MISIJOS: XVI a. anabaptsitų pėdomis sekant...

Artūras Rulinskas

         Įvadas

          Norint paskui ką nors sekti, pirmiau reikia nemažai išmokti ir sužinoti. Jėzus pašaukė savo mokinius sekti paskui Jį. Trejus metus paskui jie mokėsi iš Jo, apie Jį ir stengėsi suvokti Jo mintis. Vėliau skaitome apie tai, kaip apaštalas Paulius, savo ruožtu, I a. bažnyčios tikinčiuosius ragina mokytis iš jo, kaip reikia sekti Jėzumi. Prabėgus dviem tūkstančiams metų, bažnyčia vis dar raginama sekti Kristumi ir įgyvendinti Jo misiją. Žodis „bažnyčia“ dažnai asocijuojasi su žodžiais „Dievas“, „Jėzus“, „kryžius“, „krikštas“, „Biblija“, „teologija“, „stebuklai“, „misija“, „kunigai“, „pastoriai“, „vienuoliai“, „vienuolynai“ ir pan. Žmonės dažniausiai turi vienokį ar kitokį supratimą apie bažnyčią ir savo lūkesčius dažniausiai formuoja atitinkamai pagal savo supratimus. Tačiau nereikia pamiršti, kad bažnyčia turi sekti Kristaus pėdomis ir vykdyti jai skirtą Jo misiją.

          Čia pamėginsiu paanalizuoti vieną siauresnį bažnyčios aspektą – misiją. O bažnyčios misija – tai „toji užduotis, dėl kurios bažnyčia yra siųsta į pasaulį“[1]. Be bažnyčios nebūtų misijos, o be misijos nebūtų bažnyčios. Taigi toliau kalbėsime apie pagrindinius bažnyčios tarnavimo stulpus (ypač akcentuojant vieną iš jų – misiją), be kurių ji apskritai neegzistuotų. 

Interviu su Simon Schwarz

Simon Schwarz: „Kartą atkeliavęs į Lietuvą, jau nebegaliu išvykti“ 

Pastaruoju metu gana nemažai kalbama apie savanorystę ne tik Europoje, bet ir čia, Lietuvoje. Įdomumo dėlei peržvelgiau paskutiniuosius savanorių duomenų bazės buk-savanoriu.lt pasiūlymųs – visai neblogai, tik norėk! Na, o šįkart siūlome pašnekesį su savanoriu iš Vokietijos, kuris nuo rudens darbuojasi Lietuvoje, Kauno Laisvųjų krikščionių bažnyčioje. Apie žavesį Lietuva, išankstinius nusistatymus ir Dievo iššūkius išvedant į „nesaugią zoną“ dalinasi Simon Schwarz.

Papasakok daugiau apie savo gimtąjį kraštą, šeimą, gyvenimą prieš atvykstant. Gyvenu šiaurės Bavarijoje, netoli Niurnbergo. Sakoma, kad vietiniai žmonės šiame Vokietijos regione gana uždari: nebendrauja su užsieniečiais, nežarsto kitiems komplimentų, nemėgsta palikti savo krašto. Šeima užsiima sodininkyste – iš viso jau keturios kartos. Prieš atvykdamas į Lietuvą mokiausi, taip pat dirbau knygyne ir sūrio parduotuvėje šalia mokyklos. Laisvalaikiu dažniausiai susitikdavau su draugais, eidavau į koncertus.

Kaip ir kada atradai Lietuvą? Kas tave sužavėjo?
Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 2007 metais per mainų programą. Jau daugiau nei penkiolika metų mano mokykla bendradarbiauja su mokykla Gargžduose. Lietuva buvo pirmoji mano aplankyta užsienio šalis, kurioje nekalbama vokiškai. Patiko tai, kad ji maža ir skiriasi nuo Vokietijos – pamėgau taip, kad atvykau dar kartą po dvejų metų, tada po metų vėl – ir taip kasmet...

Vienijantis Dievas – kai toli gyvenantys žmonės tampa artimais

Šiais metais įvyko jau trečia Vilniaus laisvųjų krikščionių bažnyčios remiama kelionė į Gruziją. Į šią šalį šią vasarą važiavo šeši žmonės, du iš jų Gruzijoje lankėsi jau ne pirmą kartą, per tris metus iš viso Gruziją  aplankė penkiolika bažnyčios žmonių.

Taigi, kodėl VLKB žmonės vyksta į Gruziją? Kas tokio yra šioje šalyje, kad ir toliau mes planuojame tokias keliones?

