijai iškovojus laisvę nuo diktatūros režimo 1974 m. balandžio 25 d., gyventojai su viltimi laukė atsinaujinimo bangos, pakilimo. Prabėgus dvylikai metų, įsiliejome į Europos Sąjungą ir beregint pajutome to įsiliejimo pliusus – mūsų ekonomiką sustiprino nauja infrastruktūra, naujos įsidarbinimo galimybės, investicijos ir pan. Portugalijai atėjo laikas prisivyti visą likusią Europą. Deja, kai kurie politikai elgėsi aplaidžiai: metai iš metų Portugalijos vyriausybė išleisdavo daugiau, nei būdavo numatyta biudžete. Skolos augo, kol galų gale tapo tokios didelės, jog 2011 m. vasarą teko įsikišti ES, Europos Bankui ir Tarptautiniam valiutos fondui. Staiga sudrebėjo ir griuvo Portugalijos ekonomikos pamatai. Bedarbystė šoktelėjo iki 16 % (dabartiniais duomenimis, 20 %), vėl prasidėjo emigracija – iš šalies išvyko daug jaunosios kartos atstovų. Gyventojams vėl prasidėjo žūtbūtinė išlikimo kova.

Karčią tikrovę beregint pajuto ir Portugalijos broliškųjų menonitų bendruomenės. Supratome, kad turime kaip nors reaguoti į susiklosčiusią padėtį. Vienas pirmųjų žingsnių buvo toks: paprašėme, kad mūsų nariai ateidami į sekmadienines pamaldas atsineštų po nedidelę dovanėlę – ką nors, ką būtų galima dovanoti stokojantiems. Čia derėtų paminėti ir tai, kad keletą pastarųjų metų mūsų bendruomenes pasiekia parama iš Vokietijos – tenykštės bažnyčios atsiunčia drabužių, namų apyvokos reikmenų, baldų, maisto produktų ir pan. Labdara padeda patarnauti vargstantiems, esantiems šalia mūsų.

Anabaptizmo puoselėjimas sekuliarioje visuomenėje

Pažintis su šiandieninės Europos menonitais

Alle G. Hoekema [1]

2011 m. rugsėjo mėn. Pasaulinės menonitų konferencijos delegacija Koinonia aplankė Olandijos menonitus. „Deja, nelabai turime kuo jus nudžiuginti,“  - prisipažinome mes. Paskui delegacijos nariams pasakojome, kad krikščionybė Europoje – ypač šiaurinėje ir vakarinėje jos dalyse – išgyvena krizės laikotarpį. Krizę patiria visos denominacijos, nors sekmininkams, kai kuriems evangelikams ir daugumai migruojančių bažnyčių sekasi kiek geriau. Tačiau visi kiti patiria tapatybės krizę, skaičiai mažėja, bažnyčios susiduria su naujais dėl to kylančiais sunkumais.

            Tačiau kad ir kaip ten būtų, nereikia pamiršti, kad istoriškai Europa šiaip ar taip yra anabaptizmo lopšys. Šis judėjimas XVI a. pradžioje prasidėjo iškart keliuose kraštuose. Tai buvo era, kai žmonija pasijuto pribrendusi pasaulėžiūros permainoms, nusistovėjusių politinių ir socio-ekonominių struktūrų kaitai. Pakilo tokie didieji reformatoriai kaip Liuteris ir Cvinglis. Jų idėjas beregint kritiškai vertinti ėmėsi žmonės, vėliau tapę anabaptizmo pradininkais. Anabaptistų judėjimas augo ir plėtėsi, atlaikė persekiojimus ir migravimo sunkumus. XX a. įvairios anabaptistų grupelės patyrė atsinaujinimą, iš naujo atrado savo šaknis ir grįžo prie jų. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais pastebimas gan ryškus nuosmukis ir nykimas.

Vaikai Olandijos menonitų bažnyčios 200 metų jubiliejaus minėjimo šventėje

Europos menonitus galima suskirstyti į keturias grupes:

            Šveicarijos, Pietų Vokietijos ir Prancūzijos menonitai pasižymi paprastu, Šv. Raštu grįstu tikėjimu, kuriam anksčiau nemažą įtaką darė pietizmas, o pastaruoju metu – evangelikalizmas. Daugelis šių tikinčiųjų protėvių, religinio persekiojimo genami, 1711 metais bėgo į Olandiją ir Ameriką. Šių menonitų sutiksite kaimo vietovėse, dauguma jų – puikiai integravęsi į visuomenę. Jie deda pastangas, kad būtų labiau pastebimi ir ne tokie tylūs savam krašte.

Laisvė šeimoje

Jurga Jalianiauskienė

                      Manęs buvo paprašyta pasidalinti pamąstymais apie laisvę šeimoje. Keista iš pradžių man pasirodė ši mintis. Nelabai supratau kuriuo aspektu reik į tai pažiūrėti. Laisvė Kristuje - suprantama, Kristus šeimoje - įsivaizduoju. O ką reiškia laisvė šeimoje?

                      Galvojau apie save. Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad laisvė man - yra priimti Dievo valią sąmoningai ir nuspręsti paklusti. Daryti kažką ne todėl, kad reikia, kad privalau, kad taip sutvarkyta ir tiesiog taip turi būti. Ne todėl, kad tai mano pareiga, kaip žmonos, kaip mamos. Bet daryti todėl, kad savanoriškai sutinku paklusti ir priimti Dievo tvarką, Jo planą, suteiktas aplinkybes, daryti ar elgtis kažkaip, nes Dievui tai patinka, džiugina Jo širdį. Iš meilės Dievui. Laisvė - pasirinkti. 

                      Dievas davė žmogui laisvą valią. Jis gali rinktis. Čia nėra "privalai", "turi", "reikia" ir „be atsikalbinėjimų”. Taip, Dievas įsako, tačiau vis tiek žmogui palieka pasirinkimą - ar paklusti ir vykdyti, ar nepriimti. Pastebėjau savy, kad kai pervargstu nuo buities, ima kirbėt mintys viduje: “Ai, nieko nedarysiu, nieko nereikia. Ko aš plėšausi, stengdamasi tobulai viską atlikt? Dievas ir taip mane myli, aš neprivalau kažko įrodinėt, man nereikia užsitarnauti Jo meilės darbais, ne tuo juk viskas pagrįsta”. Paradoksas, kad nors tai ir yra tiesa, bet yra pavojus, kad šitos mintys mane nuves į atsiskyrimą, autonomiją, savanaudiškumą ir išdidumą šeimyniškių atžvilgiu. Labai slidi šita riba. Bet aš kalbu konkrečiai apie save. Būna, kad tai priverčia nusižeminti ir iššaukia nuolankumą ("Dieve, ačiū Tau, kad nepaliauji manęs mylėjęs, kai nesistengiu ir net neturiu jokio noro tarnauti kitiems. Kokia nuostabi Tavo meilė ir didi Tavo malonė man!").

Rudeninis moterų atgaivos savaitgalis

Šie metai yra ypatingi metai Lietuvos evangelinėms krikščioniškoms bažnyčioms. Jau už kelių savaičių vyks Vilties Festivalis, kuris bendram tikslui sujungė net 250 krikščioniškų Lietuvos bažnyčių. Plačiau apie jį galite rasti čia: http://www.viltiesfestivalis.lt/
Kadangi mes, moterys iš Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčios, tokiu laiku esame įpratusios rengti Moterų konferenciją, šiais metais sąmoningai atsisakėme dubliuoti renginius. Tačiau, moterų bendravimo vistiek norisi, niekur nedingsi...

Taigi, ratelis mūsų nusprendėme susibėgti ir ramiai pailsėti nuo kasdienybės Matiškėje, sesių būryje. Moterys ir merginos  kartu bendravo, dalinosi džiaugsmais ir vargais, maudėsi pirtyje, vakarieniavo, miegojo, kėlėsi, pusryčiavo, ėjo pasivaikščioti, kartu meldėsi ir giedojo giesmes Viešpačiui.


Sekmadienį per pietus, kartu skaitėme vienos krikščionių autorės, klasikės, nedidelį straipsnelį, kurį man pavyko užtikti prieš keletą metų jos skaitinių rinkinyje. Tai Elisabeth Elliot! Nuostabios patirties ir tikėjimo moteris. Norėčiau ir mūsų svetainės skaitytojus - tiek vyrus, tiek moteris - truputį plačiau supažindinti su menonitų bendruomene.

Malonaus skaitymo.

P.s. Moterims jau kilo minčių, kaip mes, savo bažnyčioje, galėtume patarnauti misijose. Greitu laiku pasirodys informacija apie galimybę dalyvauti "Kalėdinės dovanos" projekte.

"Du moterų susirinkimai

Dėl kažkokių tai ne visuomet aiškių priežasčių manoma, kad rašantys žmonės turėtų ir kalbėti. Tai didelis malonumas ir ypatinga garbė, bet yra ir trūkumų. Man yra buvę ir taip, kad pakvietimas pasisakyti, kurį priimdavau gan nenoriai, vėliau netikėtai suteikdavo labai daug džiaugsmo.

Neseniai grįžau iš nuostabaus Šenandòa slėnio Virdžinijos valstijoje. Iš kelionės parsivežiau keramikinį ąsotį, plokštelę, didžiulę receptų knygą ir istorijos vadovėlį. Visus tuos daiktus gavau dovanų iš žmonių, priklausančių nepaprastai grupei, vadinamai menonitais. Ąsotį mano dovanojo moteris, kuri pati jį nužiedė, nuglazūravo ir teptuku išdailino pušų šakelėmis. Ąsočiai paprastai būna dviejų rūšių – vieni gražūs, kiti naudingi. Šitas buvo ir toks, ir toks.

