Pliusai
ir minusai. Stipriųjų pusių ir dovanų panaudojimas. Silpnųjų pusių atmetimas,
pasimokymas iš praeities klaidų.
Hanspeter Jecker
Šv. Rašte Dievas vis
ragina savo tautą: „Jei norite pasiekti Pažadėtąją žemę, nepamirškite eiti keliu,
kuriuo Dievas jus vedė lig šiol“ (žr. Įst 8, 1-2). Palyginimas apie talentus
(Mt 25) ragina mus, anabaptistų bendruomenes, kelti tokius klausimus: Kurie
istoriniai įsitikinimai mūsų dienas pasiekė kaip brangus lobis? Kuriuos derėtų
atmesti ir pakeisti kitais? Ar gali būti, kad tam tikri svarbūs bibliniai
dėsniai pasaulyje išlieka neatskleisti vien todėl, kad mes jų nebranginame,
nepuoselėjame arba tiesiog nemokame vertinti tų dovanų? Gal anabaptizmo
tradicija, nepaisant kai kurių minusų, slepia savy daug perliukų, kurių nevalia
užkasti, bet priešingai – juos derėtų iškelti ir leisti apyvarton?
Glausta
istorijos apžvalga
Pačioje judėjimo
pradžioje anabaptistai vieniems amžininkams atrodė kaip religingi bepročiai,
oficialiajai bažnyčiai – kaip pavojingi eretikai, o valdžiai – kaip nuolat
besipriešinantys maištininkai. Ne vieną amžių šie tikintieji kentė
persekiojimus ir diskriminaciją, buvo įkaltinami ir kankinami, iš jų būdavo
atimama paveldėjimo teisė, jie būdavo apiplėšiami, verčiami bėgti ar net baudžiami
myriop. Tačiau – nors ir nedaug – atsirado ir jiems prijaučiančių. Kai kurie
juos laikė nuoširdžiais krikščionimis, besistengiančiais gyventi taip, kaip
jiems liepia tikėjimas.