Artūras Rulinskas
Norint paskui ką nors sekti, pirmiau reikia
nemažai išmokti ir sužinoti. Jėzus pašaukė savo mokinius sekti paskui Jį.
Trejus metus paskui jie mokėsi iš Jo, apie Jį ir stengėsi suvokti Jo mintis. Vėliau
skaitome apie tai, kaip apaštalas Paulius, savo ruožtu, I a. bažnyčios
tikinčiuosius ragina mokytis iš jo, kaip reikia sekti Jėzumi. Prabėgus dviem
tūkstančiams metų, bažnyčia vis dar raginama sekti Kristumi ir įgyvendinti Jo
misiją. Žodis „bažnyčia“ dažnai asocijuojasi su žodžiais „Dievas“, „Jėzus“,
„kryžius“, „krikštas“, „Biblija“, „teologija“, „stebuklai“, „misija“,
„kunigai“, „pastoriai“, „vienuoliai“, „vienuolynai“ ir pan. Žmonės dažniausiai
turi vienokį ar kitokį supratimą apie bažnyčią ir savo lūkesčius dažniausiai
formuoja atitinkamai pagal savo supratimus. Tačiau nereikia pamiršti, kad
bažnyčia turi sekti Kristaus pėdomis ir vykdyti jai skirtą Jo misiją.
Įvadas
Norint paskui ką nors sekti, pirmiau reikia
nemažai išmokti ir sužinoti. Jėzus pašaukė savo mokinius sekti paskui Jį.
Trejus metus paskui jie mokėsi iš Jo, apie Jį ir stengėsi suvokti Jo mintis. Vėliau
skaitome apie tai, kaip apaštalas Paulius, savo ruožtu, I a. bažnyčios
tikinčiuosius ragina mokytis iš jo, kaip reikia sekti Jėzumi. Prabėgus dviem
tūkstančiams metų, bažnyčia vis dar raginama sekti Kristumi ir įgyvendinti Jo
misiją. Žodis „bažnyčia“ dažnai asocijuojasi su žodžiais „Dievas“, „Jėzus“,
„kryžius“, „krikštas“, „Biblija“, „teologija“, „stebuklai“, „misija“,
„kunigai“, „pastoriai“, „vienuoliai“, „vienuolynai“ ir pan. Žmonės dažniausiai
turi vienokį ar kitokį supratimą apie bažnyčią ir savo lūkesčius dažniausiai
formuoja atitinkamai pagal savo supratimus. Tačiau nereikia pamiršti, kad
bažnyčia turi sekti Kristaus pėdomis ir vykdyti jai skirtą Jo misiją.
Čia pamėginsiu paanalizuoti vieną siauresnį
bažnyčios aspektą – misiją. O bažnyčios misija – tai „toji užduotis, dėl kurios
bažnyčia yra siųsta į pasaulį“[1].
Be bažnyčios nebūtų misijos, o be misijos nebūtų bažnyčios. Taigi toliau
kalbėsime apie pagrindinius bažnyčios tarnavimo stulpus (ypač akcentuojant
vieną iš jų – misiją), be kurių ji apskritai neegzistuotų.
Teologas
Davidas Boshas savo darbe „Transforming mission” primena, kad „misija yra
teologijos motina.“[2] Davidas Boshas iš tiesų
tik atkartoja anksčiau autoriui Martinui Kähleriui šovusią mintį. Vėl
iškeldamas ją, D. Boshas tiesiog nori
priminti, kaip svarbu bažnyčiai visas pajėgas nukreipti į misijas. Katalikų
teologas Stephenas B. Bevansas šį teiginį atkartoja su tokiu pat giliu
įsitikinimu[3]. Jei misija iš tiesų yra
teologijos motina, o teologija – jos vaikas, tai turėtume atidžiau įsižiūrėti į
gimdytoją, kad pamatytume, kokius vaikus ji gimdo, kokias bažnyčias turime XXI
a.
Misiologijos
dėstytojas Andrew Kirkas moko: „Misija – bažnyčios gyvenimo šerdis. Ji tokia
svarbi, kad apie ją derėtų mąstyti ne kaip apie vieną iš jos egzistencijos
aspektų, o kaip apie pagrindą, pačią jos esmę.“[4]
Toliau gvildensime bažnyčios esmę lemiančią teologiją ir labiau pasigilinsime į
tai, ko šioji „motina“ apie misiją konkrečiai mokė anabaptizmo judėjimo
atstovus. Smulkiau pakalbėsime apie tai, kokia tai buvo bažnyčia, kaip ji tokia
tapo, kokios teologinės krypties laikėsi, kokį tikėjimą praktikavo dėl tvirtų
su misijomis susijusių įsitikinimų. Pirmiausia žvilgsnį nukreipsime į bažnyčios
misijos šaknis, pačią pradžią, paanalizuosime, ką apie tai kalba Biblija –
Senasis ir Naujasis Testamentai. Vėliau apžvelgsime XVI a. Šveicarijoje,
Olandijoje, Moravijoje ir Pietų Vokietijoje išplitusio anabaptistų judėjimo
ypatumus, paanalizuosime jų supratimą apie misiją, smulkiau gvildensime tokias
temas, kaip misionieriška bendruomenė, į misijas orientuota mokinystė, misija
bažnyčios augime ir taiką nešančioje bažnyčioje. Galiausiai pasižiūrėsime, ką
anabaptistai yra atsinešę ir išsaugoję iš praeities, ir kuria kryptimi juda
šiandien.
Misijos
Biblijoje
Nei
Senajame, nei Naujajame Testamente neaptiksime tokių žodžių, kaip „misija“ ar
„teologija“. Testamentuose skaitome apie įvairią religinę veiklą arba tikėjimo
bendruomenes, sužinome apie jų tikėjimą, teologiją ir jos išraišką gyvenime.