Plokštelėje įrašytas rinkinys giesmių be akompanimento, kurias atlieka devyni šimtai koledžo studentų. Gyvenime nebūčiau pagalvojusi, kad studentai galėtų dainuoti be gitaros. Tačiau šitie studentai – iš Harisonbergo Rytų menonitų koledžo, Virdžinijos valstijoje. Jie kilę iš tokių šeimų, kurios iš kartos į kartą dėl religinių įsitikinimų atsinešė įprotį bažnyčiose giedoti be instrumentinio akompanimento. Ir ką jūs manote? Kaip tik dėl to jie geba su giliu įsijautimu kuo puikiausiai giedoti keturiais balsais, žinodami, kada ir kaip įstoti.

Receptų knyga vadinasi „Menonitų bendruomenės valgių gaminimo knyga,“ parašyta Merės Emos Šovolter, pas kurią ir buvau apsistojusi. Knygoje rasite pačių įvairiausių patiekalų receptų – nuo melasos pyrago ir šaltos vyšnių sriubos iki „Olandiškos žąsies,“ kas iš tiesų yra keptas kiaulės skrandis, ir valgiaraščio norint pamaitinti 175 daržinių statytojus. Pastarasis buvo rastas autorės prosenelės ranka surašytas jos užrašų knygelėje. Jei įdomu, prašom paskaityti:

115 citrininių pyragų

500 pončkų (t. y. spurgų)

15 didelių keksų

1/2 kibiro obuolių tyrės

1/2 kibiro ryžių pudingo

1/2 kibiro kukurūzų pudingo

16 vištų

3 kumpiai

22 kg keptos jautienos

300 bandelių

16 kepalų duonos

Marinuotų burokėlių

Marinuotų kiaušinių

Raugintų agurkų

2.5 kg džiovintų slyvų kompotui

1 puodynė razinų

5 puodynės baltųjų bulvių

5 puodynės saldžiųjų bulvių

Keramikiniai dirbiniai, giesmės, gardūs valgiai – visa tai iš tos nepaprastos žmonių grupės. Tai kas gi tie menonitai? Itin mane nudžiugino ketvirtoji dovana – istorijos vadovėlis, kuris vadinosi „Menonitai ir jų palikimas.“ Jame autoriai Haroldas S. Benderis ir C. Henris Smitas pasakoja apie šio XVI a. Ciuriche užgimusio judėjimo ištakas: kaip kepėjas, siuvėjas, kubilius, knygų pardavėjas, auksakalys ir vienas universiteto studenčiokas, vardu Konradas Grebelis, susibūrė draugėn ir įkūrė grupę, giliai įsitikinusią, kad egzistuojanti bažnyčia neatitinka Naujajame Testamente vaizduojamo bendruomenės modelio. Vėliau prie jų prisidėjo daugiau tokių, kurie degė tuo pačiu troškimu kaip galima tiksliau paklusti Šv. Rašte pateiktiems įsakymams. Taip šis judėjimas išplito po Europą, sukeldamas įtarimą, o vėliau ir neapykantą. Feliksui Mancui, vienam iš Grebelio kolegų, vėliau buvo įvykdyta mirties bausmė – 1527 m. jisai buvo nuskandintas. Džordžas Blorokas buvo sudegintas ant laužo. Maiklas Satleris, buvęs Švarcvaldo vienuolyno prioras, buvo kankintas, o vėliau irgi sudegintas. Menas Simonsas, kurio vardu ir pasivadinę menonitai, buvo katalikų kunigas iš Olandijos. Jam patiko šveicarų brolijos propaguoti principai ir jis taip pat ėmėsi juos įgyvendinti. Taip atsirado Broliškieji menonitai. Šiandieninė denominacija tokį pavadinimą išlaikiusi lig šiol.

Šiandien pasaulyje yra per 400 000[1] menonitų – daugiau nei pusė jų gyvena JAV, kiti – Europoje, Azijoje, Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Nuolat susiduriu su jais pačiose netikėčiausiose vietose. Išgirstu apie juos neįtikėtinų dalykų. Jie nuolat sukasi kaip bitelės, triūsia kitų labui be afišavimosi ir jokių reklamų.  Apie juos užvedusi kalbą kituose krikščionių ratuose, beveik visuomet sulaukiu nustebusių žvilgsnių. Nesakau, kad kiti visai nėra apie juos girdėję. Tai veikiau galima palyginti su situacija, kai esi iš Naujojo Hampšyro, kurį visi amžinai painioja su Vermontu. „Tai tu iš Vermonto?“ „Ne, iš Hampšyro.“ „Aaa, Naujojo Hampšyro... Aišku.“

Menonitai? A, taip. Tai čia tie su juodom skrybėlėm ir brikelėm? Sakai, tie amišai? O tai yra dar ir kitų srovių? Kur? Ontarijuje? Kanzase? Virdžinijoje? O aš maniau, kad jie gyvena tik Pensilvanijoje, palei greitkelį. Tie, su ženklais (kaip jie ten vadinami?) ant daržinių.   

Ne, sakau tokiems. Jie – kur kas daugiau nei tai. Susirinkimas, kuriame lankiausi Virdžinijoje, pavyzdžiui, vyko kaimo bažnyčioje ketvirtadienio rytą. Į vidų sugužėjo šimtai moteriškių. Jos atvažiavo mašinomis, ne brikelėmis, ir visos buvo labai moderniškai apsitaisiusios. Nors nė viena nebuvo pasidažiusi. Jos buvo nepaprastai dėmesingos, inteligentiškos ir puikios klausytojos. Be to, paaiškėjo, kad jos nemažai skaito, perka daug knygų ir yra labai draugiškos.

Bet vienas dalykas per tą susirinkimą man padarė itin gilų įspūdį. Prieš susirinkimą buvo išdalinti mimeografu[2] padauginti lapai, kuriuose buvo pateiktas 119 reikmių sąrašas. O išvardintos reikmės buvo pačios įvairiausios: nuo kuponų knygelių iki projektorių, drabužių, medikamentų, žurnalų prenumeratos ir pan. Tada atsistojo viena moteris ir paprašė pakelti rankas tų, kurios pasirinko patenkinti pirmąją sąraše pažymėtą reikmę. Beregint pakilo miškas rankų. Priekyje stovėjo lenta, ant kurios buvo pritvirtintos kortelės su numeriais nuo 1 iki 119.

Garsiai tariant numerius, kita moteris sparčiai nuseginėjo korteles. Iš eilės pagal numeraciją vardinant reikmes, vis kilo rankos. Susirinkimo gale ant lentos bebuvo likusios vos kelios kortelės. Iki kito susirinkimo lenta jau buvo tuščia – vos per valandą buvo apsiimta patenkinti 119 įvairiausių poreikių. Negana to, per tą laiką dar buvo spėta įsipareigoti padengti sąskaitas, kurių bendra suma viršijo keliolika tūkstančių dolerių, buvo surinktos dvi labai stambios piniginės aukos ir (tada man jau galva sukosi) iškviestos savanorės pataisyti kelias tonas drabužių, dovanotų labdarai Vakarų Virdžinijos potvynio aukoms paremti.

Ir šitai vyksta nuolatos. Nesakau, kas menonitai vieninteliai šitaip stengiasi dėl kitų ir daro gerus darbus, bet kai matau dedantis tokius dalykus, visuomet noriu žinoti kodėl tai dedasi. Kiek daug nuveikta per tokį trumpą laiką! Vos saujelė, o padeda daugybei – nuolatos ir nuosekliai. Kodėl?

Judėjimo įkūrėjai – Grebelis, Simonsas ir jų bendražygiai – siekė parodyti veiksnią meilę, Kristaus artumą pademonstruojant praktiškai, konkrečiais darbais. Taip broliškumo ir patarnavimo Dievo duotomis dovanomis principas įgavo regimą išraišką – jis pradėtas taikyti kasdieniame gyvenime, nuveikiant konkrečius darbus – pvz., dalijantis su kitais materialinėmis gėrybėmis ir pan. Davimo/aukojimo(si) įprotis skiepytas ilgai ir nuosekliai. Davimo mokoma, o išmokstama tik tai darant. Aukos prasmę krikščionis suvokia tik aukodamasis kitų labui.

Tuo pačiu turiu paminėti, kad ne per seniausiai man teko dalyvauti ir vienoje paskaitoje, kuri buvo skaitoma prestižiniame teologijos koledže. Buvo graži pavasario diena, o paskaitos klausytis susirinko vien moterys – daugiausiai teologijos profesorių žmonos. Jos džiūgavo galėdamos ištrūkti pasiklausyti mielo pranešėjo paskaitos labai gražiu pavadinimu – „Naujos teorijos paieškos misijų plotmėje.“ Viską konspektavau, bet taip ir likau nesupratusi, ar kalbėtojas turėjo pasiūlyti ką nors naujo, ar ne. Atėjus laikui užduoti klausimus, auditorijoje įsitvyrojo nejauki tyla – mat tapo visiškai aišku, kad tos poniutės neturi nė žaliausio supratimo apie tai, kas yra misijos ir su jomis susiję darbai. Galiausiai viena moteris pratarė: „Nesuprantu, kokia prasmė trenktis balažin kur ir aiškinti visam pasauliui, kad tavo religija geresnė už kitų.“  Kitos pritardamos palinksėjo galvomis. Įsidrąsinusi ji toliau postringavo apie „geradarius“, „pasaulio gelbėtojus“, „užkariavimo retoriką“ ir stebėjosi „kaip šiais laikais apskritai atsiranda žmonių, tikinčių tokiais dalykais“. Bet kaip visos sutriko, kai ta pati moteris staiga pridūrė, kad, kita vertus, misionieriai juk steigia mokyklas. (Savo akimis buvo tokių mačiusi Afrikoje.) Jie moko afrikiečių vaikus. Tada kita prisiminė, kad Pakistane taip pat darbuojasi misionieriai. Jie ten turi įsteigę ligoninę ir gydo pakistaniečius. Vadinasi, tos misijos – ne toks jau ir blogas dalykas, galiausiai buvo prieita prie vieningos išvados. Iš tiesų, misionierius gal ir derėtų užtarti geru žodeliu. Tai tarus, nieks per daug nesigilino, kokia teorija slypi už jų veiksmų. Juk ponios susirinko tik aptarti naujos teorijos.

Mintimis grįžau į tą neįtikėtinai produktyvią valandą su menonitėmis Virdžinijoje. Prie teorijos, kuri pagimdė tiek daug veiksmo – prie tos pačios teorijos, dėl kurios Satleris su Bloroku buvo pasirengę gyvi į žemę sulįsti. Ir nėra pasaulyje tokios sėkmės formulės, kurią galėtume palyginti su Kristaus pateiktąja: <...> jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.[3]"

Iš Elisabeth Elliot knygos „Twelve Baskets of Crumbs“

Išvertė Rūta Rušinskienė

---

[1] Šiandien tas skaičius kitoks. Knyga leista 1977 m. Vert. past.

[2] Mimeografas – aparatas nedideliam skaičiui atspaudų iš teksto gauti. Vert. past.

[3] Jn 12, 24

Tikėjimas, nešantis permainas. Įspūdžiai iš kelionės po Etiopiją

Tikėjimas nešantis permainas

Senojo Testamento pasakojimuose yra istorija apie Abraomą, kurį Dievas pašaukė į kelionę paveldėti jam ir jo palikuonims skirtos žemės. Kviesdamas į šią kelionę, Dievas pažadėjo ne vien tik Abraomą palaiminti, bet ir jį patį padaryti palaiminimu visos žemės žmonėms: Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu. Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės (Pr 12,2-3). 

Pirmoji diena Etiopijos keliais

Patikėjęs Dievu ir jam atsiliepęs Abraomas gyvena gyvenimo permainas nešančiu tikėjimu, yra gerbiamas ir mylimas vietinių gyventojų.

Ir šiais laikais žmonės, atsiliepę Evangelijai ir gyvenantys Abraomo pavyzdžio tikėjimu, yra nešantys permainas ir palaiminimus juos supantiems žmonėms.

Maserates Kristos bažyčia

Maserates Kristos yra anabaptistė bažnyčia, kurios pavadinimas reškia „Kristus tvirtas pagrindas”. Dėka Rytų Menonitų Misijos gailestingumo darbų (švietimo, medicinos ir socialinėje srityse) Etiopijoje tikinčiųjų bendruomenė susibūrė 1951 metais. Menonitų misijos Etiopijoje steigė mokyklas, ligonines ir bažnyčias. Iš JAV atvykdavo misionieriai, kuriems reikėjo išmokti dvi kalbas – valstybinę Amarik (jos abėcėlėje yra apie 230 raidžių ir garsų) ir  Omoro kalbą, kuria kalba 40 procentų gyventojų. 

Apsilankymo metu teko garbė dalyvauti Meserates Kristos pastorių Tarybos susirinkime

1974 m. Etiopijoje įvyko komunistė revoliucija. Porą metų bažnyčia funkcionavo įprastai. Nauja komunistinė valdžia savo įniršį liejo ant Etiopijos Ortodoksų bažnyčios, kuri Etiopijoje yra nuo trečiojo amžiaus ir labai stipriai susijusi su Imperatoriaus valdžia. Tačiau nereikėjo ilgai laukti, kol komunistai pastebėjo visiškai kitokia ideologija gyvenančią Maserates Kristos bažnyčią ir prieš ją pradėjo įvairias represijas bei smurtą. Gana greitai buvo atimti pastatai, uždarytos bažnyčios, mokyklos ir ligoninės, pastoriai, vadovai suimti ir įkalinti, o misionieriai išsiųsti atgal, iš kur buvo atvykę. Maserates Kristos pasitraukė į pogrindį (tuomet bažnyčios narių buvo apie 5000). Nors ir pogrindyje, bažnyčia neapleido misijos, kuriai ją pašaukė Viešpats. Bažnyčios vadovai nusprendė, kad jaunuoliai turi įsigyti pedagoginį išsilavinimą ir stipriai ragino jaunus žmones tapti mokytojais. Jiems baigus mokslus, komunistinė valdžia juos išsiųsdavo dirbti mokytojais į įvairiausius šalies rajonus, net neįtardama, kad jiems tai yra geriausia galimybė Evangelijai skelbti. 

Malda prieš pamaldas šiandienos bažnyčioje

Dr.David W.Shenk moko vietinėje Maserates Kristos

Komunistinė diktatūra Etiopijoje buvo ne mažiau žiauri už komunizmą Rytų Europoje. Su žmonėmis buvo visiškai nesiskaitoma, teko girdėti istoriją, kai mokyklos kieme buvo sušaudyti vyriausieji moksleiviai. Evangelijos žinia labai liesdavo žmones ir jie masiškai jai atsiliepdavo, tačiau rinkdavosi garbinti Dievą atokiose vietose ir dažniausiai vėlais vakarais, kai prisigėrę policininkai jau niekuo nebesidomėdavo.

Kai 1991 m. diktatūra buvo nuversta, Maserates Kristos bažnyčia išėjo iš pogrindžio su daugiau nei 100 000 narių. Skubiai imtasi ruošti bažnyčios vadovus, steigti mokyklas ir Biblijos institutus. Dabartiniu metu Kristos Maserates skaičiuoja 389 000 narių. Ji vienija 85 kalbų žmones, kurie garbina Dievą 594 bendruomenėse ir 859 misijose. Maserates Kristos Debre Zeit mieste turi įsteigusi kolegiją, kurioje studentai studijuoja bakalauro lygio studijose, taip pat ruošiasi teikti Magistro laipsnį ir esamą kolegiją norima perstruktūrizuotį į laisvųjų menų universitetą.

Kolegijos pastatas

Bažnyčia Wollega apskrityje Nemkte

Etiopijos vakaruose, Wolega apskrityje (būtent komunistų diktatūros laikotarpiu) užgimė ir pradėjo augti nauja bažnyčia. Komunistų valdžia į Wollegos apskritį atsiuntė penkis jaunus mokytojus, kurie vietiniams gyventojams pradėjo skelbti Evangeliją.

Pastorius Tafera Gonfa, mokydamasis 5 klasėje, iš savo mokytojo išgirdo Evangelijos žinią. Evangelijoje pagal Morkų perskaitęs Jėzaus paliepimą eiti į pasaulį ir visai kūrinijai skelbti Evangeliją jis paliko mokyklą ir nuo to laiko skelbia Evangeliją, kuria naujas bažnyčias, apmoko jaunus Evangelistus bei įsteigė Biblijos mokyklą. Daugiau nei 100 000 narių turinti bažnyčia yra pasklidusi po atokius rajonus, kur vienintelė trasporto priemonė, kuria galima pasiekti ten gyvenančius žmones, yra mulas. Pastorius Tafera Gonfa sako, kad „mūsų bažnyčia yra varginga dviejose srityse; vienas trūkumas yra tas, kad stokojame išsilavinusių žmonių, antras yra ekoniminis neturtas”. Iš esmės dauguma bažnyčių vadovų visiškai nebuvo lankę jokios mokyklos, tačiau po 40 metų šis trūkumas jau tampa istorine dalimi.

Prieš vakarines bažnyčios pamaldas

Dėl strateginių sumetimų, prieš 6 metus, buvo nuspręsta įsteigti Wollega apskrities Maserates Kristos Biblijos centrą vieninteliame apskrities Nemkte mieste. Nuo to laiko suburtos 4 gausios bendruomenės. Šią mokyklą pradėjo pirmieji formalų biblijinį teologinį diplomo kursą turintys 4 vadovai. Jie parengė vientiniams pastoriams ir evangelistams programą „Vieneri metai dėl Kristaus”. Per paskutinius 10 metų, buvo apmokyti 352 tarnautojai.

Diskusija paskaitos metu

Šios Biblijos mokyklos pakvietimu Dr.David W.Shenk ir šio straipsnio autorius, buvo pirmieji užsieniečiai dėstytojai pravedę vieną savaitę mokymo Bibljos mokyklos studentams.

Kas lemia tokį sunkiai įsivaizduojamą bažnyčios augimą Etiopijoje? Atsakymas labai akivaizdus – tai Šventosios Dvasios palaiminimas ir visiškai Evangelijos skelbimui atsidavę tikintieji. Dauguma šių brolių menkai išsilavinę, dulkėtais ir suplyšusiais drabužiais, tačiau su plačia per visą veidą baltus dantis demonstruojančia šypsena. Brangiausi jų nuosavybės daiktai - tai beveik suskaityta trigubai sustorėjusi Biblija ir senas sutrintas mobilus telefonas.

Vakarieniaudami su pastoriumi Tafari klausėmės jo pasakojimų apie tai, kaip jis dienomis miegodavo krūmuose, o sutemus eidavo pas žmonės, kuriems būdavo įprasta sėdėti prie laužo vakarais. Čia būdavo dalijamasi Biblijos pasakojimais, Evangelijos tiesa, Viltimi gyvenimui, o liudijimus nuolatos lydėdavo Šventosios Dvasios išgydymai ligoniams.

Pastoriaus Tafari šeimoje gimė 10 vaikų, namuose jau likę tik 4. Jo žmonos klausėme kaip jai sekėsi juos auginti, o ji atsakė

– Ačiū Jėzui, labai lengvai. 

- Tačiau juk vyro namie nebūdavo, nes jis visą laiką keliaudavo, - klausėme mes. 

- Taip, ir 6 vaikus pagimdžiau būdama viena, prižiūrint jaunai kaimynei.

- Juk vyrą galėjo bet kada suimti ir įkalinti, turbūt nelabai ir buvo valgyti? – vėl mes kėlėme klausimą.

- Tačiau nėra didesnio džiaugsmo, kaip tarnauti Jėzui, - į visus mūsų klausimus atsakydavo ši pagyvenusi moteris.

Po to ji atsisuko į savo vyrą ir pasakė šiuos pribloškiančius žodžius: 

- Tu dabar esi mano liudininkas ir jei nori gali paneigti, tačiau aš sakau tiesą: niekada dėl to, kad tavęs nebūdavo namie, aš tau nesu priekaištavusi.

Iš tiesų bažnyčia auga, ne vien dėl to, kad ji turi tokius atsidavusius tarnus, tačiau ir dėl to, kad šiuos didžius tikėjimo vyrus palaiko tokios kilnios moterys.

Pastorius Tafari pasikvietė mus į savo namus vakarienei grįžęs iš 8 dienų kelionės po Wollega apylinkes, kur vyko kasmetinė šios bažnyčios konferencija suburusi 20 000 tikinčiųjų. Vieną dieną jis keliavo autobusu, o kitą dieną jojo mulu, ir tik prieš dieną sugrįžęs jis kvietėsi vakarieniauti mus į savo namus.

Bažnyčia Etiopijoje ir jai tarnaujantys žmonės primena Biblijos pasakojimus ir apaštalų istoriją, kada po vieno pamokslo Jeruzalėje atsivertė 3000, kada per ketvirtį amžiaus buvo paskelba Evangelija visoje Mažojoje Azijoje. Tai, kas dabar vyksta Etiopijoje, vyko ir Vakarų Europoje XVI amžiuje. Pradedant Šveicarija, ir nuo vienos bendruomenės, per du metus, buvo suburta daugiau nei 500 bendruomenių. Šias bažnyčias pradėta vadinti anabaptistais, kuriuos išskyrė suaugusio žmogaus laisva valia priėmusio tikėjimą Kristumi krikštas. Per stulbinančius bažnyčios augimo metus Europoje vyko ir nuožmus persekiojimas, kurio metu išžudyti beveik visi anabaptistų bažnyčių vadovai.

Dvasinis atgimimas be abejonės yra Šventosios Dvasios dovana Etiopijos žmonėms. Pastorius Tafari sako, kad be Šventosios Dvasios nieko tokio nebūtų. “Tai kas čia vyksta viską daro Dievas, mes tik prisidedame” – sako pastorius.

Kasdienė etiopų duona - indžera

Šios kelionės metu skaitydamas Luko Evangelija perskaičiau Jėzaus žodžius – Kaip sunku tiems, kurie yra turtingi įeiti į Dievo karalystę! Lengviau yra kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę (Luko 18,24-25).

Apie šias eilutes svarsčiau, ar nebus tiesa, kad šiuolaikinė Vakarų Europos visuomenė dėl savo turtingumo negali priimti Dievo Žodžio tiesos? Turtingam žmogui reikia rūpintis daugeliu dalykų, todėl laiko santykiui su Dievu nebelieka ir jėgų jam tarnauti pritrūksta. Štai bažnyčios vadovas prižiūrintis 100 000 dydžio tikinčiųjų bažnyčią neturi nei mašinos, nei motociklo. Jo buitis tokia paprasta, kaip vargingiausio mūsų krašte, o tikėjimas gausus. Materialiomis gėrybėmis vargšai yra Dievo karalystės turtuoliai, vedantys tūkstančius Jėzaus link. Dvasinis atgimimas Etiopijoje jau tęsiasi apie 40 metų ir visi ženklai rodo, kad jis yra pačiame įkarštyje. Labiausiai paliesta yra vakarinė Etiopijos dalis, kurioje vietiniai gyventojai labiau išpažįsta senovinį pagonišką tikėjimą. Etiopijos šiaurinė ir centrinė dalis, kur dominuoja Etiopijos Ortodoksų bažnyčia, ir rytinė dalis, kurioje daugiau islamą išpažįstančių tikinčiųjų, bažnyčios augimas nėra toks spartus.

Pabaigai

Kuo naudinga Maserates Kristos bažnyčios istorija ir jos dabartinė būsena mūsų bažnyčiai Lietuvoje? Be abejonės tai akivaizdus palaiminimas žmonėms, kurie juo dalijasi su visais.

Nuo bažnyčios pradžios, 1951 m. pirmieji dvidešimt metų buvo labai sunkūs, reikalavę daug lėšų ir misionierių pagalbos. Tačiau jauniems žmonėms pradėjus melstis (nuo maldos susirinkimo Maserates Kristos išgyveno savo sekmines) Dievo Dvasios veikiama ir lydima ši bažnyčia jau daugiau kaip keturiasdešimt metų nesustojamai auga, keisdama daugelio žmonių gyvenimus.

Evangelija keičia ne tik žmonių tikėjimą, bet ir jų gyvenimą, buitį. Wollega apskritį palietęs atgimimas be abejonės stipriai palietė ir pačią kultūrą. Pastoriai kalbėjo, kad Wollega apskrityje Evangelijos paliesti žmonės yra daug dosnesni nei kitose Etiopijos srityse, jie rengiasi gražiau ir tvarkingiau, yra švaresnė aplinka, buvo atsisakyta daugelio kultūriškai priimtinų, tačiau akivaizdžiai nuodėmingų praktikų.

Tikėjimas Dievu yra bene didžiausia pagalba pasaulinei, o ypač vakarų bažnyčiai, kur tikėti gyvenimą keičiančiu Dievu jau seniai nustota. Biblijos mokyklos studentai pasakoja, kad liudijant Kristų, juos lydi visi Naujajame Testamente aprašomi ženklai: žmonės ir priima, ir išvaro; jiems meldžiantis Dievas gydo žmones ir išvaro piktasias Dvasias; kai kurie į rankas ima nuodingas gyvates ir jos nekanda. Bažnyčia auga, nes ją laimina Dievas, - patys žmonės be Dievo jos išauginti negali, tačiau vieną dalyką jie gali padaryti patys, tai -  tikėti Dievu.

 Parengė Artūras Rulinskas

Prie Jėzaus

Prie Jėzaus. Jn 19, 25

Pagaliau mes stabtelime tik ties dviem žodžiais – prie Jėzaus. Iš tiesų svarbiausia ir yra tik prie Jėzaus. Taip, mūsų vaizduotėje Kristaus vaizdas labiausiai įsimenamas per kryžių – nukryžiuotas ant kryžiaus. Bet tai tik jo gyvenimo tarpsnis, kuriuo jis ypač kentėjo ir Dievui atpirko visų tautų žmones. Jėzus yra kur kas daugiau, todėl pažinti Jėzų reikia Dievo žodžio ir viso Rašto, per kurį jis yra apreikštas, kontekste, kad Kristaus kryžius būtų mūsų širdies, o ne patalpų sienų ženklas. Jėzus savo mokiniams prieš šlovingą mirtį ir po jos kalbėjo: Pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta (Lk 24, 27).  Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie mane (Jn 5, 39). Ką Raštai mums liudija apie Jėzų, kad labiausiai norėtume būti prie jo? Gal kuriose Biblijos knygose Jėzaus portretas nėra toks aiškus, tačiau vis dėlto jis yra.

Prie Jėzaus kryžiaus

Prie Jėzaus kryžiaus. Jn 19, 25 

Kas iš tiesų yra Jėzaus kryžius? Šį žodį Naujojo Testamento autoriai vartoja ne kartą. Tiek tais, tiek anais laikais kryžių istoriškai suprantame kaip mirties bausmės būdą – prie jo būdavo mirčiai kalami arba rišami Romos valstybei prasikaltę asmenys. Kryžių reiškiantis žodis graikų kalboje yra stauron, ir su juo Evangelijose susietos reikšmės yra ne tiek simbolinės, kiek tiesioginės: paimti kryžių, nešti kryžių, uždėti kryžių, stovėti prie kryžiaus, likti ant kryžiaus,  nužengti nuo kryžiaus. Tačiau vis dėlto Naujasis Testamentas pateikia ir daugybę kitų kryžiaus reikšmių, kurios krikščionių tikėjime turi jau ir perkeltinę reikšmę.

Sekminės: gyvenimo permainos pažymėjimas krikštu

Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“ Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas.“ Dar daugeliu kitų žodžių jis primygtinai ragino juos ir sakė: „Gelbėkitės iš šitos iškrypusios padermės!“ Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius.  Apd 2, 37–41 

Pirmosios bažnyčios gimimo dieną ženklino krikštas. Iš tiesų krikščionybėje krikštas būtent ir yra liudijimas apie įvykusią didžiausią gyvenimo permainą. Iki Sekminių būta tik Jėzaus sekėjų, o po Sekminių pasaulyje susikūrė bažnyčia, kuri ir toliau auga iš žmonių, priimančių Dievo malonės dovaną. Žinodami, ką Dievas tądien padarė su tais tikinčiaisiais, ir mes norime sekti šiuo geru pavyzdžiu ir per Sekmines pažymėti žmogaus gyvenimo permainą krikštu.

