2011-12-21

Tikėjimas ir Jėzaus Kristaus gimimas


Pagal Mato Evangelijos 1-o skyriaus,18-25 eilutes


Vakarų kultūros pasaulyje įprasta švęsti gimtadienius. Vienas reikšmingiausių Dievo veiksmų – Jo atėjimas į šį pasaulį – irgi supaprastintas iki Jėzaus gimtadienio šventės. Gimtadieniai mums patinka, nes švęsdami gimimo dieną džiaugiamės, kad gimė šis žmogus, jam duodame dovanų, vaišinamės paruoštomis vaišėmis. Šv. Rašte evangelistas Matas (14 sk.) aprašo vieną gimtadienio šventę, kurios metu Erodas, tenkindamas savo sugyventinės užgaidas, nukirto Jonui Krikštytojui galvą. Liūdna sakyti, tačiau dažnai ir mes kažkuo esame panašūs į Erodą. Švęsdami Kristaus gimtadienį, sau patiems padarome gerą pramogą. O juk iš esmės nukertame tą galvą, kuri šiuo metu skelbią žmogui svarbiausią Kristaus atėjimo žinią.

Teksto iš Mato evangelijos pagrindu noriu pažvelgti į esmę, kurią turėtume apmąstyti galvodami apie Kristaus gimimą. Dalinsiuosi apie tai, kad Jėzaus Kristaus gimime veikė tiek dieviškasis, tiek žmogiškasis faktorius. Dieviškas faktorius rodo į Dievo darbus, o žmogiškasis kalba apie tai, kad žmonės gali būti bendradarbiai su Dievu tuose neįtikėtinuose Dievo veiksmuose!

Jėzaus Kristaus gimime veikiantis dieviškasis faktorius

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toks. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Mato 1,18

Šiuo laikotarpiu kalbėdami apie Dievą, atkreipkime dėmesį į tai, kad Dievas, dėl žmonijos labo, šiame pasaulyje veikia žmonėms sunkiai suprantamu būdu. Skaitytojas, pradėjęs versti pirmuosius evangelijos pagal Matą skyrius, turėtų savęs paklausti – kas čia dabar per dalykai? Mergaitė pastoja, tačiau ne nuo vyro, o nuo Šventosios Dvasios? Vyras pakeičia sprendimą skyryboms ne po pokalbio su uošviu aptariant kraičio reikalus, o po pokalbio su angelu? Keisti ir visiškai kitokie šiame aprašyme žmonės, negu mes esame įpratę sutikti savo gyvenimo kasdienybėje. Tačiau Evangelija parodo tokias situacijas, kurių vienintelis paaiškinimas - čia veikia Dievas. Kristaus gimimas nuo pat pradžių mums kalba apie dievišką veikimą.

Dera atkreipti dėmesį į Senojo Testamento pranašystes. Evangelistas Matas cituoja iš pranašo Izaijo knygos 7-o sk.,14 eil.: Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: “Dievas su mumis.” 

Žmonės, kurie patikėjo Dievo Žodžiu, savo tikėjimo skatinami sekė ir Kristumi. Dievas taip veikė ragindamas pranašus užrašyti tokius žodžius, kurie tuometiniam klausytojui tikrai buvo nesuprantami ir migloti (būtent apie ateityje gimsiantį kūdikį). Senajame Testamente yra įvairių pranašų taip vadinamų „mesijinių“ pranašysčių, kuriose kalbama apie ateinantį Dievo Sūnų. Dievo veikimas buvo išankstinis. Per pranašystes Jis paruošė tautą Kristaus gimimo įvykiui.

Dažnai mes iš anksto stengiamės paruošti artimuosius, jeigu ketiname pranešti naujienas apie didelius gyvenimo įvykius. Pavyzdžiui, vaikams iš anksto sakome – kai užaugsi, turėsi palikti namus ir pats sau užsidirbti pragyvenimui. Kol jie dar vaikai, mes juos mokome, kad pinigus reikia užsidirbti, daiktus reikia saugoti, žmones gerbti ir siekiant didelių dalykų pirmiausia reikia gerai atlikti mažesniuosius. Jeigu vienas iš vaikų nori mokytis tam tikros specialybės, taip pat iš anksto šiam dalykui ruošiasi, kalbasi su tėvais ir kitais artimaisiais, kurie pataria ar jam tinka tai, ar geriau galvoti apie kitą specialybę.

Dievas ruošė savo tautą po truputį kalbėdamas apie ateinančius didesnius dalykus. Tą patį Jis daro ir dabar, kaip tuomet jis per pranašus Izraeliui kalbėjo apie Kristaus atėjimą, dabar jis per bažnyčią pasaulio žmonėms kalba apie Kristaus sugrįžimą.

Antras Dievo veikimo ženklas yra nėštumas. Yra daug moterų, kurios, negalėdamos pastoti ar pagimdyti kūdikio, tai išgyvena taip skaudžiai, kad net nublanksta visas kitas likęs gyvenimo grožis. Kai pagaliau po daugelio vizitų pas gydytojus, medikamentų, gydymų ir maldų (tai dažnai yra pats paskutinis žingsnis) kuriai pavyksta pastoti, tuomet tai yra laikoma stebuklu iš Dievo. Kurioms nepavyksta pagimdyti tenka patirti nemažai liūdesio. Štai mes skaitome, kad Marijos įsčiose pradėtas kūdikis yra Šventosios Dvasios vaisius. Be abejonės, tai yra netikėtas įvykis pačiai Marijai ir jos sužadėtiniui Juozapui. Tačiau, šis kūdikis gimsta tam, kad pats suteiktų gyvybę ir daugeliui grąžintų gyvenimo džiaugsmą.

Besvarstant apie šiuos dieviškuosius dalykus, netikėtai atėjo mintis, kad Dievas prievarta nesiveržia nė į vieno žmogaus gyvenimą. Luko evangelijoje mes skaitome, kad Marija pritarė tokiam Dievo sumanymui ir ji "ėmėsi" nešioti ir gimdyti Dievo Sūnų. Visa, ką ji galėjo pasakyti, buvo: Tebūna man, kaip tu pasakei (Lk 1,38).