Senovės pasaulyje apie misiją ir teologiją būdavo bylojama naratyvais,
pasakojimais. Pasižiūrėsime, kurios eilutės Biblijoje kalba apie misijas. Pats
žodis „misijos“ kilęs iš lotynų kalbos veiksmažodžio „siųsti“.[5] Taigi, kaip
matote, pats terminas yra lotyniškas, ne hebrajiškas ar graikiškas. Jis byloja
apie (iš)siuntimą.
Davidas
Boshas rašo: „Penkiolika amžių bažnyčia įvairiais kitokiais terminais
apibūdindavo tai, ką šiandien suvedėme į vieną žodį „misija“: „tikėjimo skleidimas“, „evangelijos
skelbimas“, „apaštalų paskelbimas“, „evangelijos paskleidimas“, „tikėjimo
auginimas“, „bažnyčios plėtra“, „bažnyčios steigimas“, „Kristaus karaliavimo
skelbimas“, „šviesos nešimas tautoms“ ir pan.“[6]
Misijų
esmė – Bažnyčia, tikinčiųjų bendruomenė, ir žmonių išgelbėjimas (išganymas). Ne
tiek svarbu, kur žmonės atranda išgelbėjimą (išganymą). Svarbiausia, kad jie
ateina pas Kristų ir tampa Jo kūno nariais. Misija – pagrindinis Dievo darbas,
susijęs su Dievo asmeniu; tai Jo kvietimas ateiti pažinti Jį. Dr. Andrew Kirkas
rašo: „Dievo misija išplaukia iš pačios Dievo širdies, Jo esybės. Tai esmių
esmė.“ [7]
Senasis Testamentas: Dievas savo misiją vykdo per
patriarchus, pranašus ir Izraelio karalius
Pradžios knygos 1-11 skyriuose pasakojama apie
tai, kaip žmonija piktnaudžiavo Dievo jai skirta padėtimi ir todėl neteko jos.
Tada žmonės ir patyrė, ką reiškia būti atskirtiems nuo Dievo. Iš atskyrimo
kilęs susvetimėjimas pasklido po visą žemę ir persmelkė žmones tiek, kad jie
tapo svetimi net vienas kitam. Ar Dievas ko nors imtųsi, kad pataisytų tokią padėtį?
Tai klausimas, susijęs su misija ir teologija. Gal Dievas vykdė savo misiją jau
Nojaus laikais, kai tas pirmas gavo paliepimą gelbėti ir buvo perspėtas apie
artėjantį Dievo teismą, o paskui šimtą metų statė laivą?
Savo
misiją įgyvendinantį Dievą regime ir Abraomo bei kitų patriarchų gyvenime.
Pradžios knygos 12 sk. Abraomui liepiama eiti ir atlikti konkrečią misiją. Jam
žadamas Dievo palaiminimas, jį patį žadama padaryti palaiminimu daugeliui tautų
(čia taip pat atsiskleidžia tam tikri Dievą apibūdinančios teologijos
aspektai). Regis, visi patriarchai – Izaokas, Jokūbas, Juozapas – atkartoja
Abraomo veiklos modelį, jie (iš)eina. Visi jie klajoja Palestinos krašte iš
vieno miesto į kitą. Jų šeimos gausėja, įtaka didėja, ir galiausiai per Juozapą
Abraomo giminė tampa palaiminimu visam senovės pasauliui.
Dievas
savo misiją įgyvendina per Izraelį. Išėjimo knygoje tęsiama ta pati patriarchų
istorija – tik jau kur kas didesniu mastu. Izraelis tampa Dievo tauta – todėl,
kad Jis ją išsirinko, išvedė iš vergovės, suteikė jai Įstatymą, Susitikimo
padangtę, pažadėtąją žemę ir patikėjo žinią apie tai, kad Dievo vardas turi
tapti žinomas visoje žemėje. Izraelitai buvo pašaukti atminti ir skelbti: <...> kad tavo kelias būtų žinomas
žemėje, o tavo išgelbėjimas visose tautose. Tegarbina, Dieve, tave tautos,
visos tautos tave tešlovina (Ps 67, 3-4).
Pranašai
irgi skelbė tą pačią žinią, uoliai primindami tai, ko Izraelis nenorėjo daryti.
Dievas savo misiją įgyvendino per juos ir per Izraelį. Richardas Bauckhamas moko:
„Jahvė apsireiškia kaip Izraelio Gelbėtojas, galintis išgelbėti visus, kurie
tik gręšis į Jį. Izraelis – Jo liudijimas tautoms, kad Jis yra vienintelis
Gelbėtojas (Iz 43, 10-12).“ [8]
Johannesas Blauwas sako, kad Izraelis buvo išrinktas tarnauti Dievui: „Izraelis
– ne tiek dieviško pasirinkimo objektas, kiek subjektas, priklausomas nuo
Dievo, Jo paskirtas tarnystei išrinkimo pagrindu.“[9]
Karaliaus
postas Izraelyje – dar vienas Dievo misijos ženklas. Nors pirminiu Dievo
sumanymu Izraeliui nebuvo numatytas valdovas, bet kad jau tauta jo pareikalavo,
tai ir gavo. Valdovai linkę į korupciją ir, kaip matome, tos korupcijos jų
valdyme tikrai nestingo. Tačiau net ir žemiškasis sostas primena apie
dangiškąjį sostą Sione (Ps 99, 1-3). Karalius Dovydas, Izraelio valdovas, gavo
pažadą susilaukti palikuonių, tačiau ne tokių, kaip jis pats, bet „idealaus
valdytojo ateity, karaliaus pagal Dievo širdį, naujo Dovydo, kuris įkūnys
paties Dievo viešpatystę.“[10] Ir tas naujas Karalius
bus skirtas ne tik Izraeliui, bet visoms tautoms.
