MISIJOS: XVI a. anabaptsitų pėdomis sekant...

Artūras Rulinskas

         Įvadas

          Norint paskui ką nors sekti, pirmiau reikia nemažai išmokti ir sužinoti. Jėzus pašaukė savo mokinius sekti paskui Jį. Trejus metus paskui jie mokėsi iš Jo, apie Jį ir stengėsi suvokti Jo mintis. Vėliau skaitome apie tai, kaip apaštalas Paulius, savo ruožtu, I a. bažnyčios tikinčiuosius ragina mokytis iš jo, kaip reikia sekti Jėzumi. Prabėgus dviem tūkstančiams metų, bažnyčia vis dar raginama sekti Kristumi ir įgyvendinti Jo misiją. Žodis „bažnyčia“ dažnai asocijuojasi su žodžiais „Dievas“, „Jėzus“, „kryžius“, „krikštas“, „Biblija“, „teologija“, „stebuklai“, „misija“, „kunigai“, „pastoriai“, „vienuoliai“, „vienuolynai“ ir pan. Žmonės dažniausiai turi vienokį ar kitokį supratimą apie bažnyčią ir savo lūkesčius dažniausiai formuoja atitinkamai pagal savo supratimus. Tačiau nereikia pamiršti, kad bažnyčia turi sekti Kristaus pėdomis ir vykdyti jai skirtą Jo misiją.

          Čia pamėginsiu paanalizuoti vieną siauresnį bažnyčios aspektą – misiją. O bažnyčios misija – tai „toji užduotis, dėl kurios bažnyčia yra siųsta į pasaulį“[1]. Be bažnyčios nebūtų misijos, o be misijos nebūtų bažnyčios. Taigi toliau kalbėsime apie pagrindinius bažnyčios tarnavimo stulpus (ypač akcentuojant vieną iš jų – misiją), be kurių ji apskritai neegzistuotų. 

Sukurti bendrystei

Ši knyga padės Kristaus sekėjui suprasti ir giliau pažvelgti į esminius krikščioniškojo tikėjimo bruožus. Ji ypač vertinga tuo, kad skatina tikintįjį bręsti tikėjimu per krikščionišką bendruomenę. Knyga įkūnija širdingą autoriaus įsitikinimą, jog domėjimasis krikščioniškąja teologija yra nuoseklus, deramas tikinčiojo atsakas į Gerąją Naujieną. Tai dar vienas bandymas tiesti tiltą tarp bažnyčios ir akademijos, dar vienas kvietimas tikintiesiems gilinti ir apmąstyti savo įsitikinimus, idant Jėzaus Kristaus tiesa būtų įtvirtinama bažnyčioje ir skelbiama pasaulyje. S. Grenz buvo vienas iš ryškiausių XX a. pabaigos teologų, intensyviai nagrinėjusių postmodernizmo kultūrą ir jos reikšmę krikščionių tikėjimui. Sukurti bendrystei – pirma tokios apimties visos teologijos apžvalga lietuvių kalba iš šiuolaikinės evangelikalų perspektyvos.

Teisingumas. Izaijo 1,18-30

Artūras Rulinskas

Mes tikrai kasdien negalvojame apie teisingumą, tačiau kartais, kai asmenine patirtimi prisiliečiame prie neteisybės ir kai mums pradeda labai skaudėti, tuomet norime teisingumo. Patyrę neteisybę dažniausiai kaltiname kitą, o patys, būdami nukentėję, tik ašarojame ir ieškome būdų nuostoliams atstatyti, ir dažnai dar trokštame atkeršyti skriaudėjui teisinėmis priemonėmis.

Vis dėlto patirdami neteisybę turime ieškoti atsakymų ne kaip išspręsti atskirus atvejus, o pažvelgti, kas vyksta visuomeniniu lygmeniu. Gal kartais mes patys esame sudarę geriausias sąlygas neteisingumui klestėti, kaip neprižiūrėtame darže sudarytos geriausios sąlygos piktžolėms augti?

VIEŠPATS per pranašui Izaijui duotą regėjimą leidžia ir mums praregėti dėl visai šalia mūsų vykstančių neteisingų darbų, įvykių ir mąstysenos.

Teisingumas – pažinti Dievą

„Jautis pažįsta savo savininką, ir asilas  savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta.“ ... Jie paliko VIEŠPATĮ, atmetė Izraelio Šventąjį, atsuko jam nugarą. Iz 1,2b-4

Pokalbį apie teisingumą turbūt ir turėtume pradėti nuo šios minties: o koks mano santykis su VIEŠPAČIU? Visada, prieš žvelgdamas į pasaulį ir sakydamas „o koks siaubas, nėra žemėje teisingumo“,  pirmiausia aš pats sau turiu atsakyti: „Ar esu teisingas svarbiausio žemėje santykio atžvilgiu?“

Pakartoto įstatymo knygos apžvalga

Dovilė Jakaitytė
Teologinės studijos

                      Dauguma Biblijos tyrėjų sutinka, kad Dievas, tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento laikais, žmonijos gyvenime apsireikšdavo ir toliau apsireiškia per istorinius įvykius. Jo buvimas žmonių tarpe kitoks nei kitų pasaulio „Dievų“ apsireiškiančių gamtoje. Tą matome ir Pakartoto Įstatymo knygoje Senajame Testamente. Izraelitų tautai išėjus iš Egipto Dievas primena jos protėviams, Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, duotą pažadą – „tą kraštą atidaviau jums. Įženkite ir užimkite kraštą, kurį Viešpats prisiekė duoti jūsų protėviams“ (Įst.1,8) ir suteikia įstatus bei įsakus tam, kad Izraelitų tauta keliaudama paveldėti pažadėtojo krašto išlaikytų gyvybę, išmintį ir protingumą.

                      Darbe pateikiamas trumpas knygos aprašymas ir jos sudedamosios dalys, apžvelgiamas istorinis kontekstas bei pagrindiniai akcentai. Taip pat analizuojamos stipriosios ir silpnosios knygos pusės bei teologų ir žydų vertinimas, bandoma įžvelgti, kaip knygoje pateikiama informacija įtakoja pasaulio mąstymą bei ką iš jos galime išmokti apie Dievą.