Žinoma, anabaptistų judėjimo įkūrėjai yra daug skolingi Liuteriui ir kitiems protestantų reformatoriams. Liuteris pabrėžė išgelbėjimą per asmeninį tikėjimą, vien tik per Kristų, malone, kaip apreikšta Šventajame Rašte. Bet daugeliu lemiamų klausimų anabaptistai skyrėsi nuo Liuterio taip, kaip Liuteris skyrėsi nuo Romos katalikų.
Vertinant Liuterį, reikia prisiminti kelis istorinius faktus. Liuteris, taip pat kaip ir Kalvinas bei Cvinglis, griežtai prieštaravo anabaptistams. Iš tikrųjų iš 20 000 - 40 000 anabaptistų, nukankintų pirmaisiais dešimtmečiais, tikriausiai daugiau nužudė protestantai nei katalikai.
Skirtumai tarp anabaptistų bei reformatorių vis labiau ryškėjo. Liuteris, Kalvinas bei jų bendražygiai siekė viduramžių bažnyčios reformacijos. Anabaptistai norėjo atkurti Naujojo Testamento laikų bažnyčią. Reformatoriai kreipėsi į valstybę, kad ji apgintų oficialios religijos įkūrimą. Kita vertus, anabaptistai nesiekė valdžios pripažinimo.
Reformatoriai tvirtino, kad visi žmonės karalystėje turėtų paklusti oficialiai valstybinei religijai. Tačiau anabaptistai dar gerokai prieš tai, kai filosofai iškėlė idėją apie valstybės bei religijos atskyrimą, ėmė skelbti visuotinę religijos bei pilietinę laisvę.
Reformatoriai išlaikė daug tų dienų katalikų bažnyčios ir valstybės koalicijos idėjų. Anabaptistai, kurie laikė save svetimšaliais bei piligrimais šiame pasaulyje, atmetė bet kokią koaliciją tarp tikėjimo ir pilietybės. Bažnyčia, už kurią jie liudijo ir mirė, rėmėsi vien tik Kristumi ir nepripažino jokių valstybės apribojimų.
Reformatoriai toleravo karines žudynes, kuriose dalyvavo krikščionių kariai. Tuo tarpu anabaptistai reiškė meilę savo persekiotojams ir meldėsi už juos.
Reformatoriai išskaidė krikščionių gyvenimą į dalis. Liuteris rašė: „Kaip krikščionis, žmogus turi viską iškentėti ir niekam nesipriešinti. Kaip valstybės pilietis, tas pats žmogus turi kovoti su džiaugsmu tol, kol gyvas". Anabaptistai atmetė šį etinį dvilypumą.
Esminė idėja buvo išreikšta. Anabaptistai nebuvo didžiosios protestantų bažnyčios dalis, jie įkūrė trečiąją šaką ir išlaikė savo išskirtines vertybes.
Žinoma, šiandien nemažai kitų grupių perėmė daug anabaptistų iš naujo atrastų idėjų, ir skirtumai tarp protestantizmo bei anabaptizmo sumažėjo. Bet pilnas anabaptistų tikėjimo ir veiksmų rinkinys išlieka išskirtinis. Nors privilegijuoti anabaptizmo paveldėtojai dažnai nuosekliai nepraktikavo ir neskelbė jų idėjų, anabaptizmas išlieka unikaliu biblinių principų rinkiniu.
Net tada, kai pripažįstama, jog anabaptistai nėra vieninteliai, turintys teisingus įsitikinimus, verta pažvelgti į pagrindines anabaptistų tikėjimo tiesas. Anabaptistų supratimas apima dvylika pagrindinių principų.
1. Aukštas Biblijos vertinimas. Nors jie nešlovina pačios Biblijos, nes tai būtų bibliameldystė, anabaptistai priima "Šventąjį Raštą kaip patikimą Dievo Žodį, ir Šventąją Dvasią... neklystančią vadovę, kuri veda žmones į tikėjimą per Jėzų Kristų bei krikščionišką mokinystę". Anabaptistai tikina, kad krikščionys visada turi būti vedami Žodžio, tyrinėjamo bendruomenėje, ir Dvasios.
2. Naujojo Testamento pabrėžimas. Kadangi Kristus yra aukščiausias Dievo apreiškimas, anabaptistai aiškiai atskiria funkcinį skirtumą tarp vienodai įkvėpto Senojo bei Naujojo Testamentų. Mes matome juos kaip Senąją bei Naująją Sandoras. Mes skaitome Senąjį Testamentą iš Naujojo Testamento perspektyvos ir matome Naująjį Testamentą kaip Senojo išpildymą. Kai Testamentai skiriasi, Naujasis dominuoja, todėl anabaptistų etika pirmiausia yra kilusi iš Naujojo Testamento.
3. Jėzaus kaip svarbiausiojo pabrėžimas. Anabaptistai kildina savo Kristologiją tiesiai iš Žodžio ir pabrėžia gilų pasišventimą Jėzui visose savo gyvenimo srityse. Toks požiūris prieštarauja nuomonei, kad Jėzaus įsakymai yra per sunkūs paprastiems tikintiesiems ir kad Jėzus svarbus tik tuo, jog Jis duoda dangiškąjį išgelbėjimą. Greičiau sielos išganymas yra didesnio žmogaus pasikeitimo dalis.
