Teisingumas. Izaijo 1,18-30

Artūras Rulinskas

Mes tikrai kasdien negalvojame apie teisingumą, tačiau kartais, kai asmenine patirtimi prisiliečiame prie neteisybės ir kai mums pradeda labai skaudėti, tuomet norime teisingumo. Patyrę neteisybę dažniausiai kaltiname kitą, o patys, būdami nukentėję, tik ašarojame ir ieškome būdų nuostoliams atstatyti, ir dažnai dar trokštame atkeršyti skriaudėjui teisinėmis priemonėmis.

Vis dėlto patirdami neteisybę turime ieškoti atsakymų ne kaip išspręsti atskirus atvejus, o pažvelgti, kas vyksta visuomeniniu lygmeniu. Gal kartais mes patys esame sudarę geriausias sąlygas neteisingumui klestėti, kaip neprižiūrėtame darže sudarytos geriausios sąlygos piktžolėms augti?

VIEŠPATS per pranašui Izaijui duotą regėjimą leidžia ir mums praregėti dėl visai šalia mūsų vykstančių neteisingų darbų, įvykių ir mąstysenos.

Teisingumas – pažinti Dievą

„Jautis pažįsta savo savininką, ir asilas  savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta.“ ... Jie paliko VIEŠPATĮ, atmetė Izraelio Šventąjį, atsuko jam nugarą. Iz 1,2b-4

Pokalbį apie teisingumą turbūt ir turėtume pradėti nuo šios minties: o koks mano santykis su VIEŠPAČIU? Visada, prieš žvelgdamas į pasaulį ir sakydamas „o koks siaubas, nėra žemėje teisingumo“,  pirmiausia aš pats sau turiu atsakyti: „Ar esu teisingas svarbiausio žemėje santykio atžvilgiu?“

 Izaijas, girdėdamas žmonių burbėjimą ir nepasitenkinimą, tą jiems ir pasakė klausdamas: „O koks jūsų santykis su Dievu?“ Štai ir jautis, ir asilas supranta, kur yra jų namai, ir jie gerbia savo šeimininką, yra dėkingi už pilnas ėdžias maisto. Ar mes, kaip svarbiausias Dievo kūrinys, esame Jam dėkingi už visa tai, ką Jis mums suteikė?

Teisingumo pradžia yra santykyje su Dievu. Dievas augino, auklėjo savo tautos žmones ir tikėjosi grįžtamojo santykio. Teisingumas Dievo atžvilgiu yra Jį pažinti, domėtis Juos, suprasti Jį ir mylėti Jį visa savo esybe. Dievo nepažinimas - sukilimas prieš Jį, ir tai pirmasis žingsnis žemyn į neteisybę. Jeigu tėvų mylėti, auginti ir auklėti vaikai juos apleidžia, sakome, kad tai neteisybė, nes sąmoningai yra apleidžiamas svarbiausias santykis.

VIEŠPATIES mokymas ir Jo įstatymai kalba apie tai, kad tikintys Juo žmonės augintų ir auklėtų ateinančias kartas, kad asmenybės bręstų ir kad ši branda reikštųsi vieningais santykiais, panašiais gyvenimo tikslais, minties vienybe, dalijimusi jausmais, tarpusavio pagarba, rodomu gailestingumu.

Dažnai manoma, kad žmogus auginamas ir auklėjamas tam, kad pažintų pasaulį ir jo sistemas, iš kurių galėtų pasiimti tai, kas jį daro laimingą. Dievas, būdamas teisingas, daug duoda, iš Jo prievarta nieko nepaimsi, o iš pasaulio reikia imti, galima gudrumu, smurtu - kaip kas moka.

Štai Izaijas pastebi, ką Judo ir Jeruzalės žmonės gavo atgal imdami iš pasaulio – jie apsikrovė nedorybėmis ir piktais darbais, tapo ištvirkę, patyrė smurtą, jie tapo ligoti, žaizdoti, jų kraštas virto tyrais, miestai sunaikinti ugnies. Skaitydami Izaijo knygą matome, kad krašte tik nusikaltimai: žudomi žmonės, didėja infliacija, valdžia ir valdininkai ima kyšius, užmerkia akis teisingumui.