Norisi tikėti, kad dėka tikinčiųjų santykio su Dievu, ir vyksta misijos kelionės. Juk misijose dalyvauja ne vien važiuojantys į svečią šalį, tačiau ir šią kelionę remiantys Lietuvoje liekantys tikintieji, jų artimieji. Dievas Biblijoje daug kartų yra liepęs žmonėms keliauti į kitą šalį Jo tikslais. Abraomas keliavo į Kanaano šalį, Juozapas - į Egiptą (ne savo noru), Jona - į Ninevę (irgi ne savo noru). Pranašai juk pranašaudavo ne vien tik Izraeliui, tačiau ir kitų tautų žmonėms, o žinią jiems taip pat turėdavo kažkas pranešti. Dievas mato toli ir arti, ir nori, kad vieni pas kitus vyktų.  Kalbant apie bažnyčią, mes turime paskutinį Kristaus paliepimą bažnyčiai - eiti į viso pasaulio tautas ir skelbti žmonėms išgelbėjimo Evangeliją.

Dėkojame!

Sveiki!

Ačiū visiems kurie aukojote daiktus ir visiems kurie atėjote pirkti! Jūsų žiniai, per šeštadienį ir sekmadienį suprekiavome 1005Lt! Ši suma dar didės - dar galima įsigyti daiktus kurie nebuvo nupirkti (daugumoj aksesuarai ir knygos lietuvių, anglų, vokiečių kalbomis). Kiekvieną sekmadienį (iki birželio galo) nuo 16.30 iki 17val. adresu: verkių 22.

Gera žinoti, kad visi šie pinigai keliaus ten kur jie bus reikalingi - į Gruziją. Šeši žmonės iš VLKB šią vasarą vėl vyksta į misiją ir šį kartą dalyvaus vaikų stovykloje viename Gruzijos vargingame kaime. 

Ačiū dar kartą, kad prisidėjote prie šios misijos dalyvaudami blusų turguje ir kviečiame toliau prisidėti savo maldomis!

Blusų turgus-mugė

Kviečiame atvykti, pirkti ir taip paremti krikščionišką vaikų stovyklą Gruzijoje! Pristatysime misijos į Gruziją projektą, vyks loterija, vaišės. Laukiame visų!
Bus parduodami įvairūs panaudoti, bet kokybiški daiktai bei rankų darbo gaminiai. Visos panaudotos lėšos bus skiriamos misijai į Gruziją paremti.
Šeštadienį, 11-13 val.
Gegužės 28 d.
Adresas: Verkių g. 22

Tikėjimas, nešantis permainas. Įspūdžiai iš kelionės po Etiopiją

Tikėjimas nešantis permainas

Senojo Testamento pasakojimuose yra istorija apie Abraomą, kurį Dievas pašaukė į kelionę paveldėti jam ir jo palikuonims skirtos žemės. Kviesdamas į šią kelionę, Dievas pažadėjo ne vien tik Abraomą palaiminti, bet ir jį patį padaryti palaiminimu visos žemės žmonėms: Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu. Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės (Pr 12,2-3). 

Pirmoji diena Etiopijos keliais

Patikėjęs Dievu ir jam atsiliepęs Abraomas gyvena gyvenimo permainas nešančiu tikėjimu, yra gerbiamas ir mylimas vietinių gyventojų.

Ir šiais laikais žmonės, atsiliepę Evangelijai ir gyvenantys Abraomo pavyzdžio tikėjimu, yra nešantys permainas ir palaiminimus juos supantiems žmonėms.

Maserates Kristos bažyčia

Maserates Kristos yra anabaptistė bažnyčia, kurios pavadinimas reškia „Kristus tvirtas pagrindas”. Dėka Rytų Menonitų Misijos gailestingumo darbų (švietimo, medicinos ir socialinėje srityse) Etiopijoje tikinčiųjų bendruomenė susibūrė 1951 metais. Menonitų misijos Etiopijoje steigė mokyklas, ligonines ir bažnyčias. Iš JAV atvykdavo misionieriai, kuriems reikėjo išmokti dvi kalbas – valstybinę Amarik (jos abėcėlėje yra apie 230 raidžių ir garsų) ir  Omoro kalbą, kuria kalba 40 procentų gyventojų. 

Apsilankymo metu teko garbė dalyvauti Meserates Kristos pastorių Tarybos susirinkime

1974 m. Etiopijoje įvyko komunistė revoliucija. Porą metų bažnyčia funkcionavo įprastai. Nauja komunistinė valdžia savo įniršį liejo ant Etiopijos Ortodoksų bažnyčios, kuri Etiopijoje yra nuo trečiojo amžiaus ir labai stipriai susijusi su Imperatoriaus valdžia. Tačiau nereikėjo ilgai laukti, kol komunistai pastebėjo visiškai kitokia ideologija gyvenančią Maserates Kristos bažnyčią ir prieš ją pradėjo įvairias represijas bei smurtą. Gana greitai buvo atimti pastatai, uždarytos bažnyčios, mokyklos ir ligoninės, pastoriai, vadovai suimti ir įkalinti, o misionieriai išsiųsti atgal, iš kur buvo atvykę. Maserates Kristos pasitraukė į pogrindį (tuomet bažnyčios narių buvo apie 5000). Nors ir pogrindyje, bažnyčia neapleido misijos, kuriai ją pašaukė Viešpats. Bažnyčios vadovai nusprendė, kad jaunuoliai turi įsigyti pedagoginį išsilavinimą ir stipriai ragino jaunus žmones tapti mokytojais. Jiems baigus mokslus, komunistinė valdžia juos išsiųsdavo dirbti mokytojais į įvairiausius šalies rajonus, net neįtardama, kad jiems tai yra geriausia galimybė Evangelijai skelbti. 

Malda prieš pamaldas šiandienos bažnyčioje

Dr.David W.Shenk moko vietinėje Maserates Kristos

Komunistinė diktatūra Etiopijoje buvo ne mažiau žiauri už komunizmą Rytų Europoje. Su žmonėmis buvo visiškai nesiskaitoma, teko girdėti istoriją, kai mokyklos kieme buvo sušaudyti vyriausieji moksleiviai. Evangelijos žinia labai liesdavo žmones ir jie masiškai jai atsiliepdavo, tačiau rinkdavosi garbinti Dievą atokiose vietose ir dažniausiai vėlais vakarais, kai prisigėrę policininkai jau niekuo nebesidomėdavo.

Kai 1991 m. diktatūra buvo nuversta, Maserates Kristos bažnyčia išėjo iš pogrindžio su daugiau nei 100 000 narių. Skubiai imtasi ruošti bažnyčios vadovus, steigti mokyklas ir Biblijos institutus. Dabartiniu metu Kristos Maserates skaičiuoja 389 000 narių. Ji vienija 85 kalbų žmones, kurie garbina Dievą 594 bendruomenėse ir 859 misijose. Maserates Kristos Debre Zeit mieste turi įsteigusi kolegiją, kurioje studentai studijuoja bakalauro lygio studijose, taip pat ruošiasi teikti Magistro laipsnį ir esamą kolegiją norima perstruktūrizuotį į laisvųjų menų universitetą.

Kolegijos pastatas

Bažnyčia Wollega apskrityje Nemkte

Etiopijos vakaruose, Wolega apskrityje (būtent komunistų diktatūros laikotarpiu) užgimė ir pradėjo augti nauja bažnyčia. Komunistų valdžia į Wollegos apskritį atsiuntė penkis jaunus mokytojus, kurie vietiniams gyventojams pradėjo skelbti Evangeliją.

Pastorius Tafera Gonfa, mokydamasis 5 klasėje, iš savo mokytojo išgirdo Evangelijos žinią. Evangelijoje pagal Morkų perskaitęs Jėzaus paliepimą eiti į pasaulį ir visai kūrinijai skelbti Evangeliją jis paliko mokyklą ir nuo to laiko skelbia Evangeliją, kuria naujas bažnyčias, apmoko jaunus Evangelistus bei įsteigė Biblijos mokyklą. Daugiau nei 100 000 narių turinti bažnyčia yra pasklidusi po atokius rajonus, kur vienintelė trasporto priemonė, kuria galima pasiekti ten gyvenančius žmones, yra mulas. Pastorius Tafera Gonfa sako, kad „mūsų bažnyčia yra varginga dviejose srityse; vienas trūkumas yra tas, kad stokojame išsilavinusių žmonių, antras yra ekoniminis neturtas”. Iš esmės dauguma bažnyčių vadovų visiškai nebuvo lankę jokios mokyklos, tačiau po 40 metų šis trūkumas jau tampa istorine dalimi.

Prieš vakarines bažnyčios pamaldas

Dėl strateginių sumetimų, prieš 6 metus, buvo nuspręsta įsteigti Wollega apskrities Maserates Kristos Biblijos centrą vieninteliame apskrities Nemkte mieste. Nuo to laiko suburtos 4 gausios bendruomenės. Šią mokyklą pradėjo pirmieji formalų biblijinį teologinį diplomo kursą turintys 4 vadovai. Jie parengė vientiniams pastoriams ir evangelistams programą „Vieneri metai dėl Kristaus”. Per paskutinius 10 metų, buvo apmokyti 352 tarnautojai.

Diskusija paskaitos metu

Šios Biblijos mokyklos pakvietimu Dr.David W.Shenk ir šio straipsnio autorius, buvo pirmieji užsieniečiai dėstytojai pravedę vieną savaitę mokymo Bibljos mokyklos studentams.

Kas lemia tokį sunkiai įsivaizduojamą bažnyčios augimą Etiopijoje? Atsakymas labai akivaizdus – tai Šventosios Dvasios palaiminimas ir visiškai Evangelijos skelbimui atsidavę tikintieji. Dauguma šių brolių menkai išsilavinę, dulkėtais ir suplyšusiais drabužiais, tačiau su plačia per visą veidą baltus dantis demonstruojančia šypsena. Brangiausi jų nuosavybės daiktai - tai beveik suskaityta trigubai sustorėjusi Biblija ir senas sutrintas mobilus telefonas.

Vakarieniaudami su pastoriumi Tafari klausėmės jo pasakojimų apie tai, kaip jis dienomis miegodavo krūmuose, o sutemus eidavo pas žmonės, kuriems būdavo įprasta sėdėti prie laužo vakarais. Čia būdavo dalijamasi Biblijos pasakojimais, Evangelijos tiesa, Viltimi gyvenimui, o liudijimus nuolatos lydėdavo Šventosios Dvasios išgydymai ligoniams.

Pastoriaus Tafari šeimoje gimė 10 vaikų, namuose jau likę tik 4. Jo žmonos klausėme kaip jai sekėsi juos auginti, o ji atsakė

– Ačiū Jėzui, labai lengvai. 

- Tačiau juk vyro namie nebūdavo, nes jis visą laiką keliaudavo, - klausėme mes. 

- Taip, ir 6 vaikus pagimdžiau būdama viena, prižiūrint jaunai kaimynei.

- Juk vyrą galėjo bet kada suimti ir įkalinti, turbūt nelabai ir buvo valgyti? – vėl mes kėlėme klausimą.

- Tačiau nėra didesnio džiaugsmo, kaip tarnauti Jėzui, - į visus mūsų klausimus atsakydavo ši pagyvenusi moteris.

Po to ji atsisuko į savo vyrą ir pasakė šiuos pribloškiančius žodžius: 

- Tu dabar esi mano liudininkas ir jei nori gali paneigti, tačiau aš sakau tiesą: niekada dėl to, kad tavęs nebūdavo namie, aš tau nesu priekaištavusi.

Iš tiesų bažnyčia auga, ne vien dėl to, kad ji turi tokius atsidavusius tarnus, tačiau ir dėl to, kad šiuos didžius tikėjimo vyrus palaiko tokios kilnios moterys.

Pastorius Tafari pasikvietė mus į savo namus vakarienei grįžęs iš 8 dienų kelionės po Wollega apylinkes, kur vyko kasmetinė šios bažnyčios konferencija suburusi 20 000 tikinčiųjų. Vieną dieną jis keliavo autobusu, o kitą dieną jojo mulu, ir tik prieš dieną sugrįžęs jis kvietėsi vakarieniauti mus į savo namus.

Bažnyčia Etiopijoje ir jai tarnaujantys žmonės primena Biblijos pasakojimus ir apaštalų istoriją, kada po vieno pamokslo Jeruzalėje atsivertė 3000, kada per ketvirtį amžiaus buvo paskelba Evangelija visoje Mažojoje Azijoje. Tai, kas dabar vyksta Etiopijoje, vyko ir Vakarų Europoje XVI amžiuje. Pradedant Šveicarija, ir nuo vienos bendruomenės, per du metus, buvo suburta daugiau nei 500 bendruomenių. Šias bažnyčias pradėta vadinti anabaptistais, kuriuos išskyrė suaugusio žmogaus laisva valia priėmusio tikėjimą Kristumi krikštas. Per stulbinančius bažnyčios augimo metus Europoje vyko ir nuožmus persekiojimas, kurio metu išžudyti beveik visi anabaptistų bažnyčių vadovai.