Gyvybė visada yra Dievo reikalas, gyvybė yra stebuklas iš Dievo. Jis vienintelis, kurio dėka gyvybė atsiranda ir jam yra palikta teisė ją susigrąžinti. Be Dievo teikiamos gyvybės mes tik palaipsniui merdėjame. Dievas džiaugiasi, kai kas gimsta arba atgimsta.

Trečia, apie Dievo stebėtiną veikimą mes girdime ir angelo žodžiuose: "Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių." Stebėtinas Dievo veikimas čia yra tame, kad vyras persigalvoja ir veda, o ne išsiskiria su pastojusia mergina. Per angelą Dievas bendrauja su Juozapu, o šis persigalvoja. Turbūt galvojame, jeigu Dievas mums atsiųstų iš dangaus pasiuntinį kalbėtis dėl kažkokio mūsų sprendimo, tai mes irgi po tokio pokalbio paklustume Dievui. Pažvelkime, šiame pokalbyje Dievas ne išgąsdina Juozapą, nors ir galėtų jį gąsdinti, nesako jam – „jeigu tu nevesi, tuomet tau bus“, tačiau atsiunčia pasiuntinį pranešti apie tai, kas atsitiks, jeigu Juozapas ims Mariją į žmonas, jeigu tikės Dievu. Dievo stebuklas yra ne angelas, o pokalbis.

Manyčiau, šiuos dalykus Dievas daro ir mūsų gyvenimuose šiandien. Kuriam iš mūsų Dievas kada nors ir kuo nors grąsino? Jeigu tu neatsiliepsi tarnauti man bažnyčioje, aš tau atimsiu darbą, - ar kam nors taip Dievas sakė? Jeigu tu neaukosi dešimtinės, tuomet iš tavęs padarysiu varguolį, - gal kas nors girdėjote taip Dievą kalbant? Dažnai atvirkščiai, - Patikėk mano žodžiu, aukokis man ir aš tave išlaikysiu ir pramaitinsiu, - mums sako Viešpats. Būk mano tarnas, naudodamas mano duotas dovanas ir aš per tave gelbėsiu žmones, - dažniausiai taip mums kalba Viešpats.

Jėzaus Kristaus gimime veikiantis žmogiškasis faktorius
Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. Mato 1, 24


Visada mums smagu skaityti Dievo Žodį ir matyti kaip jame veikia Dievas. Visgi labai svarbu pastebėti ir deramai akcentuoti Kristaus gimime veikiantį ir žmogiškąjį faktorių. Dievo veikime žmogiškasis vaidmuo yra labai ypatingas. Jeigu ši Kristaus gimimo istorija nebūtų pastebėta, jeigu ji nebūtų pasakota, jeigu ji nebūtų užrašyta ir perrašyta, jeigu ji nebūtų verčiama į kitas kalbas ir pristatyta įvairių kultūrų ir tautų žmonėms, tuomet apskritai nebūtų ir žinoma, nebūtų ir patikėta, ir nebūtų gyvenama tikėjimu į Kristų!


Kristaus gimimo istorija kalba ir apie žmogaus dalį ir jo tikėjimo reikšmę pačiame silpnume. Kiti evangelijos pasakojimų paveikslai dar liūdnesni – Mesijas gimsta tvartelyje, jo pamatyti atskuba lauke nakvojantys piemenys, tėvai net neturi, kur kūdikio paguldyti! Nesunku atspėti, kokios mintys tuo metu sukosi Marijos galvoje. Vienu metu ji turbūt nekantriai laukė tų vestuvių, kitu metu pergyveno, kad teks išeiti iš tėvų namų. Štai evangelijos autorius labai aiškiai kalba, kad dėl šio nėštumo Juozapas galėjo jos ir nevesti. Tokiu atveju jai grėsė gėda ir nešlovė. Manau to daugiausia mes ir bijome. Ar buvo atėjusi į galvą mintis, kad Kristaus gimimas bus apsuptas gėdos ir nešlovės? Taip, Dievo angelai giedojo šlovės giesmę, tačiau kaimynai toje konservatyvioje rytų kultūros šalyje tarpusavyje šnabždėjosi apie anksčiau laiko įvykusį gimdymą.

Daug ką galėtume iškęsti, tačiau patirti viešą gėdą ir prarasti garbę turbūt sunkiausia. Daugelis nenorime kalbėti žmonėms apie Kristų, nes bijome viešo išjuokimo, nemalonios akimirkos, kada kitas žmogus pagalvos: Tu kalbi nesąmones, keistas ir atsilikęs esi. Kad ir iš nepažįstamo žmogaus išgirstas priekaištas žeidžia, o kartais gėdijamės net viešai atliekamo gero darbo.

Žmonės, gyvenantys tikėjimu, prisiima riziką dėl Dievo būti sugėdytais ir patirti nešlovę. Tai - labai tikras tikro ir veikiančio tikėjimo faktorius. Iš vienos pusės Marija jokio veiksmo nedarė apart tapo nėščia, tačiau vaisius jos įsčiose augo ir ji keitėsi. Būdama žmonių tarpe ji turėjo atlaikyti tiek žmonių žvilgsnius, tiek ir paaiškinti žodžiais savo būseną. Juozapas sumanė tylomis ją atleisti. Jam belaukiant vestuvių dienos, vienu metu paaiškėja, kad jo sužadėtinė yra nėščia. Dar daugiau, ji teigia, pastojusi nuo Dievo. Ar galima, ką nors kvailiau sugalvoti pasiteisinimui? Jo sprendimas neprasidėti su tokio dvasingumo moterimi yra visiškai pagrįstas. Kam jam reikalinga tokia gėda ir nesuprantamus sprendimu priimanti žmona?