Antroji psalmė – tik vienas iš daugelio pavyzdžių,
liudijančių, kad karaliaus Dovydo sūnaus viešpatavimas bus universalus (žr. Ps
2, 7-9). „Potekstė aiškiai byloja apie mažutės istorinės Dovydo karalystės
išsiplėtimą ir virtimą universalia‚ didžiojo Dovydo dar didesnio Sūnaus
karalyste. Mesiją skelbianti šios psalmės potekstė buvo suvokiama skaitant ją
dar tada, gerokai prieš Jėzaus pasirodymą.“[11]
Naujasis Testamentas: Dievas savo misiją tęsia per
Jėzų, apaštalus ir Bažnyčią
Bene
taikliausiai ir geriausiai Dievo vaidmenį misijoje apibendrinanti NT eilutė yra
Jn 3, 16: Dievas taip pamilo pasaulį, kad
atidavė (siuntė) savo viengimį
Sūnų... Dievas tęsia misiją, atiduodamas, atsiųsdamas savo Sūnų. Iš
principo pagrindinė Senojo ir Naujojo Testamentų žinia beveik nesiskiria. Abu
šiuos palikimus vadiname testamentais – tik vienas senas, o kitas naujas.
Tačiau svarbu suvokti, kaip nesunkiai galime nuklysti į šalį, „pradėję į Senąjį
Testamentą žiūrėti pro pirštus kaip į nebeaktualų.“[12]
Turime atminti, kad abu jie reikšmingi ir svarbūs. Senasis Testamentas papildo
Naujojo Testamento žinią.
Jėzus Kristus
Pirmieji
naujojo amžiaus aušros spinduliai pasirodė, kai Jėzus atsistojo Nazareto
sinagogoje, atsivertė Izaijo pranašystę ir pradėjo skaityti: Viešpaties DIEVO dvasia su manimi, nes
VIEŠPATS patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Jis pasiuntė mane guosti prislėgtųjų,
skelbtis belaisviams laisvę... (Iz 61, 1).
Per
savo pirmąjį viešą pasirodymą Jis jau vykdo Dievo misiją. Viešpats patepė ir
Viešpats pasiuntė Jį. ST pranašystes Jėzus susieja su evangelija.
Žmogaus
Sūnus. Jėzus save vadina Žmogaus Sūnumi – tai apibūdinimas, pagrįstas
Danieliaus pranašyste (žr. Dan 7, 13). „Tai mesijo titulas, bylojantis apie
universalų valdymą, nors per visą Jėzaus tarnystę Izraelyje tas pavadinimas
greičiau slepia Jėzų kaip Mesiją.“[13]
Dovydo sūnus.
Evangelijoje pagal Morkų (Mk 12, 35-37) cituodamas ST tekstą (Ps 110),
Jėzus nori, kad klausytojai suvoktų ir priimtų Jį kaip karalių, kuris
viešpatauja visam pasauliui. Buvimas Dovydo sūnumi byloja karališką Jo kilmę.
Dar Jis yra kunigas Melchizedeko tvarka, tautų teisėjas, žadėtasis Mesijas,
visų tautų valdovas. Jis yra Dievas su misija.
Dievo
Sūnus. Jėzus buvo nukryžiuotas todėl, kad priešais Sinedrioną į klausimą „Ar tu
esi Kristus, Dievo Sūnus?“ (Mt 26, 63) atsakė „Taip“. Pats Jėzus suprato ir
puikiausiai žinojo esąs Dievo Sūnus. Jis darė darbus, kokių atlikti nebūtų
įstengęs joks žmogus.
Apaštalai
Savo
misiją Dievas tęsė per apaštalus. Evangelijoje pagal Joną (Jn 20, 21-22) Jėzus
sako: Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš
jus siunčiu. <...> Imkite Šventąją Dvasią. Savo jėgomis apaštalai
nebūtų įstengę išjudėti į viešumą. Tik prisikėlusio Kristaus ir Šventosios
Dvasios, kurią gavo iš Jo, dėka, jie įstengė peržengti kultūrinius, religinius,
politinius ir greičiausiai emocinius barjerus. NT teologija atgijo, kai
apaštalai sutiko pagonių, kurie vėliau tapo Kristaus sekėjais. Jiems knietėjo
rasti atsakymus į įvairiausius širdy kirbėjusius klausimus. Skaitome, kaip
Pilypas iškeliavo į Samariją, kaip sutiko etiopą, kaip Petras aplankė romėną
Kornelijų ir jo namiškius ir t. t.
Bažnyčia
Sekminių
dieną Dievo tikėjimo bendrijoje prasidėjo nauja era. Šventosios Dvasios pilni apaštalai pradėjo
kalbėti kitomis kalbomis ir skelbti apie Dievo stebuklus (Apd 2, 1-13).
Vyskupas Lesslie Newbiginas per vieną savo paskaitą, perskaitęs Lk 24, 50-52,
su šypsena paskelbė: „Misijos prasidėjo džiaugsmo protrūkiu.“[14]
Džiūgavimas ir evangelijos skelbimas prasideda Jėruzalėje, vėliau pasiekia Romą
su planais nukeliauti iki tolimosios Ispanijos ir net iki pačių žemės
pakraščių. Štai ką apie Bažnyčios misiją sužinome Apaštalų darbų knygoje.
Ankstyvajai
bažnyčiai teko suprasti, kad išganymas skirtas ne tik Izraeliui, bet ir pagonių
tautoms. Ant Bažnyčios pečių gula atsakomybė Jėzaus evangeliją nešti visoms
tautoms. Iki tol jie manė, kad tik Izraelis yra Dievo vynuogynas (Mk 12, 1-12),
Dievo kaimenė (Mt 10, 6), kad Dievo karalystė bus duota Izraeliui. Po Jėzaus
prisikėlimo bažnyčia tampa Dievo vynuogynu (Jn 15), Dievo kaimene (Lk 12, 32),
Dievo karalystė bus suteikta Bažnyčiai, kuri ir yra tikrasis Izraelis.