Dvasinis atgimimas be abejonės yra Šventosios Dvasios dovana Etiopijos žmonėms. Pastorius Tafari sako, kad be Šventosios Dvasios nieko tokio nebūtų. “Tai kas čia vyksta viską daro Dievas, mes tik prisidedame” – sako pastorius.

Kasdienė etiopų duona - indžera

Šios kelionės metu skaitydamas Luko Evangelija perskaičiau Jėzaus žodžius – Kaip sunku tiems, kurie yra turtingi įeiti į Dievo karalystę! Lengviau yra kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę (Luko 18,24-25).

Apie šias eilutes svarsčiau, ar nebus tiesa, kad šiuolaikinė Vakarų Europos visuomenė dėl savo turtingumo negali priimti Dievo Žodžio tiesos? Turtingam žmogui reikia rūpintis daugeliu dalykų, todėl laiko santykiui su Dievu nebelieka ir jėgų jam tarnauti pritrūksta. Štai bažnyčios vadovas prižiūrintis 100 000 dydžio tikinčiųjų bažnyčią neturi nei mašinos, nei motociklo. Jo buitis tokia paprasta, kaip vargingiausio mūsų krašte, o tikėjimas gausus. Materialiomis gėrybėmis vargšai yra Dievo karalystės turtuoliai, vedantys tūkstančius Jėzaus link. Dvasinis atgimimas Etiopijoje jau tęsiasi apie 40 metų ir visi ženklai rodo, kad jis yra pačiame įkarštyje. Labiausiai paliesta yra vakarinė Etiopijos dalis, kurioje vietiniai gyventojai labiau išpažįsta senovinį pagonišką tikėjimą. Etiopijos šiaurinė ir centrinė dalis, kur dominuoja Etiopijos Ortodoksų bažnyčia, ir rytinė dalis, kurioje daugiau islamą išpažįstančių tikinčiųjų, bažnyčios augimas nėra toks spartus.

Pabaigai

Kuo naudinga Maserates Kristos bažnyčios istorija ir jos dabartinė būsena mūsų bažnyčiai Lietuvoje? Be abejonės tai akivaizdus palaiminimas žmonėms, kurie juo dalijasi su visais.

Nuo bažnyčios pradžios, 1951 m. pirmieji dvidešimt metų buvo labai sunkūs, reikalavę daug lėšų ir misionierių pagalbos. Tačiau jauniems žmonėms pradėjus melstis (nuo maldos susirinkimo Maserates Kristos išgyveno savo sekmines) Dievo Dvasios veikiama ir lydima ši bažnyčia jau daugiau kaip keturiasdešimt metų nesustojamai auga, keisdama daugelio žmonių gyvenimus.

Evangelija keičia ne tik žmonių tikėjimą, bet ir jų gyvenimą, buitį. Wollega apskritį palietęs atgimimas be abejonės stipriai palietė ir pačią kultūrą. Pastoriai kalbėjo, kad Wollega apskrityje Evangelijos paliesti žmonės yra daug dosnesni nei kitose Etiopijos srityse, jie rengiasi gražiau ir tvarkingiau, yra švaresnė aplinka, buvo atsisakyta daugelio kultūriškai priimtinų, tačiau akivaizdžiai nuodėmingų praktikų.

Tikėjimas Dievu yra bene didžiausia pagalba pasaulinei, o ypač vakarų bažnyčiai, kur tikėti gyvenimą keičiančiu Dievu jau seniai nustota. Biblijos mokyklos studentai pasakoja, kad liudijant Kristų, juos lydi visi Naujajame Testamente aprašomi ženklai: žmonės ir priima, ir išvaro; jiems meldžiantis Dievas gydo žmones ir išvaro piktasias Dvasias; kai kurie į rankas ima nuodingas gyvates ir jos nekanda. Bažnyčia auga, nes ją laimina Dievas, - patys žmonės be Dievo jos išauginti negali, tačiau vieną dalyką jie gali padaryti patys, tai -  tikėti Dievu.

 Parengė Artūras Rulinskas

"Atvažiavau į Lietuvą, nes norėjau išbandyti save"

Šiais metais mūsų bažnyčioje vasaros praktikos tikslu vieši Claire Eades. Ji atvyko į Lietuvą liepos 5d. Didžiąją laiko dalį praleidžia Vilniuje, tarnaudama vaikų stovyklose. Iki savo misijos pabaigos, rugpjūčio 5d., Claire dar pabuvos ir Klaipėdoje. Daugiau su ja susipažinti galite žemiau pateikiamame interviu. 