Visgi, vieną rytą atsikėlęs, jis nueina ir parsiveda šią merginą į namus kaip žmoną. Nė vienas tekstas nekalba, kad jie būtų atšventę vestuves. Kažkaip svarsčiau, kodėl Raštas kalba apie vestuves, kur Jėzus padarė vyno, dar yra nemažai kitų palyginimų apie nuotakas, jaunuosius, vestuvių pokylius, tačiau šioje istorijoje vestuvių nėra. Turbūt jų kelti nebuvo jokio reikalo. Marija jau ir taip laukėsi, o Juozapas ją tokią ir paėmė. Žmonių akyse vestuvės jau buvo įvykusios. Kristaus gimimas Juozapui, deja, pažymėtas gėdos ir nešlovės ženklu.

Man, žvelgiant į Juozapą Kristaus gimimo istorijoje, įstabiausias veiksmas yra jo tikėjimas Dievu, sprendimas nesiskirti ir rūpintis tiek Marija, tiek gimusiu kūdikėliu. Juozapas patikėjo susapnuoto angelo žinia, kuri kalbėjo apie ateitį: Marijai gims sūnus, kuris išgelbės savo tautą iš nuodėmių. Jeigu Juozapas nesiryžtų vesti Marijos, jis žmonių akyse liktų teisus žmogus, tačiau Dievo plano nuošalėje.

Juozapas savo širdyje turėjo grumtis dėl šio sprendimo. Kas bus, jeigu jis pasielgs kaip nusprendęs ir neves Marijos? Jam tikrai niekas dėl to nepriekaištaus, net ir Dievui galėtų pasiteisinti. Dažnai mes patys taip pat sau svarstome – kas bus jei aš liksiu toks kaip esu visam laikui? Gyvensiu, dirbsiu, atostogausiu ir džiaugsiuos tuo, ką turiu, o vieną dieną mirsiu. O kas būtų, jei aš atsiliepčiau į Dievo paraginimą imtis tarnystės, kviesčiau žmones draugauti, pasakočiau jiems apie Kristų, eičiau mokytis ir t.t. Akivaizdu, kad tada turėčiau papildomų darbų ir rūpesčių, tačiau Dievas tikrai tai panaudotų.


Smagu kalbėti apie dvasiškus ir šventus dalykus, kaip Dievas padarė tą ir aną, tačiau kažin ar tai duoda daug naudos. Kas būtų, jei Dievo žinia tamptume mes patys? Prisiimtume tarnystę ar naštą iš Dievo apie kurią anksčiau net negalvojome ir ją vykdytume iki tol, kol ji pradėtų duoti vaisius.

Norėtųsi palinkėti, kad Kristaus gimimas būtų tikras ta prasme, kad girdėdami Dievo Žodžius priimtume juos sau asmeniškai. Linkiu, kad būtume motinomis, tėvais ir globėjais tarnavimų, auginančių vaisius Dievo garbei ir žmonių išgelbėjimui.

Džiaugsmingų šv. Kalėdų ir Laimingų Naujųjų 2012-ųjų!

Artūras Rulinskas
Pamokslas pasakytas VLKB 2011 m. gruodžio 18 d.

2011-11-18

"Kalėdinė svajonė"

Šiais metais Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčios moterys, kartu su savo šeimomis, pradėjo rūpintis Kalėdinėmis dovanomis jau nuo spalio mėn. pradžios. Moterų atgaivos savaitgalio metu, kalbėjome apie tai, kaip galėtume prisidėti prie pasaulio misijų už Lietuvos ribų. Mus įkvėpė 1977 m. Elisabeth Elliot parašytas straipsnis "Du moterų susirinkimai" (spausdinta http://www.vlkb.lt/) Jautėme paraginimą pagalvoti apie mūsų brolius ir seses Gruzijoje, nes iš patirties pamatėme, kad Lietuvoje labdaros reikia vis mažiau žmonių.

Taigi, viena mūsų sesuo, Asta, susisiekė su pastoriais Batumyje, Tamaziu ir Marina, ir per kelias savaites gavo sąrašą Kalėdinių dovanų-svajonių. Keletą pacituosiu:

"Dali Gavashelashvili (58m.): vitaminai akims, užuolaidos (permatomos, tiulis).
Donari Tziskaradze (39m.): beveik nieko nemato ir negali skaityti, todėl svajoja apie muzikinį grotuvą (diskam), kad galėtų klausytis audio Bibliją.
Julia Mikeladze (33m.): gera keptuvė, kava, šokoladas.
Khatuna Bolkvadze (22m.): naujiems metams pasipuošti kokį rūbelį (marškinukus ar kažką pan.)"

Per kelias savaites visas svajonių sąrašas išsidalintas!
Dabar tik lieka rūpestis viską surinkti ir nusiųsti paštu į Gruziją.

Visi, kas norėtumėt prisidėti prie siuntimo sąskaitos padengimo, galite padaryti pavedimą į šią sąskaitą:
Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčia
Adresas: Subačiau 6-30, Vilnius
Įmonės kodas: 192100637
Sąsk. nr. LT767300010075920976
Mokėjimo paskirtis: "Parama siuntiniui į Gruziją"

Reikalinga suma - panašiai 600 Lt.
AČIŪ LABAI VISIEMS VISIEMS!!!!!!!!!!!!!!

 
Žemiau pamatysite nuotraukas iš šios vasaros misijos kelionės Gruzijoje. Pagrindinė veikla vasarą buvo dienos stovyklos organizavimas Batumyje (miestas, labai panašus į Klaipėdą). Tačiau, kelionės metu, lietuviai aplankė ir atokiau nuo miesto, kaimuose gyvenančius žmones. Nuotraukose matomi vaizdai - kasdienybė Gruzijos kaimuose. Tokiose vietose gyvenančioms moterims ir skirtos mūsų jau paruoštos Kalėdinės svajonės. 









2011-11-01

Vilties Festivaliui pasibaigus

Dauguma mūsų bažnyčios narių ir draugų praėjusį savaitgalį vienaip ar kitaip prisidėjo prie didelės šventės "Vilties festivalio su Franklinu Graham`u". Daugiau apie patį renginį galite rasti informacijos organizacijos oficialiame puslapyje www.viltiesfestivalis.lt

Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčią lankantys žmonės prisidėjo šiuose pasirengimo Vilties festivaliui komitetuose: Maldos, Sielovados, Andriejaus tarnystės, Jaunimo, Moterų, Grupių rezervavimo ir kituose, giedojo jungtiniame bažnyčių chore, ruošė maistą festivalio dalyviams, kūrė dizainą leidybai, išvertė spektaklį vaikams "Dėlionė", sutiko VIP svečius, patarnavo naujai įtikėjusių sielovadoje, buvo tvarkdariai renginio metu, o Arnoldas Jalianiauskas pravedė šeštadienio ir sekmadienio renginius!

O aš savo ruoštu paprašiau keletos žmonių asmeniškai pasidalinti savo mintimis apie praėjusią Evangelijos šventę. 


"Praėjęs "Vilties festivalis" paliko didžiulį įspūdį, nes pirmiausia nesitikėjau, kad viskas bus taip gerai. Tiesa, norėjau, bet tuo pačiu bijojau, kad gali baigtis tuo, jog buvo daug pastangų, bet mažai naudos. Bet renginys iš tikrųjų pateisino mano lūkesčius. Patiko bendrumas ir juntama Dvasia, kai žinai, kad arenoje yra tiek daug brolių ir seserų Kristuje, bet daug ir pasauliečių, o visi ploja ir klausosi... O kai krūvos žmonių pradėjo eiti į priekį... Nenusakomas jausmas. Labai gaila, kad tikrai tikrai trūko sielovadininkų. Pirmą dieną turėjau melstis su dviem merginomis, vaikinu ir močiute iš karto. O paskui ta močiutė kažkur dingo. Esu tikra, kad Kristus kvietė ir daugiau žmonių, tačiau jie neturėjo, su kuo pasikalbėti.
Mane labiausiai palietė antrą dieną, kai išėjau konsultuoti žmonių ir buvo mergina, kuri pirmą dieną pajuto Kristaus kvietimą, tai antrą dieną vėl atėjo ir vėl išėjo į priekį, nes norėjo tiesiog būti su visais pakviestaisiais. Tai mes tiesiog meldėmės kartu už jos šeimą ir už tai, kad jos vaikinas taip pat įtikėtų. Iš tikrųjų nerealu, kai pamatai žmogų, kuris yra gyvas įrodymas to, kad festivalis nevyko veltui."
Skaidra


"Kiekvienas tarnavęs festivalyje pirmiausia mato savo tarnavimo lauką. Aš giedojau chore - dalyvavau repeticijose, bendravau su broliais ir sesėmis iš pačių įvairiausių Lietuvos bažnyčių bei vietovių. Tai sustiprino suvokimą apie bažnyčią kaip Kristaus kūną - mes skirtingi, bet tikime tą patį Viešpatį. Esame to paties kūno dalys, tik atliekame šiek tiek kitokias funkcijas, kaip kojai ir rankai yra skirtos ne tos pačios funkcijos. O šiame renginyje visas Kristaus kūnas vieningai ir darniai siekė tikslo - mūsų artimųjų sielų išgelbėjimo. Ir tas tikslas buvo pasiektas! Nei neseniai įtikėjęs, nei brandus krikščionis, matęs šilto ir šalto - niekas negali likti abejingas, kai šimtai žmonių pajuda link savo Kūrėjo, trokšdami nuodėmių atleidimo ir naujo gyvenimo Kristuje! To vaizdo įkvėpti ir toliau tarnaukime Viešpačiui!"
Sigis

"Manau, kad visa tai, kas vyko Siemens arenoje atitiko pavadinimą. Tai tikrai buvo festivalis – didžiulė IŠKILMINGA šventė, visa apie mums duotą viltį Dieve, kuri buvo aiškiai išreikšta skirtingų užsienio šalių bei  Lietuvos muzikantų, politikų, menininkų lūpomis.
Aš patarnavau sielovadoje – kalbėjausi su žmonėmis, kurie tądien priėmė sprendimą priimti Dievo duotą viltį į savo gyvenimą. Per abu vakarus kalbėjausi su 4 moterimis – 2 vyresnio ir 2 jaunesnio amžiaus. Šios moterys jau anksčiau buvo atsigręžusios į Dievą, lankė bažnyčias ar namų grupeles, tačiau tikėjimo kelyje patyrė nesėkmes: nusigrežė nuo Dievo, suabejojo, rinkosi savo kelius. Moterys patikėjo Dievo žodžiu „Štai dabar yra priimtinas metas, štai dabar išgelbėjimo diena!“ (2 Kor 6,2b) ir nusprendė vėl atnaujinti santykį su Dievu, atiduoti savo gyvenimo vadžias į Kristaus rankas.
Bendraudama su šiomis moterimis džiaugiausi galimybe bent dalele prisiliesti prie jų gyvenimų, padrąsinti jas ir palaikyti. Pati ne kartą buvau nutolusi nuo Viešpaties, tad žinau, kaip svarbu vis atnaujinti santykį su Dievu. Džiaugiuosi, kad jos ryžosi naujai pradžiai ir tikiu, kad palaikysime santykį ir toliau."
Dovilė








2011-10-15

Rudeninis moterų atgaivos savaitgalis


Šie metai yra ypatingi metai Lietuvos evangelinėms krikščioniškoms bažnyčioms. Jau už kelių savaičių vyks Vilties Festivalis, kuris bendram tikslui sujungė net 250 krikščioniškų Lietuvos bažnyčių. Plačiau apie jį galite rasti čia: http://www.viltiesfestivalis.lt/
Kadangi mes, moterys iš Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčios, tokiu laiku esame įpratusios rengti Moterų konferenciją, šiais metais sąmoningai atsisakėme dubliuoti renginius. Tačiau, moterų bendravimo vistiek norisi, niekur nedingsi...

Taigi, ratelis mūsų nusprendėme susibėgti ir ramiai pailsėti nuo kasdienybės Matiškėje, sesių būryje. Moterys ir merginos  kartu bendravo, dalinosi džiaugsmais ir vargais, maudėsi pirtyje, vakarieniavo, miegojo, kėlėsi, pusryčiavo, ėjo pasivaikščioti, kartu meldėsi ir giedojo giesmes Viešpačiui.


Sekmadienį per pietus, kartu skaitėme vienos krikščionių autorės, klasikės, nedidelį straipsnelį, kurį man pavyko užtikti prieš keletą metų jos skaitinių rinkinyje. Tai Elisabeth Elliot! Nuostabios patirties ir tikėjimo moteris. Norėčiau ir mūsų svetainės skaitytojus - tiek vyrus, tiek moteris - truputį plačiau supažindinti su menonitų bendruomene.

Malonaus skaitymo.

P.s. Moterims jau kilo minčių, kaip mes, savo bažnyčioje, galėtume patarnauti misijose. Greitu laiku pasirodys informacija apie galimybę dalyvauti "Kalėdinės dovanos" projekte.


"Du moterų susirinkimai

Dėl kažkokių tai ne visuomet aiškių priežasčių manoma, kad rašantys žmonės turėtų ir kalbėti. Tai didelis malonumas ir ypatinga garbė, bet yra ir trūkumų. Man yra buvę ir taip, kad pakvietimas pasisakyti, kurį priimdavau gan nenoriai, vėliau netikėtai suteikdavo labai daug džiaugsmo.
Neseniai grįžau iš nuostabaus Šenandòa slėnio Virdžinijos valstijoje. Iš kelionės parsivežiau keramikinį ąsotį, plokštelę, didžiulę receptų knygą ir istorijos vadovėlį. Visus tuos daiktus gavau dovanų iš žmonių, priklausančių nepaprastai grupei, vadinamai menonitais. Ąsotį mano dovanojo moteris, kuri pati jį nužiedė, nuglazūravo ir teptuku išdailino pušų šakelėmis. Ąsočiai paprastai būna dviejų rūšių – vieni gražūs, kiti naudingi. Šitas buvo ir toks, ir toks.
Plokštelėje įrašytas rinkinys giesmių be akompanimento, kurias atlieka devyni šimtai koledžo studentų. Gyvenime nebūčiau pagalvojusi, kad studentai galėtų dainuoti be gitaros. Tačiau šitie studentai – iš Harisonbergo Rytų menonitų koledžo, Virdžinijos valstijoje. Jie kilę iš tokių šeimų, kurios iš kartos į kartą dėl religinių įsitikinimų atsinešė įprotį bažnyčiose giedoti be instrumentinio akompanimento. Ir ką jūs manote? Kaip tik dėl to jie geba su giliu įsijautimu kuo puikiausiai giedoti keturiais balsais, žinodami, kada ir kaip įstoti.
Receptų knyga vadinasi „Menonitų bendruomenės valgių gaminimo knyga,“ parašyta Merės Emos Šovolter, pas kurią ir buvau apsistojusi. Knygoje rasite pačių įvairiausių patiekalų receptų – nuo melasos pyrago ir šaltos vyšnių sriubos iki „Olandiškos žąsies,“ kas iš tiesų yra keptas kiaulės skrandis, ir valgiaraščio norint pamaitinti 175 daržinių statytojus. Pastarasis buvo rastas autorės prosenelės ranka surašytas jos užrašų knygelėje. Jei įdomu, prašom paskaityti:

115 citrininių pyragų
500 pončkų (t. y. spurgų)
15 didelių keksų
1/2 kibiro obuolių tyrės
1/2 kibiro ryžių pudingo
1/2 kibiro kukurūzų pudingo
16 vištų
3 kumpiai
22 kg keptos jautienos
300 bandelių
16 kepalų duonos
Marinuotų burokėlių
Marinuotų kiaušinių
Raugintų agurkų
2.5 kg džiovintų slyvų kompotui
1 puodynė razinų
5 puodynės baltųjų bulvių
5 puodynės saldžiųjų bulvių

Keramikiniai dirbiniai, giesmės, gardūs valgiai – visa tai iš tos nepaprastos žmonių grupės. Tai kas gi tie menonitai? Itin mane nudžiugino ketvirtoji dovana – istorijos vadovėlis, kuris vadinosi „Menonitai ir jų palikimas.“ Jame autoriai Haroldas S. Benderis ir C. Henris Smitas pasakoja apie šio XVI a. Ciuriche užgimusio judėjimo ištakas: kaip kepėjas, siuvėjas, kubilius, knygų pardavėjas, auksakalys ir vienas universiteto studenčiokas, vardu Konradas Grebelis, susibūrė draugėn ir įkūrė grupę, giliai įsitikinusią, kad egzistuojanti bažnyčia neatitinka Naujajame Testamente vaizduojamo bendruomenės modelio. Vėliau prie jų prisidėjo daugiau tokių, kurie degė tuo pačiu troškimu kaip galima tiksliau paklusti Šv. Rašte pateiktiems įsakymams. Taip šis judėjimas išplito po Europą, sukeldamas įtarimą, o vėliau ir neapykantą. Feliksui Mancui, vienam iš Grebelio kolegų, vėliau buvo įvykdyta mirties bausmė – 1527 m. jisai buvo nuskandintas. Džordžas Blorokas buvo sudegintas ant laužo. Maiklas Satleris, buvęs Švarcvaldo vienuolyno prioras, buvo kankintas, o vėliau irgi sudegintas. Menas Simonsas, kurio vardu ir pasivadinę menonitai, buvo katalikų kunigas iš Olandijos. Jam patiko šveicarų brolijos propaguoti principai ir jis taip pat ėmėsi juos įgyvendinti. Taip atsirado Broliškieji menonitai. Šiandieninė denominacija tokį pavadinimą išlaikiusi lig šiol.
Šiandien pasaulyje yra per 400 000[1] menonitų – daugiau nei pusė jų gyvena JAV, kiti – Europoje, Azijoje, Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Nuolat susiduriu su jais pačiose netikėčiausiose vietose. Išgirstu apie juos neįtikėtinų dalykų. Jie nuolat sukasi kaip bitelės, triūsia kitų labui be afišavimosi ir jokių reklamų.  Apie juos užvedusi kalbą kituose krikščionių ratuose, beveik visuomet sulaukiu nustebusių žvilgsnių. Nesakau, kad kiti visai nėra apie juos girdėję. Tai veikiau galima palyginti su situacija, kai esi iš Naujojo Hampšyro, kurį visi amžinai painioja su Vermontu. „Tai tu iš Vermonto?“ „Ne, iš Hampšyro.“ „Aaa, Naujojo Hampšyro... Aišku.“
Menonitai? A, taip. Tai čia tie su juodom skrybėlėm ir brikelėm? Sakai, tie amišai? O tai yra dar ir kitų srovių? Kur? Ontarijuje? Kanzase? Virdžinijoje? O aš maniau, kad jie gyvena tik Pensilvanijoje, palei greitkelį. Tie, su ženklais (kaip jie ten vadinami?) ant daržinių.   
Ne, sakau tokiems. Jie – kur kas daugiau nei tai. Susirinkimas, kuriame lankiausi Virdžinijoje, pavyzdžiui, vyko kaimo bažnyčioje ketvirtadienio rytą. Į vidų sugužėjo šimtai moteriškių. Jos atvažiavo mašinomis, ne brikelėmis, ir visos buvo labai moderniškai apsitaisiusios. Nors nė viena nebuvo pasidažiusi. Jos buvo nepaprastai dėmesingos, inteligentiškos ir puikios klausytojos. Be to, paaiškėjo, kad jos nemažai skaito, perka daug knygų ir yra labai draugiškos.
Bet vienas dalykas per tą susirinkimą man padarė itin gilų įspūdį. Prieš susirinkimą buvo išdalinti mimeografu[2] padauginti lapai, kuriuose buvo pateiktas 119 reikmių sąrašas. O išvardintos reikmės buvo pačios įvairiausios: nuo kuponų knygelių iki projektorių, drabužių, medikamentų, žurnalų prenumeratos ir pan. Tada atsistojo viena moteris ir paprašė pakelti rankas tų, kurios pasirinko patenkinti pirmąją sąraše pažymėtą reikmę. Beregint pakilo miškas rankų. Priekyje stovėjo lenta, ant kurios buvo pritvirtintos kortelės su numeriais nuo 1 iki 119.
Garsiai tariant numerius, kita moteris sparčiai nuseginėjo korteles. Iš eilės pagal numeraciją vardinant reikmes, vis kilo rankos. Susirinkimo gale ant lentos bebuvo likusios vos kelios kortelės. Iki kito susirinkimo lenta jau buvo tuščia – vos per valandą buvo apsiimta patenkinti 119 įvairiausių poreikių. Negana to, per tą laiką dar buvo spėta įsipareigoti padengti sąskaitas, kurių bendra suma viršijo keliolika tūkstančių dolerių, buvo surinktos dvi labai stambios piniginės aukos ir (tada man jau galva sukosi) iškviestos savanorės pataisyti kelias tonas drabužių, dovanotų labdarai Vakarų Virdžinijos potvynio aukoms paremti.
Ir šitai vyksta nuolatos. Nesakau, kas menonitai vieninteliai šitaip stengiasi dėl kitų ir daro gerus darbus, bet kai matau dedantis tokius dalykus, visuomet noriu žinoti kodėl tai dedasi. Kiek daug nuveikta per tokį trumpą laiką! Vos saujelė, o padeda daugybei – nuolatos ir nuosekliai. Kodėl?
Judėjimo įkūrėjai – Grebelis, Simonsas ir jų bendražygiai – siekė parodyti veiksnią meilę, Kristaus artumą pademonstruojant praktiškai, konkrečiais darbais. Taip broliškumo ir patarnavimo Dievo duotomis dovanomis principas įgavo regimą išraišką – jis pradėtas taikyti kasdieniame gyvenime, nuveikiant konkrečius darbus – pvz., dalijantis su kitais materialinėmis gėrybėmis ir pan. Davimo/aukojimo(si) įprotis skiepytas ilgai ir nuosekliai. Davimo mokoma, o išmokstama tik tai darant. Aukos prasmę krikščionis suvokia tik aukodamasis kitų labui.
Tuo pačiu turiu paminėti, kad ne per seniausiai man teko dalyvauti ir vienoje paskaitoje, kuri buvo skaitoma prestižiniame teologijos koledže. Buvo graži pavasario diena, o paskaitos klausytis susirinko vien moterys – daugiausiai teologijos profesorių žmonos. Jos džiūgavo galėdamos ištrūkti pasiklausyti mielo pranešėjo paskaitos labai gražiu pavadinimu – „Naujos teorijos paieškos misijų plotmėje.“ Viską konspektavau, bet taip ir likau nesupratusi, ar kalbėtojas turėjo pasiūlyti ką nors naujo, ar ne. Atėjus laikui užduoti klausimus, auditorijoje įsitvyrojo nejauki tyla – mat tapo visiškai aišku, kad tos poniutės neturi nė žaliausio supratimo apie tai, kas yra misijos ir su jomis susiję darbai. Galiausiai viena moteris pratarė: „Nesuprantu, kokia prasmė trenktis balažin kur ir aiškinti visam pasauliui, kad tavo religija geresnė už kitų.“  Kitos pritardamos palinksėjo galvomis. Įsidrąsinusi ji toliau postringavo apie „geradarius“, „pasaulio gelbėtojus“, „užkariavimo retoriką“ ir stebėjosi „kaip šiais laikais apskritai atsiranda žmonių, tikinčių tokiais dalykais“. Bet kaip visos sutriko, kai ta pati moteris staiga pridūrė, kad, kita vertus, misionieriai juk steigia mokyklas. (Savo akimis buvo tokių mačiusi Afrikoje.) Jie moko afrikiečių vaikus. Tada kita prisiminė, kad Pakistane taip pat darbuojasi misionieriai. Jie ten turi įsteigę ligoninę ir gydo pakistaniečius. Vadinasi, tos misijos – ne toks jau ir blogas dalykas, galiausiai buvo prieita prie vieningos išvados. Iš tiesų, misionierius gal ir derėtų užtarti geru žodeliu. Tai tarus, nieks per daug nesigilino, kokia teorija slypi už jų veiksmų. Juk ponios susirinko tik aptarti naujos teorijos.
Mintimis grįžau į tą neįtikėtinai produktyvią valandą su menonitėmis Virdžinijoje. Prie teorijos, kuri pagimdė tiek daug veiksmo – prie tos pačios teorijos, dėl kurios Satleris su Bloroku buvo pasirengę gyvi į žemę sulįsti. Ir nėra pasaulyje tokios sėkmės formulės, kurią galėtume palyginti su Kristaus pateiktąja: <...> jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.[3]"

Iš Elisabeth Elliot knygos „Twelve Baskets of Crumbs“
Išvertė Rūta Rušinskienė




[1] Šiandien tas skaičius kitoks. Knyga leista 1977 m. Vert. past.
[2] Mimeografas – aparatas nedideliam skaičiui atspaudų iš teksto gauti. Vert. past.
[3] Jn 12, 24

2011-10-03

Ko galite tikėtis atvykę į mūsų bažnyčios pamaldas sekmadienį?

Sveiki,

Jeigu kada norėsite atvykti į mūsų bažnyčios pamaldas, galite trumpai susipažinti su mumis iš anksto.

Sekmadieniais pamaldų metu bažnyčioje susirenka
apie 30-40 suaugusių žmonių ir  apie 15 vaikų.
Pamaldos pradedamos pasveikinimu, malda bei pakvietimu bendram šlovinimui giesmėmis.  Pamaldų metu giedamos tiek tradicinės, tiek šiuolaikinės lietuviškos bei iš užsienio kalbų verstos krikščioniškos giesmės.

Evangelinių bažnyčių susirinkimų centras - pamokslas, paremtas Biblija (Senuoju ir Naujuoju Testatmentu).
Mūsų  bažnyčioje dažniausiai pamokslauja pastorius Artūras Rulinskas arba svečiai iš kitų Lietuvos miestų ar užsienio.


Pagrindinėje salėje yra vietos ir mamoms su žindomais kūdikiais.

Tuo tarpu kiti, didesni vaikai, pamokslo metu yra prižiūrimi kitose patalpose.
Šiuo metu bažnyčioje pamaldų metu veikia trys vaikų užimtumo ir mokymo grupės. Nuotraukose matote pačius mažiausius vaikus - nuo 1-erių iki 3-jų metukų.

Vaikai, kurie jau moka skaityti (pan. nuo 6 metų) yra kviečiami  kartu skaityti Bibliją, 
patiems ją tyrinėti ir su mokytojų pagalba pritaikyti savo gyvenimui. 


Taip pat siūlome atskirą grupelę darželinukams - tiems vaikams, kuriems yra nuo trijų iki  šešerių metų. Pamokėlių metu vaikai girdi Biblijos istorijas, iliustruotas paveikslėliais, gieda giesmeles, spalvina ir daro darbelius.

Sekmadienio pamaldos baigiamos bendruomenine malda už pasaulinės ir vietinės krikščioniškos bažnyčios poreikius, bei asmeniniu tikinčiųjų užtarimu. Pabaigoje taip pat skiriama laiko skelbimams bei kitai svarbiai informacijai. Po pamaldų žmonės kviečiami pasilikti bendravimui prie kavos ar arbatos puodelio.








2011-09-13

Palapinių šventė 2011

Šiais metais Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčios nariai ir jų draugai vėl rinkosi kartu stovyklauti, kad galėtų pabaigti nuostabų vasaros sezoną ir pradėtų naują- rudens etapą.
Palapinių šventė yra kasmetinis bažnyčios renginys - stovykla, kuomet mes švenčiame bendrystę tarp tikinčiųjų. Ji tradiciškai vyksta paskutinį rugpjūčio savaitgalį.
Šiais metais Dievas ypatingai mus palaimino labai gražiu ir šiltu oru. Jau kelis metus iš eilės būdavo taip šalta, kad atrodė išmiegoti palapinėje nors vieną naktį per metus jau visai nebėra vilties... Tačiau saulė švietė ir šildė, bendravimas laimino, mokymas ugdė ir vertė permąstyti savo santykį su bažnyčia. Šeštadienį visi kartu klausėmės Romano Gaiduko mokymo apie Gavimą ir Davimą, bei savo suvokimą apie bažnyčią. Kiekvienas galėjome pagalvoti apie tai, kaip vertiname savo buvimą bažnyčioje - ar esame svečiai, ar esame namiškiai? Po seminaro galėjome pasikalbėti tarnysčių grupelėse apie tai, kaip toliau tęsime savo veiklas.

Taip pat sportavome, ėjome pasivaikščioti aplink ežerą, vakare sėdėjome prie laužo bei kartu džiaugsmingai šlovinome per bažnyčios šlovinimo grupės koncertą. Sekmadienį šventėme - vaišinomės, klausėmės pamokslo, giedojome, meldėmės.

Norime ypatingai padėkoti sodybos (www.matiskessodyba.blogspot.com) šeimininkams Edmundui ir Jurgitai už priėmimą ir dalinimąsi savo namais.

Džiaugėmės 2011-ais gimusiais Joeliu, Haroldu ir Justinu

Kapstėmės smėlio dėžėje


Klausėmės seminarų apie bažnyčios gyvenimą

Vyrai iškepė daugybę šašlykų

Draugavom

Mėgavomės rudens vaisiais

Stovyklą aplankęs svečias iš UK atvežė "nerealių" dovanų - čipsų ir  koka kolos.

Šlovintojai padėjo giedoti

Mokyklinukai klausėsi :)

Kristina ir Gediminas Dailydės šypsojosi :) (kol kūdikis miegojo:)

Dar vienas kūdikis gerai išsimiegojo

2011-08-17

Vienijantis Dievas – kai toli gyvenantys žmonės tampa artimais

Šiais metais įvyko jau trečia Vilniaus laisvųjų krikščionių bažnyčios remiama kelionė į Gruziją. Į šią šalį šią vasarą važiavo šeši žmonės, du iš jų Gruzijoje lankėsi jau ne pirmą kartą, per tris metus iš viso Gruziją  aplankė penkiolika bažnyčios žmonių.

Taigi, kodėl VLKB žmonės vyksta į Gruziją? Kas tokio yra šioje šalyje, kad ir toliau mes planuojame tokias keliones?

Norisi tikėti, kad dėka tikinčiųjų santykio su Dievu, ir vyksta misijos kelionės. Juk misijose dalyvauja ne vien važiuojantys į svečią šalį, tačiau ir šią kelionę remiantys Lietuvoje liekantys tikintieji, jų artimieji. Dievas Biblijoje daug kartų yra liepęs žmonėms keliauti į kitą šalį Jo tikslais. Abraomas keliavo į Kanaano šalį, Juozapas - į Egiptą (ne savo noru), Jona - į Ninevę (irgi ne savo noru). Pranašai juk pranašaudavo ne vien tik Izraeliui, tačiau ir kitų tautų žmonėms, o žinią jiems taip pat turėdavo kažkas pranešti. Dievas mato toli ir arti, ir nori, kad vieni pas kitus vyktų.  Kalbant apie bažnyčią, mes turime paskutinį Kristaus paliepimą bažnyčiai - eiti į viso pasaulio tautas ir skelbti žmonėms išgelbėjimo Evangeliją.

2011-06-19

2011 metų vasaros stovyklos

Artėja vasara ir vėl jus kviečiame smagiai, prasmingai ir turiningai praleisti šį nuostabų metų laiką. Kviečiame dalyvauti LKB organizuojamose stovyklose.

LKB organizuoja šias stovyklas:

vaikams (7-12 m.) - birželio 25-liepos 2 d.. Kaina – 320 lt.
Tikslesnė informacija jau buvo pateikta.

paaugliams (13-17 m.) - liepos 16-23 d. Kaina – 350 lt.

Nuolaidos: jei į stovyklą važiuoja 2 ar daugiau vaikų iš vienos šeimos – kiekvienam jų taikoma nuolaida 50 lt.

Stovykla vyrams – liepos 8-10 d. Kaina suaugusiems - 80 lt, vaikams 7-12 m.- 50 lt, iki 7 m. - 0 lt

Stovyklos vieta – Trakų rajone Užkryžių kaime, 10 km nuo Trakų, labai įspūdingoje ir gražioje vietoje. http://uzkryziai.blogspot.com

Registracija:
Zenonas (Kauno LKB - tel. 37 320792. +37065207719.)

Taip pat rekomenduojame mūsų bendruomenės narių organizuojamą vaikų vasaros stovyklą Matiškės sodyboje. Daugiau informacijos rasite stovyklos tinklaraštyje.

2011-06-17

Sėkminių šventė VLKB

Šiais metais, Matiškėj (www.matiskessodyba.blogspot.com) vėl susirinkimome bendruomeniškai švęsti Sekminių šventės. Tai yra bažnyčios gimimo dienos minėjimas. Savo bendruomenėje mes kiekvienais metais per Sekmines turime ir naujai atgimusių, suaugusiųjų tikinčiųjų krikštą. Šiais metais turėjome dvi seseris, kurios viešai, prieš Dievą ir bendruomenę, liudijo savo gyvenimo pasikeitimą ir tai patvirtino panardinimu vandenyje.

Įkeliu kelias nuotraukas:

2011-06-15

Stovykla vaikams

2011 m.
Krikščioniška stovykla
vaikams (7–12 m.)

Birželio mėn. 25 d.– liepos mėn. 2 d.




STOVYKLOS PROGRAMOJE:

• Gyvensime pagal Šv. Rašto skaitinį
• giedosime giesmeles
• žaisime ir sportuosime, rengsime varžybas
• turėsime užsiėmimus būreliuose
• valgysime
• maudysimės
• kalbėsimės ir bendrausime
• tvarkysime savo kambarius
• sėdėsime prie laužo
• žaisime orientacinį žaidimą
• galbūt eisime į naktinį žygį!
• ir dar daug daug siurprizų...


Kaina: 320 Lt (jei į stovyklą važiuoja 2 ar daugiau vaikų iš vienos šeimos-kiekvienam jų taikoma nuolaida 50Lt).

Dėl registracijos iki birželio 20 d. ir informa-cijos kreiptis į Zenoną – tel.: (37) 320792,
865207719.
Mūsų adresas: Nemuno g. 16A, Kaunas.

Stovyklos vieta: Trakų r., Užkryžių km.

2011-06-07

Sekmadienio mokyklos užbaigimas

Praėjusį sekmadienį šauniai atšventėme Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčios Sekmadieninės mokyklos, darželio ir lopšelio pabaigtuves. Ta proga, visi nuvykome į Jojimo centrą, Riešės sen., netoli buvusio Žaldokynės restorano.
Susirinkę vaišinomės, kalbėjomės, juokėmės, susipažinome su pagrindinėmis arklių veislėmis Lietuvoje.
O pačioje pabaigoje kikvienas vaikas (netgi dviejų metukų Kristupas) galėjo po ratą pajoti ant didelio žirgo.
Dėkojame visiems prisidedantiems prie vaikų mokymo ir priežiūros sekmadieninių susirinkimų metu.
Gražios, šiltos ir laimingos jums vasaros!









2011-06-06

Tradicinis porų vakaras

Šiais metais bažnyčios tradicinis porų vakaras vyko nuostabios gamtos apsuptyje.
Kristina ir Mindaugas Kenstavičiai pakvietė į savo namus vakarojimui, bendravimui, valgymui ir geresniam vienas kito pažinimui.
Vakaro metu žaidėme žaidimą "Ilgai ir laimingai". O daugiausia taškų surinko ir kvietimą į teatrą laimėjo namų šeimininkai - Kristina ir Mindaugas!
Dalinuosi nuotraukomis:





  Adaptuota The Professional Template tema