Pradedant
Apaštalų darbais, NT labai aiškiai skelbia, kad Dievas savo misiją įgyvendina
per Bažnyčią. Dievo tautai skirta gyventi ne palaimintą gyvenimą, o tokį
gyvenimą, kuris liudytų Kristų, nes „krikščioniškoji misija – tai nukryžiuotojo
Kristaus liudijimas.“ [15] Šventoji Dvasia lydi
tuos, kurie neša šią išgelbėjimo žinią, gyvena dosniai aukodami ir skelbdami
gerąją naujieną visiems, kas tik nori ją išgirsti. Ji pasilieka su Kristaus
mokiniais ir sekėjais.
Anabaptistų supratimas apie bažnyčią ir jos
misiją
O
dabar iš I a. Artimųjų Rytų ir Mažosios Azijos persikelsime į centrinę XVI a.
Europą. 1500 m. bažnyčios skaičiai šoktelėjo, ji užėmė nemenkas teritorijas,
įgijo nemažai politinės galios ir įtakos. Deja, Europos bažnyčia labai atitolo
nuo to bažnyčios modelio, apie kurį skaitome NT. Nebepanaši ji buvo ir į
ankstyvąją apaštalų bažnyčią. Pagaliau atėjo ilgai lauktoji Reformacija. Apie
poreikį reformuoti bažnyčią Džonas Vilklifas Oksforde ir Janas Husas Prahoje
kalbėjo jau XIV a. Martynas Liuteris Reformaciją pradėjo Vokietijoje, Jonas
Kalvinas ir Ulrichas Cvinglis ją nešė
Šveicarijoje.
Anabaptistų misija – į misijas orientuota bendrija
Anabaptistų
judėjimą pradėjo Cvinglio mokiniai Conradas Grebelis, Felixas Mainzas ir
kunigas G. Blaurockas. Remdamiesi tuo, ką Šv. Raštas kalba apie įvairias
krikščioniškojo tikėjimo apraiškas, šie veikėjai ėmėsi iniciatyvos ir tęsė Cvinglio
pradėtų reformų įgyvendinimą. Jie pradėjo redikaliąją reformaciją, kurios
pagrindinis akcentas buvo tikinčiųjų bendruomenė, o ne teritorinė vienos ar
kitos krikščionių religinės atšakos įtaka.
Sekdami
anabaptistų pėdomis ir nagrinėdami jų misijos suvokimą, aptinkame, kad jie
labiausiai akcentavo mokinystę ir bendruomenę arba mokinystę bendruomenėje.
Pažinti Kristų reiškia sekti paskui Kristų. Haroldas Benderis rašo, kad
pagrindinė anapatistų frazė buvo ne „tikėjimas Kristumi“, o „Kristaus sekimas“[16].
Be Kristaus sekimo nėra Kristaus misijos. Katalikų teologas Stephenas B.
Bevansas, savo knygoje rašydamas skyrių apie protestantizmo misiją, teigia:
„Anabaptistai atmetė bet kokių teritoriškai nulemtų parapijų ar bažnytinių
postų idėją <....> Visas tų laikų krikščionybės apraiškas – tiek
katališkiškas, tiek protestantiškas – anabaptistai atmetė kaip visiškai
nepriimtinas.“[17]
Pirmieji
anabaptistų susibūrimai ir krikštai Europoje įvyko 1525 m. sausio 21 d.
Zillikone, kaime netoli Ciuricho.[18]
Neilgai trukus toji grupelė tapo pirmąja anabaptistų bažnyčia ir pasivadino
Šveicarijos broliais. Anabaptistais arba perkrikštais juos pavadino kiti –
todėl, kad „jie primygtinai reikalavo, kad vandens krikštu krikštytųsi tik
suaugę asmenys.“[19]
Iš Biblijos jiems tapo aišku, kad krikštas turėtų būti išorinė vidinio asmens
tikėjimo apraiška. Kaip gali būti krikštijamas netikintis žmogus? Taigi kūdikių
krikšto jie išvis nepripažino – kadangi kūdikis neturi tikėjimo, būtino sekant
Kristumi, ir išganymo.
Vėliau
susikūrusios Olandijos anabaptistų bendruomenės vadovas Mennas Simonsas savo
teologiniame traktate „Fundamentaboek“ 1539 m. rašė: „Ne tikėjimas seka paskui
krikštą, o krikštas paskui tikėjimą (Mt
28, Mk 16). <...> Pasižiūrėkite, ką byloja paties Kristaus priesakas. O
ir pats Kristus buvo pakrikštytas pagal tai. Taip mokė ir krikštijo apaštalai.
Kas tad norėtų prieštarauti Viešpačiui ir sakyti: „Tai nebus atliekama, kaip
nurodyta.“? Kas drįstų mokyti kitaip, nei byloja išmintis? Kas norėtų
apkaltinti apaštalus ir evangelistus melagystėmis?“[20]
Tikėjimas
Kristumi, pasikliovimas Biblijos teiginiais ir krikštas Kristaus pavyzdžiu šią
tikinčiųjų bendruomenę išskyrė iš visų kitų. Tikinčiojo krikštas tapo
pagrindiniu anabaptistų įsitikinimus atspindinčiu veiksmu, mat išoriškai
simbolizavo vidinį, dvasinį potyrį: „Taip, kaip Šv. Rašto raidės yra ženklai,
rodantys į gyvąjį Dievo Žodį, taip apeigos yra simbolinis dvasinės Dievo
malonės tikrovės atvaizdavimas. Krikštas yra išorinis ženklas, kitiems
krikščionims liudijantis apie atgimimą iš naujo.“[21]
Anabaptistams
niekaip neišėjo pritapti prie kitų to meto bažnyčių, mat jie norėjo steigti
tokias bendruoemes, kuriose tarptų tikėjimas, klusnumas Kristui, teisi
gyvensena, meilė artimui, malda už priešus, gelbstinčios eveangelijos skelbimas.