4. Tikinčiųjų bažnyčios svarba. Anabaptistai tiki, kad krikščionio atsivertimas, nebūtinai staigus ir skausmingas, visada būna paremtas sąmoningu sprendimu. "... jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės" (Jn 3, 3). Tikėdami, kad kūdikis negali sąmoningai tikėti Kristumi, anabaptistai krikštija tik suaugusiuosius, kurie turi asmeninį, gyvą tikėjimą. Savanoriškas krikštas kartu su pasišventimu pilnai gyventi naują gyvenimą ir siekti šventumo bažnyčioje sudaro narystės bažnyčioje pagrindą.
5. Mokinystės svarba. Tapimas krikščionimi apima ne tik tikėjimą Kristumi, bet taip pat ir mokinystę. Tikėjimas išreiškiamas šventu gyvenimu. Krikščioniškas tikėjimas ir gyvenimas - neatskiriami. Mes turime būti ne tik išgelbėti per Kristų, bet turime paklusniai sekti Juo kasdien. Todėl, pavyzdžiui, anabaptistai nuo pat pradžių atmetė priesaiką (Mt 5, 33 - 34). Jie pasiryžo kalbėti tiesą. "Nes jiems negalėjo būti jokios tiesos sakymo gradacijos". Anabaptistai toliau moko, kad išgelbėjimas padaro mus Jėzaus Kristaus pasekėjais ir kad Jėzus Kristus yra mūsų gyvenimo pavyzdys.
6. Atkaklus beklasės, nedalijamos bažnyčios reikalavimas. Bažnyčia, Kristaus kūnas, turi tik vieną galvą. Pripažindami funkcinę įvairovę, anabaptistai atmeta bet kokius rasinius, etninius, klasinius bei lyties skirtumus, nes pastarieji skirtumai išnyksta Kristaus kūno vienybėje ir jo narių lygybėje. Bažnyčios vienybė ir jos narių lygybė vertinama aukščiau už skirtumus.
7. Tikėjimas bažnyčia kaip Sandoros bendruomene. Bendras garbinimas, abipusė pagalba, bendravimas ir abipusė atskaitomybė apibūdina šią bendruomenę. Individualistinis ar į save nukreiptas anabaptizmas yra aiški prieštara.
8. Atskyrimas nuo pasaulio. Pasikeitusiųjų bendruomenė priklauso Dievo karalystei. Ji veikia pasaulyje, bet yra visiškai atskirta nuo pasaulio. Ištikima piligrimų bažnyčia mato nuodėmingą pasaulį kaip svetimą aplinką, kurioje vyrauja visiškai kitoks gyvenimas bei tikslai. Šis principas apima ir bažnyčios bei valstybės atskyrimą. Todėl anabaptistai atmeta visas valstybinės religijos formas.
9. Bažnyčia kaip matoma kontrakultūra. Kaip vieningas tikinčiųjų bendravimas, kiekvienas anabaptistų susirinkimas formuoja alternatyvią bendruomenę. Tokia Sandoros bendruomenė veikia kaip autentiška kontrakultūra.
10. Tikėjimas, kad Evangelija apima pasišventimą taikos keliui, kurį sukūrė Taikos Kunigaikštis. Čia anabaptistai skiriasi nuo daugelio kitų krikščionių. Anabaptistai tiki, kad taikos pozicija yra nepasirenkama, nėra nesvarbi ir iš esmės nesusijusi tik su kariuomene. Remdamiesi Šventuoju Raštu anabaptistai atmeta smurtą žmonių santykiuose. Jie mato taiką bei susitaikymą - meilės kelią - kaip krikščioniškosios Evangelijos šerdį. Dievas davė šį etinį principą ne apmąstymui, bet kaip įsakymą, kuriam reikia paklusti. Tai buvo labai brangu Jėzui ir tai turėtų būti taip pat svarbu Jo pasekėjams. Taikos kelias yra gyvenimo būdas.
11. Pasišventimas tarnystei. Kaip Kristus atėjo tarnauti visiems, taip krikščionys turėtų tarnauti vienas kitam ir kitiems Kristaus vardu. Todėl atsiskyrimas nuo nuodėmingo pasaulio yra atsveriamas praktinės pagalbos liudijimu skaudinančiai ir daug reikmių turinčiai visuomenei.
12. Atkaklus misionieriškos bažnyčios reikalavimas. Anabaptistai tiki, kad Kristus paliepė bažnyčiai eiti į visą pasaulį ir padaryti žmones Jo mokiniais, krikštijant juos bei mokant paklusti Jo įsakymams. Visiems tikintiesiems paliepta skelbti Evangeliją.
Šie principai sudaro anabaptizmo esmę. Nors kai kurie iš šių svarbiausių bruožų gali būti randami ir kituose krikščioniškuose judėjimuose, visi dvylika sudaro anabaptizmo unikalumą.
Protestantiškoji reformacija nenuėjo pernelyg toli. Ankstyvieji anabaptistai, nors skirtingi ir netobuli, pasišventė ne mažiau nei Naujojo Testamento laikų bažnyčios atkūrimui.
Parengta pagal John H. Redekop
Išleido Laisvųjų krikščionių bažnyčia
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą