2015-04-03

Kryžiaus galia

David Wiebe
2015 m. balandžio 1 d.
Pasisėmęs nemažai įspūdžių ir patirties iš savo kelionių, lankydamas broliškųjų menonitų bažnyčias visame pasaulyje, Tarptautinės broliškųjų menonitų bendruomenės (angl. ICOMB) atsakingasis tarnautojas Deivas Vybė dalijasi savo pastebėjimais apie krikščioniškąjį tikėjimą.
Apie viltį ir tikėjimą Lietuvoj
Kryžių kalnas, paminklas ir piligrimų pamėgta vieta, sėte nusėtas tūkstančiais kryžių, kuriuos čia įvairiomis progomis stato gyventojai. Deivido Vybės nuotrauka.
Kai pirmą kartą lankiausi Lietuvoje, pastorius Valdas (Valdas Vaitkevičius, Šiaulių Laisvųjų krikščionių bažnyčios pastorius. Vert. past.) pasitiko mane Šiaulių traukinių stotyje ir paklausė: „Gal norėtumėt pamatyt kokių įdomybių? Prieš susirinkimą dar turime šiek tiek laiko...“ Suprantama! Juk atvykau į šalį, kurioje anksčiau nebuvau lankęsis, ir norėjau kuo daugiau sužinoti apie potencialią naują ICOMB narę – Laisvųjų krikščionių bažnyčią.
Tai, ką vėliau išvydau, buvo išties įspūdinga. Abejoju, ar dar kur nors pasaulyje yra toks nepakartojamas lankytinas objektas. Kalbu apie Kryžių kalną. Juk ši unikali lankytina vieta, įsikūrusi vos 12 km nuo Šiaulių, yra trys viename – šventa vieta, nacionalinis ir meno paminklas. Pasakojama, kad pirmuosius kryžius toje vietoje pradėjo statyti giminaičiai sukilėlių, 1831 m. kovojusių prieš Rusijos caro režimą. Kadangi artimiesiems neleisdavo atiduoti deramos pagarbos prie jų kapų, gyventojai nusprendė kryžius statyti ant šalimais buvusios kalvos. Po 1863 m. sukilimo ant kalvos išdygo dar daugiau kryžių. Pradėjo formuotis tradicija. Vėliau Kryžių kalnas tapo įžadų davimo vieta. XIX a. pabaigoje, pasigirdus gandams, kad tenai pasirodžiusi Mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi, žmonės pristatė dar daugiau kryžių. 1900 m. tų kryžių buvo priskaičiuota per 150.

2015-02-15

Geresnės Tėvynės paieškos

Tą pirmąjį po Kalėdų sekmadienio rytą prabudau savo galvoje girdėdamas labai aiškią melodiją ir nuolat besikartojančius dainos „Laisvė“ priedainio žodžius:   Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje, kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro, taip kaip uždaro vakarą naktis,....

Kas man čia dedasi? Kodėl daina, kurią paskutinį kartą turbūt girdėjau pavasarį per vieną iš Lietuvos nepriklausomybę pažyminčių švenčių dabar mane taip užgulė ir niekaip negaliu jos iškrapštyti iš savo minčių? Štai jei būčiau prabudęs su kokia nors mintimi iš Šventojo Rašto, tai manyčiau, kad man Dievas kalbėjo. Už tai jam padėkočiau ir tą rytą kaip nors įrašyčiau ir papildyčiau jau pasiruoštą pamokslą, nes kai Dievas kalba tai jis kažką nori arba man pačiam pasakyti, arba nori, kad tai perduočiau kitam žmogui, kuriam ta žinia yra aktuali. Tačiau, ką man daryti su tokiomis eilėmis paskutinį metų sekmadienį, kai rodos Lietuvoje viskas yra ramu?

Daugelis psichologų šioje vietoje man galėtų pasakyti, kad atsidarė kažkokios durelės iš mano atminties archyvų ir tokia daina pabėgo sutrikdydama mano rytą. Tad pakaktų, kad ryte nusiprausčiau po dušu, ir gerdamas kavą papasakočiau žmonai apie tokią paskutinio sapno pabaigą ir palikčiau visa tai sau, nes tai tiesiog toks atsitiktinumas, kokių būna šimtai.
Vis dėlto, pagalvojęs nusprendžiau - nepaliksiu šios minties taip jau sau. O gal būtent Jis (galvoju apie Viešpatį) ir pradarė mano atminties archyvus, pažadino tokiais didingais žodžiais mano mintis ir sudrumstė sekmadienio ryto ramybę, kad aš galėčiau tai pat pažadinti ir daugelio kitų mintis, kuriems jau išnyko arba nyksta Tėvynės koncepcija. Gal ir netuščiai praleisiu laiką rašydamas apie Tėvynę. Justino Marcinkevičiaus eilės sujaudino E. Masytę, kad ji sukūrė neblėstančio grožio Atgimimo himną ir tas himnas yra taip „užarchyvuotas“ daugelio mintyse, kad kai kuriems net rytais nei iš šio nei iš to lauk iššoka.

Pirmiausia pradėkime nuo to kas yra Tėvynė. Kažkada yra tekę klausytis per radiją žmonių pasisakymų apie tai kas jiems yra Lietuva Tėvynė. Vieni sakė, kad tai yra miškai, laukai, ežerai ir upeliai. Kiti kalbėjo, kad tai yra juos supantys žmonės, viena religija. Dar buvo tokių, kurie paminėjo kalbos ir kultūros svarbumą. Minčių kaip ir pasisakančių žmonių buvo daug. Iš tiesų į Tėvynę galima sudėti daug ką, su žmonių jausmais ir ką jie laiko esant Tėvyne nepasiginčysi. Turiu prisipažinti, kad užduodamas sau klausimą „kas man yra Tėvynė“ ir dar netgi intensyviai galvodamas apie tai lieku sutrikęs, tiesiog negaliu atsakyti kas tai yra.

  Adaptuota The Professional Template tema