Jiems nerūpėjo galia, valdžia, ginkluotos pajėgos ar įtakos zonų plėtimas.
(Deja, istorija vis dėlto byloja apie vieną ginkluotą anabaptistų sukilimą
Miunsterio mieste. Tačiau tai veikiau išimtis nei taisyklė, mat dauguma kitų
anabaptistų grupių tokio elgesio nepalaikė ir nerėmė.) Bažnyčia, anabaptistų
supratimu, yra žmonės ir jų tikėjimas. Vadovaudamiesi Šv. Raštu, šie tikintieji
įsitikino, kad pasaulis – piktojo pavergtas, tai jo karalystė. Sekdami Kristaus
pėdomis, jie ėjo į Dievo karalystę. Buvo didelė tikimybė netekti gyvybės.
Kiek
žinoma, pirmasis anabaptistų kankinys, miręs dėl savo tikėjimo, buvo Eberlis
Boltas – pamokslininkas, kuris buvo sudegintas ant laužo Schwyzo mieste,
Šveicarijoje. Egzekuciją 1525 m. gegužės 29 d. surengė Romos katalikų bažnyčios
vyresnybė.[22] Valdžia tik ir taikėsi
sunaikinti tokius tikėjimo žmones, kurie neatitiko tuometinių krikščionybės
supratimo standartų. Kaip tik todėl jauna anabaptistų bažnyčia buvo paženklinta
aibe mirčių.
Skaitydami
Jėzaus žodžius šie tikintieji suvokė, kad būtina gimti iš naujo – o dvasiškai
atgimę žmonės jau būna kitokie. Anabaptistai brangino ir vertino tikėjimo
bendruomenę, noriai pakluso Kristaus įsakymams, dalijosi Kristaus žinia,
demonstravo aplinkiniams esą nauji žmonės, po krikšto palikę senuosius savo
kelius. Anot anabaptistų, žmogus krikščioniu tampa ne dėl to, kad krikštijasi
ar gyvena vienoje ar kitoje teritorijoje, bet per dvasinį atgimimą, kaip byloja
Jėzaus pamokymai.
Vienas
pirmųjų šveicarų anabaptistų teologų Balthasaras Hubmaieris (1480-1528), kuris,
beje, už savo pamokymus katalikų dvasininkijos buvo sudegintas ant laužo
Vienoje, rašė: „Jei norime būti laisvos dvasios ir sveikos sielos <...>
tai įmanoma tik per atgimimą.“ [23]
Visiškai
nesunku suprasti, kodėl dėl savo nuomonės anabaptistai laikyti apostatais. Šie
tikintieji norėjo sekti Jėzaus pėdomis reikšmingiausiose krikščioniškojo
tikėjimo srityse. Jų skelbta žinia darė didžiulę įtaką liaudžiai. Anabaptistai
laikėsi tvirtų pažiūrų ir labai užsidegę skelbė tikėjimo tiesas.
Anabaptistų
bažnyčia, priešingai nei visos kitos to meto krikščionių bažnyčios, neturėjo
jokių įšventintų kunigų ar dvasininkijos, o laikėsi ant paprastų žmonių pečių.
Evangeliją dažniausiai skelbdavo paprasti tikintieji – vyrai ir moterys,
užsidegę evangelistai, intelektualai ir ūkininkai, aktoriai ir pan.
Anabaptistai neskirstė žmonių į „akademiškai apsišvietusią dvasininkų klasę ir
pasauliečius.“ [24]
Tai buvo tikėjimo bendruomenė, kurioje visi buvo lygūs, kur kiekvienas Šv.
Raštą laikė aukščiausiu autoritetu ir vadovavosi juo gyvenime. Anabaptistai
išsikėlė ne tiek reformacijos, kiek ankstyvosios tikrų tikinčiųjų bendruomenės
atstatymo arba atkūrimo tikslą. Šie tikintieji skyrėsi nuo katalikų ir
protestantų, nors savo bendruomenėse iš kitų krikščionybės atšakų pasiskolino
ir pritaikė, kas jiems atrodė naudinga ir paranku. Katalikų teologas Bevansas
apie anabaptistų bažnyčią sako štai ką: „Vietinę anabaptistų bažnyčią – jų
bendruomenę – būtų galima pavadinti protestantiška vienuolyno versija, kur
vyrai, žmonos ir vaikai visi yra atsidavę krikščioniškai gyvensenai.“ [25]
Atsiradus
naujai srovei, visuomet kyla grėsmė, kad judėjimą lydės mokymai, neatspindintys
to judėjimo esmės. Anabaptistų lyderiai savo bažnyčias įspėjo apie netikrus
pranašus „avių kailyje“. Felixas Mantzas nurodė, kad netikrai religijai būdinga
religinė forma, tačiau ją nesunku demaskuoti pagal amoralią gyvenseną ir
polinkį į smurtą: „<...> iš tų pačių lūpų išeina ir keiksmai, ir maldos.