Tikrai, nepažindami Dievo, jie sukilo prieš Jį - nėra teisybės. Iš pasaulio gavę materializmą ir individualizmą, jie prarado vienybę, dvasingumą, teisingumą, gailestingumą.

Izaijas mums parodo, kad pasaulis žmogui neduoda visko, o tik truputį, kurio nori daugelis, o prisibrauti gali tik keletas. Keista, tačiau Dievas duoda viską, tačiau po truputį. Pažindamas žmogaus širdį Dievas jai nepataikauja, nes gaudamas viską, ko trokšta, žmogus susireikšmina ir didžiuojasi.

Mano tauta nesupranta! – tai nusivylimo žodžiai. Dievo nepažinimas, dvasinė nebranda, gyvenimo būdas pagal save ir yra sukilimas prieš Dievą, ir tai yra didžiausioji neteisybė.

Teisingumas – mokytis daryti gera

Netrypkite daugiau mano prieangių! Liaukitės aukoti bevertes atnašas, smilkalai kelia man pasibjaurėjimą. Jaunaties ir šabo, sueigų šaukimo, iškilmių su piktais darbais aš negaliu pakęsti. … Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta, mokykitės daryti gera. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą. Iz 1,12-13.16-17

Kita neteisybė - apsimesti religingais. Izaijo nuomone, tai blogis. Kai žmonės dedasi religingais, vaidina tikinčius, mušasi į krūtinę įrodinėdami, kad jie yra VIEŠPATIES, o kartu gyvena netikinčiojo žmogaus gyvenimą – tai neteisybė. Teisingumas būtų pasikeisti ir atsiversti, pradėti mokytis daryti gera.

Tai, ką izraelitai vadina atėjimu pas Dievą, iš tiesų visiškai nėra atėjimas. VIEŠPATS kalba tautai reikalaudamas, kad jie netryptų šventyklos prieangių, kad liautųsi aukoti ir smilkyti, kad nešvęstų švenčių. Šių tikinčiųjų atėjimas Dievui yra pasibjaurėtinas, šlykštus, našta ir vargas.

Kaip gali būti tokia skirtinga nuomonė – žmonės sako “tai geri papročiai, dvasingi ir neklystanti teologija”, o Dievas sako “Man visa tai be galo šlykštu”?

Išties ne aukos, ne papročiai ir ne šventės yra patys savaime blogi, o garbintojai, kurie ateina ne tiek pagarbinti Dievą, kiek patys pasijausti geriau. Religija jiems ne santykis, o tam tikra kolektyvinė sielos anestezija. Manyčiau, šioje situacijoje ir patys kunigai kalti, nesakydami tiesos ir greičiausiai dėl nešvaraus pelno skatindami žmones taip veidmainiauti. Tiek senajame Izraelyje, tiek šiuolaikiškoje krikšionybėje šis Dievo garbinimo klausimas visą laiką iškyla į paviršių. Tai, kas Dievui turėtų kelti pasitenkinimą, Jam tampa pasibjaurėtina.

Verčiau pažiūrėkime, kokie dalykai Dievui malonūs. Akivaizdu, jog neužtenka, kad atėję pas Dievą Jam pasakytume: “Štai aš vykdau Tavo įsakymą švęsti šabo dieną, dabar pasidžiauk manimi, įrašyk pliusą.”

VIEŠPAČIUI svarbu, kad ateidami pas Jį būtume švarūs, atsisakę blogio, besimokantys daryti gera, atsidėję teisingumui, padedantys engiamajam, užstojantys ir ginantys našlaičius ir kitus beteisius žmones. Pranašas Michėjas taip pat skelbė: Žmogau, jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja VIEŠPATS: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu (Mch 6,8).