Trumpai papasakok apie save

Mano vardas Claire Eades, man 20 metų. Aš esu iš Anglijos, gyvenu Glossop miestelyje, kuris yra 30 km nuo Mančesterio. Aš mokausi Redcliffe Biblijos mokykloje, kuri yra misionierių mokymo centras pietvakarių Anglijoje. Nuo rugsėjo pradėsiu savo trečius mokslo metus. Gyvenu su mama, tėčiu ir seserimi. Visa mano šeima yra krikščionys ir mes lankome kelias skirtingas sekmininkų bažnyčias.

Papasakok apie savo bažnyčią

Mano ir mano šeimos bažnyčioje lankosi apie 50 žmonių ir bažnyčia yra auganti. Mes turime daug jaunimo ir jie visi yra nuoširdžiai tikintys žmonės. Kartais aš savo bažnyčioje prisidedu prie šlovinimo komandos. Vieną kartą man buvo leista ir pravesti pamaldų šlovinimą, o tai jau labai didelis iššūkis.

Savo bažnyčioje lankau namų grupelę, kuri vieną savaitę susirenka Biblijos studijoms, o kitą savaitę maldai. Taip pat renkasi ir jaunimo grupelė.

Kaip tu patikėjai Dievu?

Aš visą gyvenimą ėjau į bažnyčią. Ir visą gyvenimą žinojau, kad yra Dievas. Dievo galia pradėjau tikėti, kai man buvo 13. Dauguma vaikų, kurie užauga bažyčioje, ilgai nežino, ar jie yra tikrai tikintys. Kai tapau paauglė, turėjau labai aiškiai apsispręsti - ar seksiu Kristumi, ar eisiu į kitą pusę. Tada keli mano draugai pasikrištijo ir aš nusprendžiau, kad taip pat noriu krikštytis. Gaila, bet tuo metu aš vis dar netikėjau Jėzumi, nors tai yra būtina sąlyga krikštui.

Mes bažnyčioje ruošėmės krikštui ir mokėmės pagrindinių tikėjimo tiesų. Aš staiga pasijutau kalta dėl savo netikėjimo. Naktį prieš krikštą meldžiausi, kad Dievas man apreikštų save. Per krikšto ceremoniją mano pastorius davė mums Biblijos eilutę, specialiai parinktą krikštui. Ta Biblijos ištrauka labai gyvai mane palietė, nes tai buvo kaip tik tai, kuo aš tada gyvenau.

Kadangi aš lankiau Sekmadienio mokyklą, viską žinojau apie Jėzų - žinojau, kad Jis mirė už mano nuodėmes, taip pat mintinai mokėjau Atgailos maldą, meldžiausi ta malda ir pakviečiau Jėzų į savo gyvenimą prieš eidama į vandenį. Kai jau buvau vandenyje, galėjau užtikrintai atsakyti, kad TAIP, aš tikiu Dievu, tikiu Jėzumi ir tai liudiju krikštu.

Nuo tos dienos aš visą laiką stengiuosi daryti tai, ką Dievas man sako.

Kodėl tu dabar mokaisi Redcliffe Biblijos mokykloje?

Kai dar buvau paauglė, žmonės man sakydavo, kad turėčiau mokytis Biblijos mokykloje. Bet paaugliai visą laiką daro viską priešingai. Kai baigiau mokyklą būdama 18, nusprendžiau susirasti darbą. Išsiunčiau dešimt CV į ligonines, kad galėčiau dirbti slaugytojos padėjėja. Nors aš turėjau patirties ir puikiai pasirodžiau per pokalbius, manęs niekas neprimėmė. Taigi, nors ir nenorėjau mokytis universitete, daugiau neturėjau, ką daryti, užpildžiau reikiamus dokumentus, kad įstočiau į anglų k. ir istorijos specialybę. Širdyje žinojau, kad Dievas visai nenorėjo manęs ten matyti ir, kai tik sustabdžiau stojimo procesą, iš karto žinojau, kad teisingai pasielgiau.

Toliau meldžiausi ir prašiau Dievo, kad jis parodytų, ką man toliau daryti. Rugpjūčio mėnesį radau Redcliff`o internetinę svetainę ir iš karto internete užpildžiau stojimo anketą. Vėliau nuvykau ten į pokalbį. Po dviejų savaičių pradėjau savo studijas ten. Ir tai yra pats geriausias mano gyvenimo sprendimas.

Kaip tu atsidūrei Lietuvoje?