Jie gyvena neklusniai.“[26]
Panašios susirūpinimo gaidelės juntamos ir laiške
Michaelo Sattlerio, kuris po kankinimų kalėjime buvo sudegintas ant laužo. Savo
raštuose tikinčiuosius jis ragina likti ištikimus ir perspėja apie grėsmę
keliančius lyderius, kurie gali prasiskverbti į bažnyčią. Nepaisydami
kentėjimų, anabaptistai toliau siekė vykdyti Dievo valią ir, kaip primena
Sattleris, atlikti svarbią bažnyčios užduotį – „melstis, kad vis daugiau
darbininkų dėtųsi prie pjūties darbų.“[27]
Anabaptistų misija – į misijas orientuota
mokinystė
Kas
yra misija? Glaustas atsakymas į šį klausimą skambėtų taip: tai dalijimasis
gėrybėmis su stokojančiu. Į misijas orientuota bažnyčia – tai tokia tikėjimo
bendruomenė, kuris siunčia saviškius dalytis tam tikromis gėrybėmis, vertybėmis
su jų stokojančiais. Dažniausiai tikėjimo bendruomenių misija reiškia
dalijimąsi tikėjimo žinia, tačiau kartais tai gali reikšti pasidalijimą
materialinėmis gėrybėmis, padrąsinimą, gailestingumo apraiškas, palaikymą
maldoje ir pan.
Pačioje
pradžioje anabaptistų misija akcentavo Jėzaus mokinių parengimą, tikėjimo
bendrijos ugdymą, drąsinimą skelbti gerąją naujieną, raginimą likti ištikimiems
per persekiojimus. Anabaptistams krikščioniška gyvensena apėmė visas gyvenimo
sritis. „Anabaptistų tvirtinimu, bažnyčia – tai bendrija žmonių, kurie laisvai
susirenka, atsiliepdami į Jėzaus kvietimą sekti paskui Jį, ir sutinka
pasikrikštyti. Misija ir mokinystė neatsiejamos viena nuo kitos. Misija –
natūrali paprastų tikinčiųjų gyvenimo dalis, sekant Jėzaus pėdomis.“[28]
Į
misijas orientuota bažnyčia tokia turi būti iš vidaus. Jau pačioje pradžioje
anabaptistų judėjimas labai akcentavo misijas. Colinas Godwinas rašo, kad
„anabaptistų bažnyčios buvo misionierių rengimo centrai.“[29] Davidas Boshas
rašo: „Anabaptistai priėmė ir radikalizavo Liuterio iškeltą idėją apie universalią
visų tikinčiųjų kunigystę. <...> Dėl tokio požiūrio jie ne tik Vokietiją,
bet ir visus aplinkinius kraštus matė kaip misijų laukus, nepaisydami jokių
sienų, parapijų ar vyskupijų ribų. Tiesą sakant, nuolat buvo atrenkami
pamokslininkai ir sistemingai siunčiami į daugelį Europos kampelių.“[30]
Pasak
anabaptistų, tikinčiųjų bendruomenė privalo pasižymėti pamaldumu ir uolumu
skelbti evangeliją, net jei kiltų grėsmė gyvybei. Matydami aplinkinį gyvenimą
ir aibę neigiamų protestantų ir katalikų dvasininkų pavyzdžių, anabaptistai dar
labiau užsidegdavo demonstruoti aplinkiniams krikščionišką gyvenseną. Tikras
dvasingumas patraukdavo daugelio dėmesį, žmones traukdavo prie jų. Sprendimas
sekti Jėzaus pėdomis ne vienam anabaptistui kainavo gvybę.
„Evangelizavimas
– vienas ryškiausių XVI a. anabaptizmo bruožų. Nieko panašaus apie kitas to
amžiaus bažnyčias parašyta nerandame“ – rašo Wilbertas Shenkas[31].
Kadangi tikintieji tuo metu jau turėjo galimybę skaityti Šv. Raštą (Erazmo
Naujasis Testamentas graikų k. ir Liuterio į vokiečių kalbą išversta Biblija),
jie puikiai išmanė, ką Biblija sako vienu ar kitu klausimu, pasirinkdavo,
kuriais pavyzdžiais derėtų sekti, ir žinojo, ko galima tikėtis, pasirinkus
sekimą paskui Jėzų. Anabaptistai puikiai žinojo ne tik apie pavojus, kuriuos
užtraukdavo krikščioniška gyvensena, bet ir apie dvasinį atlygį. Rossas
Langmeadas rašo: „Anabaptistų misiologija ragina krikščionis nežiūrėti pro
pirštus į tokius svarbius klausimus kaip kentėjimai, kaina ir galima mirtis
kely į naują gyvenimą bei prisikėlimo patyrimas.“[32]
Sekti Kristumi jiems reiškė iškęsti tai, ką teko iškęsti pačiam Kristui. O
vienas ryškiausių įvykių Jo gyvenime buvo nukryžiavimas. Štai kodėl krikščionio
kentėjimas dėl evangelijos buvo laikomas norma. Tikintieji buvo raginami
laikytis nuostatos, kad geriau kęsti neteisybę nei neteisiu elgesiu sukelti
kančias kitiems.
Anabaptistai
savo nariams kėlė didelius reikalavimus, jų bendruomenės nebuvo skaitlingos.
Pavyzdžiui, Hansas Hutas, regėdamas tokias mažytes bendrijas, drąsindavo
tikinčiuosius, sakydamas, kad ten, kur du ar trys, ten ir Kristus yra tarp jų
kaip liudijimas.[33]
Be
mokinystės (mokinių rengimo) krikščionių bendruomenėje negali būti nė kalbos
apie krikščioniškąją misiją. Visuomet atsiranda pavienių asmenų, pašauktų vienokiai
ar kitokiais misijai, tačiau nereikia pamiršti, kad už jų visuomet stovi
krikščionių bendruomenė. Pašauktasis į misijas turėdavo pademonstruoti, kad
„priima bendruomenės vertybes, mokymą ir įsipareigoja tai praktikuoti
gyvenime.“[34]
Mokinystė
anabaptistams padėjo išlikti į misijas orientuota bažnyčia persekiojimų metu.
Gyvenimas jiems susiklostė panašiai kaip Jeruzalės bažnyčiai, kurios tikintieji
išblaškytieji keliaudami skelbė gerosios
naujienos žodį (Apd 8, 4).