      Kiekviena kultūra turi savo ambicijų dėl papročių ir Dievo garbinimo praktikos. Štai čia matome, kad Dievas kalba izraelitams, norėdamas juos grąžinti nuo jau priimtinų papročių į paprastesnį supratimą. Tai, kaip tikėjo Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Jobas ir kiti senovėje, yra daug svarbiau, negu ta religinė forma, apie kurią kalba Izaijas (ir vis dar šiuolaikinė), pilna visokiausios meno pompastikos, kvapų, didingų mostų, simbolinių reikšmių, spalvotų apdarų, sueiliuotų pratarmių, nuostabios architektūros pastatų. Geriau turėti mažiau religinės liturgijos, tačiau išlaikyti švarią širdį, norią Dievui tarnauti dvasią.

       Atsakymas visada priartėja prie esminio dalyko – mūsų sielos švarumo ir širdies tyrumo. Ne argumentai mus atveda prie VIEŠPATIES, ir ne argumentai mus atitolina nuo Jo; taip pat ir teisingumas  vydomas ne argumentais, o meile, užuojauta, gailestingumu, patarnavimu, gelbėjimu, pasiaukojančiu pavyzdžiu. Bažnyčia pirmine savo samprata - tai žmonės, kurie atstatė santykį su Dievu, kurie patyrė nuodėmių atleidimą ir nori tarnauti. Apvalę savo sielas norime būti arti VIEŠPATIES, o nuodėmių sutepti ir neatgailavę esame linkę tolti nuo Dievo. Apsivalę esame arčiau teisingumo, o nusidėję – nutolę nuo jo. Per karalių Dovydą apie tai girdime: Kas gali įkopti į VIEŠPATIES kalną? Kas gali įžengti į jo šventąją buveinę? Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra, kuris netrokšta tuštybių ir apgaulingai neprisiekinėja artimui. Jis gaus VIEŠPATIES palaiminimą, teisų atlygį Dievo, savo Gelbėtojo. Tokia yra karta tų, kurie į jį kreipiasi ir ieško Jokūbo Dievo veido (Ps 24,3-6).

       Kviesdamas apsvarstyti mūsų sielos reikalus, VIEŠPATS rodo mums pagarbą, lygiavertiškumą (kurio nesame verti) ir pagalbą mus apvalyti. Kviesdamas apsvarstyti VIEŠPATS pasirodo, koks Jis bendraujantis ir norintis santykio su mumis, koks Jis orus, leidžiantis pasirinkti teisingumą žemėje.

Teisingumas – atkurti teisumo miestą

Atkursiu jūsų teisėjus, kokie buvo senovėje, ir patarėjus, kokie buvo pradžioje. Tada tu būsi vadinama Teisumo miestu, ištikimuoju miestu. Iz 1,26

Manau, kad visi norime kažkuo būti ir kažkuo nebūti, tačiau būti teisiu ir ištikimu paprastai nėra tas siekinys, kuriuo mes žavėtumės ir dėl kurio labai stengtumės, kad bet kokia kaina būtume teisūs ir ištikimi žmonės. Tokios sąvokos atrodo labiau papildančios tai, kuo mes norime būti: pirmiau – verslininkas ir tik po to sąžiningas, pirma draugas ir tik po to ištikimas. Pagal Dievą yra kitaip. Dievas nenori mūsų charakterizuoti – statybininkas, mokytojas, sportininkas, pardavėjas. Jam svarbiau matyti žmogaus charakterio nuostatą – ištikimas, teisus, taikdarys, gailestingas ir t. t. 

                      Kalbant apie miestus ir valstybę, mąstoma panašiai. Sakoma: „Šitas yra pramonės miestas, šitas kultūros, o šitas pramogų ir poilsio miestas.“ Kiekvienas miestas didžiuojasi tokiu išskirtinumu, dėl kurio  miestiečiai užsidirba pragyvenimui ir gerai jaučiasi.