Sekminės: įstabių Dievo darbų skelbimas

Jeruzalėje buvo žydų, pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai – ­mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis.“ Visi be galo stebėjosi ir, nieko nesuprasdami, klausinėjo: „Ką tai reiškia?“ O kiti šaipėsi: „Jie prisigėrę jauno vyno.“ Apd 2, 5–13

Jau teko minėti, kad ši derliaus šventė, kurią vadiname sekminėmis, tapo atraminiu įvykiu, po kurio gimė bažnyčia. Apskritai klausimas, kas yra bažnyčia, nėra labai painus. Daugelis žmonių mano, kad bažnyčia yra pastatas – ir kuo senesnis pastatas, tuo bažnyčia dvasingesnė. Tačiau šioje istorijoje bažnyčią suprantama yra visai kitaip.

Sekminės - Šventosios Dvasios pilnatvė

Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Apd 2, 1–4

Sekminės krikščionims yra antra pagal svarbą šventė. Pirmosios svarbos – Velykos, Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Ypatinga Sekminių reikšmė yra ta, kad jos laikomos krikščionių bažnyčios gimtadieniu.

Iš tiesų Sekminės buvo švenčiamos dar prieš bažnyčios susikūrimą. Tai buvo viena iš įprastai švenčiamų Izraelio švenčių, apie kurią rašoma Kunigų 23, 15, kada po Paschos (arba Velykų) praėjus penkiasdešimčiai dienų, arba septynioms savaitėms, kai Dievas Izraeliui davė dešimt Įstatymų, buvo švenčiama Shavuot – Derliaus, arba Savaičių šventė. Mes tądien matome Jėzaus mokinius Jeruzalėje, greičiausiai kaip ir daugelis izraelitų pasiruošusius švęsti šią šventę. Ir juos staiga ištinka Jėzaus pažado apie Šventosios Dvasios nužengimą išsipildymas.

Homoseksualizmas

Gailestingas, bet ryžtingas atsakymas

Homoseksualizmo problema atsirado jau pačioje pradžioje, kartu su žmonija. Tam tikrais istorijos periodais homoseksualūs santykiai buvo praktikuojami atvirai, tačiau dažniausiai homoseksualizmas buvo už uždarų durų, toliau nuo tiriančių visuomenės žvilgsnių. Daugelio šalių kultūra yra pasiruošusi leisti homoseksualiems santykiams egzistuoti tol, kol jie nematomi ir nevieši.

Homoseksualizmo klausimas visada buvo ginčų šaltinis. Jie stiprėjo augant judėjimams už homoseksualius santykius. Bažnyčia visuomet smerkė homoseksualius santykius. Jie buvo laikomi nuodėme, iškrypimu. Bažnyčia griežtai pasisakė tik už heteroseksualių santykių teisėtumą.

Homoseksuali bendruomenė pateikia du argumentus. Pirma, jie teigia, kad seksualinę orientaciją nulemia genai, todėl ji teisėta. Antra, teigiama, kad jei tos pačios lyties asmenys praktikuoja monogaminius, meile grindžiamus santykius, bažnyčia juos turėtų priimti taip pat, kaip ir skirtingų lyčių seksualinius santykius.

Kodėl gi negyventi kartu?

pdf failas

Ikivedybiniai lytiniai santykiai

Biblija aiškiai moko, kad lytiniai santykiai įmanomi tik santuokoje. Tačiau mūsų kultūra sako, kad mylėtis galima ir prieš vestuves. Iš tiesų net ir įstatymai yra sukurti taip, kad poros lengvai gali gyventi kartu nesusituokusios.
Tai kodėl gi paprasčiausiai negyventi kartu? Kodėl gi ne? Tam, kad rastume atsakymą į šį klausimą, turime rimtai pamąstyti apie krikščionišką santuokos prasmę. Po kelių apsilankymų vienos bažnyčios pamaldose Vilma (vardai pakeisti), vieniša motina, susižadėjusi su Robertu, pavedė savo gyvenimą Kristui. Po kelių savaičių Robertas padarė tą patį. Maža bendruomenė nekantriai laukė jaunos poros krikšto, kuris turėjo įvykti pavasarį. Savaitę prieš suplanuotą krikšto ceremoniją bažnyčios tarybos pirmininkas informavo, kad Robertas persikraustė gyventi pas Vilmą. Pastoriui teko kažką daryti.
Nuogąstaudamas jis surinko Vilmos telefono numerį. Ragelį pakėlė Robertas. Pastorius paklausė, ar galėtų užsukti pasikalbėti. Vilma buvo išėjusi, o Robertas norėjo susitikti su pastoriumi. Pokalbio metu Robertas paaiškino jų sprendimo gyventi kartu racionalumą: jie manė, kad taip sutaupys pinigus, kuriuos Robertas mokėjo už savo buto nuomą, ir turės daugiau lėšų bendro gyvenimo pradžiai.
Vilmai ir Robertui neatrodė, kad gyventi kartu yra blogai. Be to, jie juk buvo susižadėję. Šiaip ar taip po kelių mėnesių jie vis tiek susituoks. Koks skirtumas, kada jie pradės gyventi kartu? Priešingai nei planavo Vilma ir Robertas, daug porų pradeda gyventi kartu ir netgi susilaukia vaikų be jokių išankstinių planų susituokti.

Kaip skaityti ir suprasti Bibliją

David Ewert

Esame krikščionys evangelikai, todėl Biblija mums - aukščiausias autoritetas tikėjimo ir etikos klausimais. Nors dažnai ir nusižengiame Šventojo Rašto mokymui, nuoširdžiai stengiamės ištikimai sekti Dievo žodžiu. Tuomet kyla klausimas: kodėl gi krikščionys taip dažnai nesutaria, ką reiškia tos ar kitos Biblijos eilutės arba kaip jas pritaikyti? Tai sąžiningas nuoširdaus tikinčio žmogaus, kuris skaito Šventąjį Raštą, klausimas. Štai devyni trumpi atsakymai.

1. Kadangi skirtingi žmonės Bibliją į rankas ima jau iš anksto turėdami savo nuomonę tuo ar kitu klausimu, ir ta nuomonė dažnai skiriasi nuo kito išankstinės nuomonės. Kiekvienas esame patyrę unikalių dalykų, skirtingai augome. Apie gyvenimo niuansus esame suformavę nuomonę, kuri skiriasi nuo kito žmogaus išankstinės nuomonės. Galima būtų pasakyti, kad nešiojame skirtingų spalvų akinius. Dažnai net pamirštame, kad jie ant nosies. Pavyzdžiui, jei esame įsitikinę, kad įtikėjęs krikščionis amžinojo gyvenimo prarasti negali, bus sunku skaityti daugybę Rašto įspėjimų nenuklysti nuo tikėjimo. Jei manome, kad kaskart Jėzui prabilus apie „Dievo karalystę", Jis turėjo omeny tūkstantmetę karalystę, tuomet į Kalno pamokslą numosime ranka - vargu ar jis naudingas mūsų dienų krikščioniui.

Anabaptizmas (LKB ištakos)

pdf failas

Anabaptizmas: pagrindiniai tikėjimo principai

Kuo išsiskyrė anabaptistai iš kitų? Kuo tikėjo anabaptistai? Kokia šios tradicijos biblinė esmė? Pirmieji anabaptistai ankstyvajame šešioliktajame amžiuje vaidino išskirtinį vaidmenį: jie nebuvo nei katalikai, nei protestantai, bet atskira trečioji jėga. Ši jau pamiršta realybė turi būti pabrėžta.
Žinoma, anabaptistų judėjimo įkūrėjai yra daug skolingi Liuteriui ir kitiems protestantų reformatoriams. Liuteris pabrėžė išgelbėjimą per asmeninį tikėjimą, vien tik per Kristų, malone, kaip apreikšta Šventajame Rašte. Bet daugeliu lemiamų klausimų anabaptistai skyrėsi nuo Liuterio taip, kaip Liuteris skyrėsi nuo Romos katalikų.
Vertinant Liuterį, reikia prisiminti kelis istorinius faktus. Liuteris, taip pat kaip ir Kalvinas bei Cvinglis, griežtai prieštaravo anabaptistams. Iš tikrųjų iš 20 000 - 40 000 anabaptistų, nukankintų pirmaisiais dešimtmečiais, tikriausiai daugiau nužudė protestantai nei katalikai.
Skirtumai tarp anabaptistų bei reformatorių vis labiau ryškėjo. Liuteris, Kalvinas bei jų bendražygiai siekė viduramžių bažnyčios reformacijos. Anabaptistai norėjo atkurti Naujojo Testamento laikų bažnyčią. Reformatoriai kreipėsi į valstybę, kad ji apgintų oficialios religijos įkūrimą. Kita vertus, anabaptistai nesiekė valdžios pripažinimo.

Naujasis Testamentas kaip kontekstualioji teologija

Skaitytojų dėmesiui pateikiame pranešimą, kurį prof. Steve’as Dintamanas skaitė vasario pabaigoje Klaipėdoje vykusioje konferencijoje „Asmenybės atkūrimas posovietiniame kontekste“.


Steve’as Dintamanas – LCC Teologijos katedros profesorius, įšventintas menonitų bažnyčios pastorius. Mokėsi Princetono seminarijoje, kur apsigynė daktaro laipsnį, vėliau dėstė Rytų regiono menonitų universitete (Eastern Mennonite university). Kartu su žmona Betsy jau aštuntus metus tarnauja Lietuvoje kaip Menonitų misijų draugijos misionieriai. Steve‘as ir Besty užaugino du vaikus.