Vienas
reikšmingesnių įvykių anabaptistų judėjimo pradžioje buvo lyderių susirinkimas,
šiandien žinomas „Kankinių sinodo“ pavadinimu. Susitikimas vyko Hanso Dencko
namuose Augsburge 1527 m. rugpjūčio 20-24 dienomis. Iš tiesų tai tą susirinkimą
teisingiau būtų vadinti „Misionierių
sinodu“.[35] „Kankinių sinodu“ jis
buvo pramintas todėl, kad dauguma tame susirinkime dalyvavusių lyderių per
kelis ateinančius metus mirė kankinių mirtimi, ir tik du ar trys iš
šešiasdešimties asmenų išgyveno iki penktųjų judėjimo metinių. Labai gaila, bet
iš to sinodo mūsų laikų nepasiekė joks raštiškas dokumentas. Na, o „Misionerių
sinodu“ tą susirinkimą pritiktų vadinti todėl, kad susirinkimo nariai,
suvažiavę iš Šveicarijos ir Pietų Vokietijos kampelių, skyrė apaštalus ir
misionierius į įvairius kraštus.[36]
Sinodas misionierius suskirstė komandomis po du arba tris asmenis. Jie turėjo
keliauti į svečias šalis, kur jau gyveno anabaptistai, ten apsigyventi, mokyti,
stiprinti esamas arba steigti naujas tikėjimo bendrijas. [37]
Vidury
kentėjimų Viešpaties Jėzaus žodžiai šiems tikintiesiems primindavo, kas jie yra
ir ką turi iškęsti. Tąsomi po teismus ir verčiami išsižadėti tikėjimo, jie
nepasiduodavo. Yra nemažai liudijimų, panašių į Hanso Schlafferio, kuris
skelbė: „Mūsų tikėjimas remiasi ne kuo nors kitu, kaip tik Kristaus priesaku
(Mt 28; Mk 16). Nes Kristus savo mokiniams nepasakė „Eikite ir laikykite
mišias“ bet „Eikite ir skelbkite evangeliją.“[38]
Kaip žinia, tuo metu Europoje labiausiai buvo paplitusi
katališkiškoji krikščionybė, ir anabaptistai apie katalikų tikėjimą nemažai
nutuokė. Dauguma anabaptistų lyderių pakilo iš katalikų kunigų gretų – mat kai
kurie katalikų dvasininkai buvo pradėję rimtai kvestionuoti kai kurias
doktrinas, kurių patys mokė žmones. Jų sprendimas nukirsti ryšius su katalikybe
kilo ne iš nežinojimo ar nesuvokimo, ką daro. Priešingai, jie pamatė, ko mokė
Jėzus ir ką praktikavo bažnyčia. Per teismo procesus tokie lyderiai būdavo
gerai pasikaustę ir gebėdavo apsiginti, savo argumentus paremdami Šv. Raštu.
Taigi kokia yra anabaptistų į misijas orientuotos mokinystės
esmė? Pirmasis oficialus anabaptistų tikėjimo išpažinimas buvo surašytas
susirinkime, kuris 1527 m. vasario 24 d. įvyko Šveicarijos mieste Šleitheime.
Jis taip ir vadinamas „Šleitheimo tikėjimo išpažinimu.“ Šis dokumentas
suvienijo tikinčiuosius ir išryškino Pietų Vokietijos ir Šveicarijos
anabaptistų skirtumus. Išpažinimą sudaro septyni punktai, jame nurodoma, kokia
turi būti bendrijos tvarka. Punktuose buvo nubrėžtos svarbiausios kryptys: (1)
krikštas, (2) ekskomunikavimas, (3) Viešpaties vakarienė, (4) atsiskyrimas nuo
pasaulio, (5) ganytojai, (6) nesipriešinimas, (7) priesaika.[39]
Akivaizdu,
kad punktuose buvo nagrinėjami tik tie klausimai, kuriais ankstyvieji
anabaptistai susilaukdavo daugiausiai puolimo. Išpažinimas nėra glausta viso jų
krikščioniškojo tikėjimo sampratos santrauka. Šveicarijos ir Pietų Vokietijos
anabaptistai sutarė visais minėtais klausimais. Jie to uoliai mokė, ir tai
labai sustiprino visą judėjimą. Čia derėtų paminėti ir tai, kad anaiptol ne
visi anabaptistų lyderiai sutiko su „Šleitheimo išpažinimu.“
Antrojoje
dokumento dalyje buvo aptariami bendrijos tvarkos ir tikinčiųjų elgesio
klausimai: (1) tikėjimo broliai ir seserys renkasi mažiausiai tris ar keturis
kartus per savaitę; (2) jie išsirenka, ką skaityti, o tas, kuris geriausiai
supranta, paaiškina ir kitiems; (3) Dievo namuose ne vieta lengvabūdžiams; (4)
pamatęs klystantį brolį, kitas turi įspėti jį pagal Kristaus priesaką; (5) nė
vienas neturės nieko savo, bet visa bus bendra, kaip apaštalų laikais; (6) tarp
brolių, kurie renkasi susirinkime, neturėtų būti apsirijėlių; (7) Viešpaties
vakarienė turi būti rengiama kaskart, kai broliai susirenka kartu.
Vienas
iškiliausių anabaptistų teologų buvo dr. Balthasaras Hubmaieris (1480 – 1528).