                      Apie kurį mūsų gražios šalies miestą sako: „Šis yra Teisumo miestas, šis Gerumo miestas, šitas yra Ramybės ir Saugumo miestas“? Girdime priešingai: „Šiame mieste pavojinga vaikščioti vakarais, ten žmonės užsiima kontrabanda ir t. t.“ Išgirdus Izaijo nuomonę apie to laikmečio Jeruzalę, šiaušiasi plaukai, nes apie Jeruzalę jis sako, kad tai kekšė (Iz 1,21). Miestas, kuris vieniems atrodo dvasingumo sostinė, į kurį miniomis traukia turistai patirti Dievą, pranašo požiūriu yra paleistuvystės sostinė. Manau, daug žmonių dėl tokių Izaijo žodžių buvo įsižeidę.

                      Neteisybė ir teisingumas yra taip arti mūsų, kad ir apie vieną, ir apie kitą žinome pakankamai daug, ir iš tiesų tik mūsų pasirinkimas lemia, kokie mes norime būti savo gyvenime.

                      Visi žinome, kiek daug pasaulyje neteisybės ir kaip dažnai skundžiamasi, kad nėra teisingumo, ir tai tarsi suteikia teisę nesielgti teisingai, nes teisingumo nėra. Iš tiesų teisybė ir teisingumas yra, tik reikia rasti, kas vykdo teisingumą, kas jį praktikuoja, kas juo gyvena.

                      Kas vykdė teisingumą Jeruzalės mieste? Kas buvo tas asmuo ar asmenys, kurie priimdavo žmonių ginčų ir nesutarimų sprendimus? Karalius, biurokratai, kunigai, pranašai? VIEŠPATS kalba: Atkursiu jūsų teisėjus, kokie buvo senovėje, ir patarėjus, kokie buvo pradžioje (26 eil.).

Be abejonės, visuose sluoksniuose turi būti teisių ir ištikimų žmonių, kas yra stipriau negu tai, ką jie daro. Jų nuoga profesinė įtaka VIEŠPAČIUI yra visiškai nepakankama. Kunigai, pranašai ir eiliniai tikintieji, užimantys įvairius postus valstybėje, vyriausybinėse ir nevyriausybinėse organizacijose, turi didelę įtaką teisingumui, jie gali formuoti gyventojų pasaulėžiūrą teisingumui.

                      Girdime, kad VIEŠPATS ruošiasi keisti teisėjus ir patarėjus. Jie užkopė karjeros laiptais į labai įtakingas pozicijas ir nevykdo tikro teisingumo. Jie ima kyšius, nesprendžia krašto varguolių bylų. Jie turi didelę įtaką, tačiau pataikauja tiems, kas daugiau moka. Dėl privačių interesų, dėl Dievo nepažinimo jie yra sustabdę teisingumą ir miestą pavertę apgailėtina vieta gyventi.

Viena iš tų esminių VIEŠPATIES minčių ... tada tu būsi vadinama Teisumo miestu ... Mes girdime, kad keisdamas miestą, keisdamas visuomenę, keisdamas pasaulį VIEŠPATS atras naujų teisėjų, naujų patarėjų, naujų administratorių, naujų kunigų ir pranašų, naujų pardavėjų, naujų mokytojų - tokių, kurie teisesni ir ištikimesni Dievui. Teisumui atsidavusius žmones Dievas pažįsta ir Jis juos naudos, prieš tai pašalindamas tuos gerai užgyvenusius iš neteisybės pelno.

                      Nežinau, ar šiame regėjime Izaijas pamatė ir tą ateities miestą, kurio tikėjimu laukiame ir mes, šių laikų Kristaus sėkėjai, apie kurį naujai buvo apreikšta Jėzaus apaštalui Jonui: ir aš išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais“ (Apr 21,2-4).

        Šiuo apmąstymu į teisingumą pažvelgta gana siaurai, tačiau čia aprašyti dalykai turbūt yra vieni iš svarbiausių. Teisingumas prasideda nuo mūsų pačių Dievo pažinimo. Teisingumas - iš Dievo mokymo, ir tikrai ateis laikas tai teisingai visuomenei, kurioje teisingumas klestės.

Straipsnis buvo publikuotas žurnale "Gyvieji šaltiniai"