Redcliffe Biblijos mokykloje aš mokausi Praktinės teologijos programoje. Jos metu studentai važiuoja į įvairias misijos keliones. Iki šių metų aš jau buvau dviejose vietose: vieną kartą - bažnyčioje Anglijoje, o kitą - krikščioniškoje radijo stotyje. Abi praktikos truko 6 savaites. Aš jau turėjau važiuoti kažkur iš Anglijos, kad sužinočiau, ko Dievas nori iš manęs. Man reikia žinoti, ką norėsiu daryti po studijų.

Važiuojant į Lietuvą aš norėjau išbandyti save. Aš noriu suprasti, ar galiu išgyventi kitoje kultūroje būdama viena, be savo šeimos. Rita Rimkienė, kuri mokėsi mūsų universitete, pasiūlė man važiuoti į Lietuvą, į Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčią. Man atrodė, kad tai buvo teisingas sprendimas.

Jau praleidai daugiau nei dvi savaites Lietuvoje, papasakok savo įspūdžius

Visi tikrai yra labai labai draugiški! Aš dėl to labai jaudinausi. Galvojau, kad galėsiu susidoroti su veiklomis ir darbais, bet jeigu nebūtų gerų santykių su žmonėmis, būtų buvę labai sunku.

Mano skrydis į Lietuvą buvo labai sunkus. Man jis visai nepatiko! Aš pirmą kartą skridau viena lėktuvu iš savo šalies! Bet pirmas dalykas, kurį Artūras padarė mane pamatęs, buvo apsikabinimas. Man buvo taip gera, kad aš pasijutau kaip namie.

Aš dažnai jaudinausi ir pergyvenau, kaip man seksis čia, Lietuvoje. Bet žmonės, su kuriais bendrauju, juokiasi kartu su manimi ir iš manęs, o tai man įrodo, kad jie yra draugiški ir atviri.

Man taip pat labai patinka Vilnius, toks, koks jis yra. Kai ateinu pas žmones į namus, nesijaučiu, kad trukdyčiau jiems. Jurgita Makaravičienė, pas kurią praleidau net septynias dienas, pradėjo su manimi kalbėti lietuviškai. Tai man buvo kaip patvirtinimas, kad aš esu jų namiškė.

Man pats sunkiausias dalykas Lietuvoje – teisingai pereiti gatvę! Labai sunku susigaudyti, iš kurios pusės saugotis mašinų. Kitas nemalonumas būna tada, kai įsijungiu televizorių ir matau amerikietiškas laidas, kuriose kalba angliškai, tačiau viskas įgarsinta lietuviškai ir aš vistiek nieko nesuprantu… Tada jau telieka išjungti televizorių. 

Stanford`ų šeima Indonezijoje

Vasario mėn. Zoja ir Ričis atsiuntė mums tokį savo naujienų laišką. Turime progą sekti jų gyvenimą tolimoje Sumateros saloje.

"Pastarosiomis savaitėmis jaučiamės gana keistai. Mus drąsino sūnaus Judo pirmieji žingsniai. Mus džiugino besisvečiuojantys artimi draugai iš Anglijos, žygiai laukinėje gamtoje (matėme karališkąją kobrą!) ir santykių su kitais komandos nariais stiprinimas. Ir vis dėlto dažnai jaučiamės vieniši ir tarsi gyventume Indonezijoje be tikslo. Mes tikrai neabejojame savo pašaukimu būti šioje šalyje, bet labai ilgimės artimesnių santykių su žmonėmis ir trokštame aiškiai matyti, kaip Dievas čia veikia. Prašome specialiai pasimelsti už tai, kad kasdien vis labiau pažintume Jo džiaugsmą ir stiprybę, turėtume kantrybės ir užsispyrimo, ypač kai sunku. Taip pat melskite, kad Dievas atsiųstų čia daugiau bendradarbių.

Praeitą savaitę atšventėme pirmąjį Judo gimtadienį. Jis turėjo net dvi gimimo dienos šventes! Į antrąją susirinko net 35 kaimynai. Visi džiaugėsi gražia švente, o Judas, suprasdamas, kad viskas vyko dėl jo, laimingas valgė bananus iš vaisių lėkštės.

Misionieriai Gruzijoje

Andre ir Olga Krahn

2010 Gruzija

Pamėginkite įsivaizduoti jaunuolį, kuris gimė Rusijoje, šiauriniame Urale, vėliau su tėvais 80-aisiais gyveno Gruzijoje, o nuo 1992-ųjų metų persikėlė gyventi į Vokietiją. O dabar pagalvokite ir apie jauną mergaitę, kuri gimė nedideliame Krasnodaro krašto miestelyje ir visą gyvenimą gyveno vakariniame Urale. Ar galėjo šie jauni žmonės susitikti ir sukurti šeimą, ar galėjo tapti misionieriais kažkokioje šalyje į kurią juos pasiųs Dievas?