Naujasis Testamentas kaip kontekstualioji teologija
Steve Dintaman

Šios paskaitos pavadinimas skamba labai ambicingai. Aš negaliu išsamiai apžvelgti viso Naujojo Testamento, kuris jau pats savaime yra Evangelijos kontekstualizavimas. Bet norėčiau pradėti nuo vieno labai paprasto teiginio: kontekstualizavimas nėra nauja mintis. Kadangi šiandien mes esame itin jautrūs kultūrinei įvairovei ir skirtumams, šis suvokimas mus verčia manyti, kad Evangelijos žinios perteikimas tam tikrame kontekste yra itin svarbus ir kad turi būti atliktas nedelsiant. Bet Evangelijos kontekstualizavimas – krikščioniško mokymo perteikimas atsižvelgiant į skirtingų kultūrų išskirtinumą – yra toks pat senas, kaip ir pati Evangelija. Mes neišradinėjame nieko naujo, tiesiog atrandame tai, kas glūdi pačioje Jėzaus Kristaus Evangelijos širdyje. Mano nuomone, vienas iš būdų atskleisti Naująjį Testamentą ir iš naujo atrasti jo galią – tai suvokti, kad visas Naujasis Testamentas yra bandymas perteikti Evangeliją tam tikrame kontekste.

Vaikų disciplinavimas ir dvasinis augimas

Vaikų disciplinavimas ir dvasinis augimas

Michėjo knyga 1:16: "Nusiskusk galvą, raukis plaukus dėl savo išpaikintų vaikų, pasidaryk plika kaip erelis, nes jie išėjo iš tavęs į tremtį."

BET KOKS MOKYMAS YRA KARTOJIMAS. Niekada neprarask vilties.

Kai yra tvarka, šeimoje yra lengva gyventi – tu žinai, ko nori, ir vaikas žino, ko iš jo reikalaujama, tikimasi. Negėda išeiti į lauką, svečius, nebaisu priimti svečius. Dėsniai bendri visiems – ir tikintiems, ir netikintiems.

Svarbu :

Žinoti, ko siekiate (kad paklustų iškart, ar po trečio perspėjimo, ar kai jūs supykstate)

Būti vieningu su vyru, nesiginčyti tarpusavyje vaiko akivaizdoje dėl sprendimų

Ugdyti :

Pagarbą ir paklusnumą sau kaip tėvams (nes tai patinka Dievui, taip ateina palaiminimas į vaiko gyvenimą) Pakartoto Įstatymo 5:16

Pagarbą ir paklusnumą Dievui (jei mato, kad mes gerbiame ir klausomės Dievo)

DISCIPLINOS PAMATAS – ABIPUSĖ DRAUGYSTĖ IR MEILĖ. Vaikas turi jaustis mylimas, branginamas. Tikėti, kad jūs esate už jį, jo pusėje ir niekada jo kaip asmens neatstumsite. Jūs galite nekęsti nuodėmės, bet ir toliau mylėkite vaiką. Rodykite meilę žaisdami, skaitydami knygeles, leisdami laiką kartu, džiaugdamiesi juo.

Bet turime būti ir teisingi – kitaip vaikas nesuvoks Dievo kaip teisingo.

Nebijokime vaiko bausti. Patarlių 15:20, 22:15, 23:13-15

Nepamėkime vaiko bausti.

Lietuvių liaudies patarlė: mylėk kaip dūšią, kratyk kaip grūšią.

Visas auginimas – tai MYLĖTI ir DISCIPLINUOTI. Augant pamažu atleidi vadeles.

Dvasinis ugdymas

Visų pirma – tai patikėti vaiką Dievui, kad Jis veiks, melstis už jį. Prašyti Dievo išminties ugdant vaiką.

Tada, pačiai būti gyva dvasiškai. Svarbu, kaip mes pačios gyvename, ar nėra mūsų gyvenime veidmainystės. Būdamos pačios prie Kristaus kojų, lengviau prie jų atvesime ir vaiką. Aukokime save Kristui – tai didžiausia vertybė. Pakluskime pačios Kristui.

Labai svarbu – draugystė su vaiku, turėti jo pasitikėjimą.

Svarbu:

Atleisti ir prašyti atleidimo;

Gerbti, mylėti, laiminti savo vyrą ir vaiką (žodžiu, bučiniu ir tt );

Kalbėti tiesą, neveidmainiauti, neapkalbėti;

Gerbti bažnyčią ir jos vyresniuosius, melstis už juos, už kitus tikinčiuosius;

Būti pasišventusia vyrui ir vaikui. Kai esi mama – tai svarbiausias tavo užsiėmimas;

Rūpintis mus supančiu pasauliu – paukščiukais, katytėm alkanom, medeliais.

Mokyti skaityti Šventąjį Raštą.

Melstis kartu ir netrukdyti Dievui veikti.

Mokyti vaiką atskirti krikščioniškus dalykus nuo nekrikščioniškų (kai būna svečiuose, knygose, filmuose ir tt)

Sveiki atvykę į santykių su "antraisiais tėvais realybę!"

Jeigu niekada neturėjote jokių problemų su savo sutuoktinio artimaisiais, galite neskaityti šio straipsnio. Tačiau, aš labai dažnai girdžiu liūdnas istorijas apie santykius, kuriems reikia naujo prisilietimo. Dauguma mano sutiktų jaunų šeimų, sakydami savo priesaikas, niekuomet net negalvojo, kad tuokiasi ir su išrinktojo šeima. Man tai buvo labai sunki pamoka. Mano tinkami – ir labai pasiturintys – uošviai buvo pasibaisėję, kad jų sūnus vedė paprastą merginą iš Kentukio. Jie niekada nepraleisdavo progos man tai priminti. Tuo metu, mano atsakymai ir mano taktika nebūdavo labai geri – dažniausiai nutaisydavau tokią griežtą mokytojos miną ir nukreipdavau temą. Metams bėgant, šie „kandžiojimais“ mažėjo. Galbūt padėjo mano atsisakymas veltis į ginčus, o gal mano nuolatiniai pakvietimai vakarienės (pastebėjau, kad Kentukio maistas jiems visai tiko). Tačiau iš tikrųjų, aš ėmiau labiau pasitikėti savimi ir gerbti save. Tačiau iki šiol reikėjo nueiti ilgą kelio galą...

Atsimenu vieną sekmadienio popietę, dar mums neseniai susituokus, Dono mama paklausė manęs: „Na, sakyk brangioji, kokius mažus žmonos dalykėlius tu padarei šią savaitę?“ Tik prieš keletą dienų buvau iškepusi sausainių su šokolado gabaliukais ir daugybę riešutų. Donas buvo nekartą sakęs, kad jie jo patys mėgstamiausi! Norėdami parodyti, kad aš „gerai rūpinuosi“ jos sūnumi, atsakiau: „Aš padariau jo mėgstamiausių sausainių“. Jis nusišypsojo ir tarė: „O tai turbūt riešutinio sviesto sausainiai“. Aš papurčiau galvą – „Ne, su šokolado gabaliukais“. Ji atsitiesė ir sušuko: „Aš jam visą gyvenimą kepiau sausainius ir jo mėgstamiausi yra su riešutiniu sviestu!“ Tuo metu turėjau proto nutylėti, bet patikėkite manimi, Donas apie šį pokalbį tikrai sužinojo. Ir savo taikiu tonu, besišypsodamas jis atsakė: „Žinai brangioji, sausainiai su šokolado gabaliukais, kuriuos tu gamini – man patys skaniausi, o mamos kepami sausainiai – su riešutų sviestu“.

Nors ir nebuvome ilgai vedę, aš gana greitai supratau, kad nepakeisiu savo vyro mąstymo ir nepriversiu jo mąstyti tai, kaip aš. Taigi, aš nusprendžiau du dalykus. Pirma, niekada neminėti jokių sausainių prieš jo mamą. Ir nesitikėti blogiausio kiekvieną kartą kai mes ją aplankydavome. Juk jeigu tikėsimės blogiausio, tai taip ir atsitiks.

Užsispyrimas ir „kietumas“ niekada nepadės brandinti ir auginti santykius. Ir būtent to aš išmokau iš savo vyro pavyzdžio kaip jis elgdavosi su mano šeima. Žinoma, Dono tėvai kartais būdavo nemandagūs su manimi, bet, turiu prisipažinti, ir manieji niekada per daug nesižavėjo būsimuoju žentu, kuris atėjo pagrobti jų dukrą.

Iš tikrųjų, vieną vasaros popietę dar prieš mums susituokiant, mano tėvai buvo ypatingai nedraugiški. Aš vėliau jo paklausiau: „Kaipgi tu gali taip gražiai elgtis su kažkuo, kas visiškai tave ignoruoja?“ Jis nusišypsojo ir tarė: „Sandy, aš dabar ir juos mylėsiu, nes jie yra tavo tėvai. Vieną dieną ateityje, aš pamilsiu juos dėl jų pačių – taip kaip ir jie mane. Bet dabar, aš pasirenku gražiai sutarti“.

Gana greitai po vestuvių, Dono humoro jausmas ir užsispyrimas domėtis viskuo, kas domina mano tėvus privertė priimti jį į jų širdis. Dar labiau, po to kai Donui buvo diagnozuotas vėžys ir mes kalbėjome apie jo mirtį, jis pasakė, kad norėtų būti palaidotas prie mano šeimos. Jis dar pridūrė: „Tavo mama padėjo man užpildyti spragą, kurią jaučiau po savo mamos mirties ir jai bus tikrai sunku, kai visa tai pasibaigs. Tik neleisk jai išlaidauti per laidotuves. Manęs juk ten nebus – aš būsiu su Viešpačiu.“ Ir iki šios dienos jie ilgisi jo – lygiai taip pat kaip ir aš!