Taip prasideda mūsų šeimos istorija. Mes (Andre ir Olga Krahn) susitikome, susituokėme ir tapome misionieriais Gruzijoje. Mes turime tris vaikus, du iš jų jau lanko mokyklą.

Gruzija yra viena iš buvusių Tarybų Sąjungos respublikų, kuriai greičiausiai sunkiausiai atsiliepė Tarybų Sąjungos griūtis.

Šalies ekonomika ir švietimas yra tokioje būsenoje kaip po didžiulio žemės drebėjimo. Vidiniai konfliktai ir karai dar apsunkino ir taip sunkią padėtį. Gruzijos gyventojai gana stipriai kenčia jau 20 metų. Kokia yra dvasinė Gruzijos būsena iš tiesų sunku yra aprašyti. Ją galimą charakterizuoti maždaug kaip sintezę tarp pokomunistinės ideologijos ir atsigaunančio provoslaviškojo tikėjimo. Dauguma Gruzijos gyventojų iš tiesų negalėtų įvardyti koks yra jų tikėjimas.

Draugystės misija Gruzijoje

Įdomu, kaip dažnai gyvenime atsitinka taip, kad būna geriau negu buvo planuota? Labai dažnai tenka girdėti, kad viskas klostosi blogiau negu buvo manyta, tačiau apibendrinant Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčios misijos kelionę į Gruziją š.m. liepos 26 – rugpjūčio 7 d. galima drąsiai sakyti – visų aštuonių komandos narių lūkesčiai buvo perviršyti.
Tai buvo jau antroji VLKB rengiama misijos kelionė į Gruzijos šalį. Pirmoji įvyko 2008-aisiais, prieš metus, tuojau po Rusijos – Gruzijos karo. Pirmos kelionės metu norėjome įgyvendinti humanitarinės pagalbos pobūdžio misiją, tačiau atsitiko taip, kad tai buvo labiau susipažinimo, šalies pažinimo ir kontaktų užmezgimo kelionė.
Antroji kelionė į Gruzija jau statėsi ant pirmosios misijos pamatų ir užmegztų pažinčių. Jos pagrindinis tikslas - drąsinti Gruzijoje gyvenančius tikinčiuosius, pasidalyti savo pažinimu ir liudijimais apie Dievą bei patiems bręsti tikėjime mokantis iš vietinių krikščionių.

Taikos misija 2008 m. rugsėjo 16-26 d.

Brangūs broliai ir sesės,

šiuo laišku kreipiuosi į jus, norėdamas paskatinti prisidėti savo aukomis ir maldomis prie „Taikos Misijos”, kurią organizuoja Vilniaus laisvųjų krikščionių bažnyčia.

Raštas sako, kad Dievas per Jėzų Kristų paskelbė taikos Evangeliją (Apaštalų darbai 10,36), todėl sekdami jo pavyzdžiu ir įsakymu ir mes esame įpareigoti ją skelbti. Kodėl dabartiniu metu yra verta pažvelgti į Gruziją ir vykti patarnauti toje šalyje gyvenantiems broliams ir seserims?

Pirmoji priežastis yra paraginimas, tikiuosi šį paraginimą esu gavęs iš Dievo Dvasios, kad reikia vykti ir patarnauti karo nuskriaustiems broliams ir seserims, padedant dirbti atstatymo darbus, kalbėti apie Dievo malonę ir atleidimą tokiu metu, kada norisi neapkęsti, keikti, keršyti…

Kita priežastis yra mūsų skola Kristaus kūnui. Prisiminkime, kas mes buvome. Tuo metu, kada Lietuvoje buvo sunku, broliai ir sesės iš vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos atvyko į Lietuvą ir padėjo mums įsitvirtinti mūsų tikėjime, daug kam padėjo susitvarkyti buitį, pradėti verslą. Jie parodė mums pavyzdį, aukojo mums pinigų, davė daiktų, organizavo keliones, padėjo paruošti mūsų bažnyčioms vadovus ir tarnautojus ir vis dar tai daro. Tam tikra prasme mes esame skolininkai, kurie per aukojančius tikinčiuosius gavo dvasinių ir materialinių gėrybių iš Dievo, o esant progai ir patys turime dalytis savo gerove su tais, kurie jos ypatingai stokoja.