Nuostabu, kiek daug gali pakeisti kitoks požiūris. Viena mama pasakodavo istoriją apie moterį, kurios sūnus neseniai vedė. Savo pašnekovei ji skundėsi: „O, kokia ji tinginė. Ji tikisi, kad mano sūnus padės jai plauti indus, žiūrėti vaikus ir dar į parduotuvę pats nueis! Neįsivaizduoju, kiek ilgai jis ją pakęs!“ Draugė papurtė galvą: „O, tavo marti turi patį nuostabiausią vyrą! Jis padeda jai plauti indus, ir visai nesipriešina pasaugoti vaikus, o dar ir į parduotuvę nueina! Jis toks pagalbininkas! Jai pasisekė, kad gavo tokį gerą vyrą.“

Vita Rulinskienė, parengta pagal užsienio straipsnius

Keletas priminimų, kurie padės jums

statydinti savo santykius su antraisiais tėvais

• Niekada nesivelkite į ginčus
  
• Ir toliau nepaliaujamai melskitės už sutuoktinio tėvus
  
• Saugokite savo žodžius
  
• Planuokite laiką su savo antraisiais tėvais
  
• Patys neieškokite problemų
  
• Niekada neverskite savo sutuoktinio rinktis tarp jūsų ir tėvų
  
• Pažvelkite į situaciją iš kitos pusės
  
• Raskite tuos dalykus, kuriuos galite nuoširdžiai girti
  
• Neapgaudinėkite savęs
  
• Pasiūlykite netikėtas dovanas
  
• Prisiminkite, kad patys esate mamos
  
• Kartu aplankykite kitus giminaičius
  
• Tvirtai saugokite šeimos ryšius

Sutuoktinių tarpusavio bendravimas ir supratimas

Sutuoktinių tarpusavio bendravimas ir supratimas

“Namai statomi išmintimi, sutvirtinami supratimu.” (Patarlių 24, 3)

Ko reikia nuoširdžiam bendravimui?

• Laiko – Mokytojo 3, 1.7b


• Pasitikėjimo – 1 Jono 4, 18


• Atvirumo – Pradžios 2, 25

Supratimas didėja, kai bendravimas darosi atviresnis.

Labai svarbus dalykas siekiant supratimo yra KLAUSYMASIS.

• Kaip mums tai sekasi daryti?

Jokūbo 1, 19b “Kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti.”

Blogai klausomės:

- Apsimesdami, kad klausome, meluojame, kad domimės ir mums svarbu, ką sako sutuoktinis.

- Klausydami pasirinktinai, „įsijungiame“ tik tada, kai mums įdomu.

- Kai klausome gindamiesi, negirdime nemalonių žinių.

Kas padeda gerai klausytis?

1.Klausykite taip, tarsi jūsų vyro mintys yra pačios svarbiausios, prioritetinės, skirkite visą dėmesį.

2.Klausykitės su nuostata priimti ir noru suprasti.

3.Klausykitės su nuostata, kad jūsų vyras yra pats brangiausias jums žmogus pasaulyje, o ne jūsų priešas.

4.Klausykitės su noru išgirsti, ką Dievas gali kalbėti jūsų vyro lūpomis.

5.Klausykitės su nuostata išsiaiškinti. Užduokite ir perrazuokite klausimus, kad suprastumėte, kas sakoma.

Skirkite dėmesį: O ne:

Tam, kas sakoma Tam, kaip sakoma

Esmei Žodžiams

Išsiaiškinti svarbiausius akcentus Gintis nuo neteisingų kaltinimų

Klausimams Kaltinimams

Supratimui Teismui

Prisiminkite: išklausymas lemia supratimą ir vienybę.

SUPRATIMAS

1. Žmonės į santuoką atsineša skirtingus jausmų reiškimo būdus.

PAŽINTINIS (faktai) EMOCINIS (jausmai)

Užsidaręs, sunkiai reiškiantis emocijas Atviras, sunkiai valdantis emocijas

• Nesusipratimai tarp vyro ir žmonos atsiranda tada, kai jie yra priešingose šios skalės galuose.


• Nepaisant to, sutuoktiniai turi leisti vienas kitam skirtingai save reikšti.

2. Daug kliūčių trukdo žmonėms būti suprastiems.

• Vaikystėje buvo įdiegtas pavyzdys sulaikyti ir nuslėpti emocijas.


• Žmogus, prastai save vertinantis, bijo būti atstumtas.


• Neteisingas vyriškumo supratimas ir išdidumas trukdo vyrams dalintis savo poreikiais ir emocijomis.


• Neteisingas dvasingumo supratimas kliudo pasakoti apie save.

3. Emociškai suartėjame, kai nevengiame rizikos atsiverti vienas kitam.

• Emocinis intymumas – tai savo emocijų ir jausmų rodymas žmogui, kuris yra mums atsidavęs.


• Toks atsidavimas prasideda nuo atsidavimo Dievui, nes jis mus geriausiai supranta. (Mato 11, 28)


• Po to labai svarbu patikėti save sutuoktiniui, nes jis mus supranta.(Pradžios 2, 24)


• Emocinis intymumas – tai atvėrimas savo minčių, jausmų ir poreikių.

Taigi, trys pagrindiniai žingsniai į tarpusavio supratimą:

1. Norėdami santuokoje suprasti vienas kitą, privalome išmokti išklausyti.


2. Pasiryžti išreikšti savo mintis, jausmus ir poreikius.


3. Suvokti, kad Dievo jėga mums prieinama tik tada, kai rizikuojame būti įskaudintos.

Interviu

Eugene Peterson

Eugene Peterson 29 metus tarnavo pastoriumi Kristaus, Mūsų Karaliaus presbiterijonų bažnyčioje Bel Air mieste, Marylando valstijoje, JAV.

Jis yra parašęs daug knygų apie krikščionišką gyvenimą ir pastoracinį tarnavimą, tačiau labiausiai žinomas kaip Biblijos The Message, išverstos į šiuolaikinę kalbą, vertėjas.

Kas jums padeda išlaikyti gyvą santykį su Dievu?

Atsakymas yra trumpas - padeda Dievas: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol tai supratau. Aš esu visas permirkęs tokios krikščioniškos kultūros, kurioje buvo be galo daug patarimų, kaip reikia išlaikyti „gyvybingą“ santykį su Dievu. Aš daug ką kartojau ir dariau tai, ką kiti man patarė daryti, ir tapau geras mėgdžiotojas. Tačiau, kai man atrodė, kad kuo geriau tai sekasi daryti, tuo labiau kentėjo mano santykis su Dievu.

Pagaliau aš pradėjau suprasti, apie ką bažnyčia mokė amžių bėgyje, ir tai yra apie tai, kad Dievas pats mūsų ieško ir traukia mus į bendravimą su savimi ir į bendradarbiavimą jo darbuose. Aš supratau, kad jis yra labiau suinteresuotas dėl santykio su manimi, negu aš dėl santykio su juo. Aš nusiraminau. Tuomet pradėjau siekti ramybės, klausymosi ir paprasto paklusnumo. Aš tapau mažiau susirūpinęs „palaikyti mano santykį su Dievu gyvu“, ir pradėjau pastebėti, kad tapau pajėgesnis pastebėti ir dalyvauti tuose Dievo darbuose, kuriuos darė Dievas per santykius su manimi.

Aurelijaus Augustino „ Išpažinimų“ vienuoliktos knygos interpretacija

(Rašto darbas filosofijos kursui)

ŠV. AUGUSTINO GYVENIMAS

Šv. Augustinas (354 – 430) gimė Tagastėje, Numidijoje. Jo tėvas buvo pagonis, o motina - krikščionė. Dirbo retorikos mokytoju gimtajame mieste, vėliau Kartaginoje, Romoje ir Milane. Cicerono raštai sužadino jo domėjimąsi filosofija. Nors motinos buvo auklėjamas krikščioniškai, jos įtakai nepasidavė. Iš pradžių žavėjosi manicheizmu, skelbusiu kraštutinį gėrio ir blogio dualizmą. Vėliau, pastebėjęs šios doktrinos trūkumus, persimetė į akademinį skepticizmą. Tik 386 m., perskaitęs neoplatonikų veikalus, pasuko atgal prie dogminės filosofijos, o paklausęs vyskupo Ambraziejaus pamokslų, priėmė Bažnyčios tikėjimą. 387 m. apsikrikštijęs grįžo į Afriką ir čia kunigavo, o nuo 395 m. buvo Hi - pono vyskupas. Jis karštai gynė Bažnyčios idėjas ir kovojo prieš erezijas, net ir prieš tas, kurios anksčiau buvo jį patį patraukusios, - prieš manicheizmą, prieš donatizmą, kuris priešinosi centralizuotai Bažnyčiai, prieš pelagianizmą, skelbusį, jog malonę galima pelnyti. Į gyvenimo pabaigą filosofinius Augustino interesus vis labiau išstūmė teologiniai.

Augustinui labai patiko rašyti. Tarp išlikusiųjų jo veikalų seniausi rašyti 386 m. Milane: „ Contra Academicos", traktatas, kuriame polemizuojama su skepticizmu, „ De vita beata" , kur aiškinama, jog laimė priklauso nuo Dievo pažinimo; „ Soliloquia" – apie antjuslinių tiesų pažinimo būdą. Jau po krikšto, pakeliui iš Milano į Afriką, gimė traktatas „ De quantitate animae" , kuriame aiškinamas sielos santykis su kūnu. Dauguma Augustino veikalų buvo parašyti jau Afrikoje; iš jų svarbiausi: „ Išpažinimai" (Confessiones) , 400 m., kuriame Augustino pozicija pateikiama asmenine, tarsi dienoraščio, tarsi maldos forma; traktatas „ Apie Trejybę" (De trinityte) , 400 – 410 m., sisteminantis teologines pažiūras; „ Apie Dievo valstybę" (De civitate Dei) , 413 – 426 m. – svarbiausias Augustino veikalas, perteikiantis pirmiausia istoriosofines jo pažiūras; pagaliau prieš pat mirtį parašytas veikalas „ Retractationes" , kuriame Augustinas glaustai išdėstė savo veikalų idėjas, pakoreguodamas jas pagal Bažnyčios dvasią.

Augustinas buvo įtakingiausias krikščionybės mąstytojas. Viduramžių lotynų filosofai Augustino filosofiją išmanė ir vertino nepalyginti geriau nei Rytų Tėvų palikimą. Jis padėjo pamatus naujajai krikščioniškajai filosofijai. Jis nutraukė klasikinę graikų tradiciją, kuriai buvo būdingas objektyvizmas ir intelektualizmas; jis laikėsi introspekcinės pozicijos, o valią iškėlė aukščiau už protą.

Pasikeitus pozicijai, pakito ir pasaulio samprata. Graikai linko į finitizmą ir natūralizmą; o Augustino požiūriu, Dievas yra begalinis, o pasaulis - antgamtiškas ir priklausantis nuo malonės. Laikantis introspekcijos pozicijos net Dievas yra suprantamas pagal savų išgyvenimų analogiją, o iš to plaukė personalizmas, požiūris į Dievą pirmiausia kaip į asmenį, kurio esmė yra valia; šitaip buvo nusigręžta nuo senovės universalizmo. Mintis, kad Dievas yra begalinis, nulėmė tai, jog pasaulis palyginti su Juo ėmė atrodyti menkas, todėl gimė helenistiniam monizmui priešingas kraštutinis Dievo ir pasaulio dualizmas. Augustino filosofinė koncepcija buvo ištisai paremta nuostata, jog valia, tikėjimas, meilė ir malonė yra verti didesnio pasitikėjimo negu protas ir patyrimas. Ši nuostata leido suformuluoti originalias, senovei nebūdingas filosofines idėjas, tad Augustinas, kaip pasaulio sampratos kūrėjas, atsistojo greta Platono, Aristotelio ir Demokrito.

IŠPAŽINIMAI

VIENUOLIKTOSIOS KNYGOS ANALIZĖ

Pasak Augustino, žmogus yra esybė, kuri įtraukta į laiko gniaužtų suspaustą žemiškąjį gyvenimą. Tad kas yra tas laikas, kuriame žmogus patalpintas, kuris nuolatos keičiasi, ir, ar žmogui yra duotos galios visus tuos slėpinius suprasti? Bandysime visa tai ir išsiaiškinti analizuodami Augustino „ Išpažinimus“.

Dievas, Augustino manymu, yra visų laikų kūrėjas, kuris prieš sukurdamas dangų ir žemę, nieko neveikė ir iki tol nebuvo jokio laiko. Mūsų ir Dievo laikas skiriasi: „ Tavo metai nesikeičia, jie nei eina, nei ateina, jie – viena diena, o tavo diena – ne „kasdiena“, bet „ šiandiena“ , nes tavoji šiandiena nesitraukia iš kelio rytdienai ir neina po vakarykštės dienos. Tavoji šiandiena – amžinybė.“ Amžinybė, kuriai nėra lygių ir kurioje viskas sudaro dabartį. Dievas ir jo laikas yra amžinas ir pastovus. Jis nesikeičia. Tuo tarpu mūsų laikas: „ jis ir eina, ir ateina tam, kad ateitų visi.“ Tad Dievas sukūrė visus laikus ir yra ankstesnis už bet kokį laiką, „nebuvo jokio laiko, kada nebūtų buvę laiko“.

Mūsų laikas yra sudarytas iš daugybės praeinančių judėjimo momentų, kurie tuo pačiu metu trukti negali. Tie judėjimo momentai būtų trys laikai: būtasis, esamasis ir būsimasis laikas. “Jeigu niekas nepraeitų, nebūtų būtojo laiko, o jei niekas neateitų, nebūtų būsimojo, ir jei niekas neegzistuotų, nebūtų esamojo laiko.“

Kaip ir kiekvienas daiktas, taip ir laikas turi savo specifiką. Augustinas siūlo šiuos tris laikus labiau sukonkretinti ir patikslinti. Laikus jis vadina taip: “esamasis apie būtąjį, esamasis apie esamąjį ir esamasis apie būsimąjį. Mat visi šie trys laikai yra mano sieloje kaip kažkas neapibrėžta, ir niekur kitur aš jų nematau. Esamasis apie būtąjį yra atsiminimas (memoria), esamasis apie esamąjį yra stebėjimas (contuitus), o esamasis apie būsimąjį – laukimas (exspectatio)“.

Labai dažnai mes savęs klausiame, kaip atsiranda laikai? Augustino manymu, „esamasis laikas atsiranda iš kažkokios nežinomybės, kai iš būsimojo laiko jis tampa esamuoju, ir kad jis pasitraukia į nežinomybę, kai iš esamojo tampa būtuoju.“ Visi šie laikai yra viename dalyke – dabartyje. „Mes labai dažnai iš anksto apmąstome savo būsimuosius veiksmus. Ir tie apmąstymai vyksta dabar, o veiksmo, apie kurį mąstome, dar nėra, nes tai – ateities dalykas.

Kai jo imsimės ir pradėsime daryti tai, ką mąstome, tada turėsime veiksmą, kuris bus ne ateities, o esamas dalykas.“ Kaip mes galėtume apibūdinti esamąjį laiką? Gal dabartiniu momentu, čia ir dabar? Atrodytų, kad, esamasis laikas, turi trukmę, tačiau “ Esamuoju gali būti vadinamas tik trumpiausias laiko momentas, kurio negalima dalyti į jokias dalis. Jis taip greit praeina iš ateities į praeitį, kad neužtrunka nė akimirkos. Jei užtrunka, tai dalijamas į praeitį ir dabartį.“ – tad jį giliau panagrinėję, prieiname prie išvados, kad jis, esamasis laikas, neturi jokios trukmės.

Kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje yra kažkokia tai trukmė: paskaitos, kelionės, spektaklio, dainos ilgis ir t.t. Mes suvokiame laiko trukmes, kiek laiko užtruko visa tai, bet norėdami išsiaiškinti kaip mes tai suvokiame, pirmiausia, sako Augustinas, jog turime suprasti, kokį laiką mes galime matuoti. Negalime matuoti bet kokio laiko, „kai laikas eina, jis gali būti suvokiamas ir matuojamas,o kai praeina, negali būti nei suvokiamas nei matuojamas, nes jo nebėra“. Vadinasi laikas „ateina iš to, ko dar nėra, eina per tai, kas neturi trukmės, į tai, ko jau nebėra“. Tad praeities laiko mes negalime niekaip matuoti.

„ Išpažinimų vienuoliktoje knygoje“ galime rasti daug informacijos, nurodančios tuometinį Augustino požiūrį į Dievą. Jis manė, kad Dievas yra viršesnis už kūrinį ir, kad kūrinys visiškai priklauso nuo Dievo. Jis yra ne tik svarbiausias pažinimo objektas, bet ir pažinimo priežastis, mat žmogus pats tiesos niekada nerastų, tik Jis, Dievas, teikia žmonių protams tiesas. Šame tekste aptinkame ne vieną Augustino maldą, skirtą Dievui, kurioje jis prašo pagalbos sprendžiant keblius klausimus apie laiką, prašo neužsklęsti paprastų, o kartu ir tokių paslaptingų dalykų. „Ir kam geriau galėčiau patikėti savo nepatyrimą, jei ne tau, kuriam negali pabosti mano pastangos gilintis į tavo raštus“ - taip Augustinas parodo visišką pasitikėjimą Dievu.

Augustinas ilgai ieškojęs atsakymo, kaip mes matuojame laiką, galiausiai išsiaiškina, jog laiką matuojame siela. „ Taigi aš matuoju ne pačius garsus, kurių jau nėra, bet kažką, kas lieka mano atmintyje. Taigi tavyje, siela, aš matuoju laiką. Suvokimas, kurį sukelia praeinantys daiktai, tavyje pasilieka, nors daiktai ir praeina.“ Taigi laikui bėgant, būsimasis laikas trumpėja, o būtasis ilgėja t.y. vis didėja praeitis, bet mažėja ateitis, ir būtasis ilgės tol kol būsimasis laikas pasibaigs ir taps gryna praeitimi. Sieloje, pasak Augustino, „vyksta trys veiksmai: ji ir laukia, ir stebi, ir atsimena taip, kad tai, ko laukia, per tai, ką stebi, pereina į tai, ką atsimena“. Taigi šnekėdami apie laiko ilgumą sakome, jog „ ilgas yra ne būsimas laikas, kurio jau nebėra, bet jo laukimas. Ilgas yra ne būtasis laikas, kurio jau nebėra, bet praeities prisiminimas. Taip yra ir su visu žmogaus gyvenimu, kurio dalis sudaro atskiri žmogaus veiksmai. Taip yra su visu žmonijos amžiumi, kurio dalis yra kiekvieno individo gyvenimas“. Viskas kažkada pasibaigs.

Knyga užbaigiama nuostabia Dievo garbinimo pastraipa. Dievas sukūrė mus, žmones, nuodėmingus ir riboto žinojimo, tad Augustinas sako, kad Dievas yra didis, pastovus ir amžinas visų sielų ir kūnų kūrėjas, žinantis visas pasaulio paslaptis, kurių mums, žmonėms, nevalia žinoti ir suvokti. Jis, Dievas, – žino visa, kas buvo ir bus, visa daug nuostabiau ir daug slaptingiau.

Dovilė Jakaitytė