Prieš tapdamas anabaptistu, šis žmogus jau buvo gavęs daktaro laipsnį
scholastinės teologijos ir patristikos srityse. Jam teko sudalyvauti ne vienoje
diskusijoje, kur būdavo gvildenamas anabaptistų mokymas. Rašydamas apie
Hubmaierio gyvenimą, autorius W. Estepas primena, kad jis parašė „Krikščionių
katekizmą“ (Eine christliche Lehrtafil), kuriame katekizmo forma išvardino pagrindinius
anabaptistų tikėjimo punktus. Šis katekizmas „pasirodė dvejais ar trejais
metais anksčiau nei Liuterio katekizmas.“[40] Įdomu tai, kad kaip tik Hubmaieris buvo vienas iš tų,
kurie nesutiko su „Šleitheimo išpažinimu“, ypač mokymo apie kalaviją
klausimu.
Kita iškili asmenybė šiame judėjime buvo olandų dvasininkas
Mennas Simonsas, kuriam, atkuriant NT bažnyčios Kristaus mokinių bendruomenę,
svarbiausi atrodė šie punktai: (a) neiškraipytas mokymas; (b) sakralinių ženklų
naudojimas Šv. Rašte numatytu būdu; (c) klusnumas Žodžiui; (d) neveidmainiška
brolių meilė; (e) drąsus Dievo ir Kristaus išpažinimas; (f) priespauda ir
suspaudimo kentėjimas vardan Viešpaties Žodžio.[41]
Persekiojami,
kankinami ir žudomi anabaptistai galėjo išsižadėti savo tikėjimo, tačiau
daugeliu atveju to nepadarė, o liko ištikimi tikėjimui Kristumi. O tai reiškia,
kad jie buvo įsišakniję savo įsitikinimuose ir puikiai parengti kaip mokiniai.
Ištikima mokinystė reiškė sekimą Mesijo Jėzaus pavyzdžiu. Jie tvirtai tikėjo,
kad turi aktyviai dalyvauti pasaulio veikloje, tačiau tai daryti be prievartos
ir smurto. Tikintieji žinojo, kad mokinystę žymės „kryžiaus žymės“ –
pasipriešinimas, atstūmimas, persekiojimas.[42]
Anabaptistų misija – auganti bažnyčia
Jaunas
anabaptistų judėjimas Europoje pasižymėjo misijomis ir evangelizacija. Hansas
Kasdorfas anabaptistų misijų metodikoje įžvelgia du etapus – pirmasis tęsiasi
nuo 1525 iki 1527 m. (prieš „Kankinių sinodą“), kitas – po sinodo 1527 m.[43]
Per pirmuosius trejus judėjimo metus evangelijos skelbimą ir bažnyčios augimą
skatino pamokslaujantys piligrimai, tikinčiųjų susibūrimai namuose, Biblijos
skaitymas ir evangelizavimas, persekiojimas. Anabaptistų bažnyčia plito labai
panašiai kaip apaštalų bažnyčia, mat persekiojimai iš namų išginė šimtus šeimų,
ir vieni tapo evangeliją skleidžiančiais piligrimais, kiti – pamokslautojais,
treti – misionieriais ir tremtiniais dėl Kristaus. Bažnyčios istorijos žinovas
F. Littelas sako, kad Viduramžiais tokia visiems puikiai pažįstama figūra kaip piligrimas tais laikais „dėl ugningos
anabaptistų patirties smarkiai pasikeitė ir tapo efektyvaus evangelisto bei
kankinio paveikslu.”[44]
Čia
derėtų pridurti, kad anabaptistai neturėjo jokių savo maldos namų, statinių,
tačiau bažnyčia jų supratimu ir nebuvo pastatas, o žmonės, todėl eilinių
susitikimų vietos ir net konferencijos (pvz., „Kankinių sinodas“) dažniausiai
vykdavo kieno nors namuose ar šiaip kokioje laisvoje patalpoje. Susirinkimai
pasižymėdavo dvasinio prabudimo ženklais, juose skambėdavo pamokslai, būdavo
skaitomas Šv. Raštas, skambėdavo liudijimai apie atsivertimus, vykdavo
krikštas, Viešpaties Vakarienė. Vienas svarbiausių elementų anabaptistų misioje
buvo Biblijos skaitymas. Dauguma judėjimo vedlių buvo persekiojami ir tapo
kankiniais, tad tikėjimo bendruomenėms teko ieškoti būdų, kaip palaikyti
tikėjimą ir dvasinę stiprybę. Vadovavimą į rankas neretai tekdavo perimti
paprastiems tikintiesiems. Tapę lyderiais, jie skaitydavo Bibliją, krikštydavo
atsivertusius, ruošdavo Viešpaties vakarienę.
Persekiojimai
ir kankinių kraujas buvo bažnyčios augimo sėkla. Kai anabaptistai būdavo
nuteisiami myriop, mirties bausmė jiems būdavo įvykdoma įvairiai: vieni būdavo
sudeginami ant laužo, kitiems nukertamos galvos, treti – skandinami, ketvirti –
pakariami ir kt. Liudijimas apie tokius narsius įsitikinimus ir jų fone dar
labiau ryškėjantį sugedusį likusios krikščionijos tikėjimą buvo labai
patrauklus liaudies masėms. Daugelis paprastų žmonių priėmė anabaptizmą todėl,
kad jis jiems atrodė tikras.
„Kankinių
sinodas“ atliko keletą pakeitimų. Šis susirinkimas suvienijo Šveicarijos ir
Pietų Vokietijos anabaptistus, buvo nubrėžtos bendros gairės evangelijos
skelbimo srity, patvirtinti panašūs metodai. Evangelizacija ir keliaujančių
misionierių veikla tęsėsi toliau, tik kiek pasikeitė jų veikimo būdas – jie
krikštijo atsivertusius, pasilikdavo ir padėdavo krikščionims įsišaknyti
tikėjime, suburdavo juos į vietines bendruomenes. Anabaptistai pradėjo
sistemingai siųsti misionierius į strategiškai svarbius taškus (šiame darbe jie
taikė apaštalų metodus). Misionieriai po du ar tris keliaudavo su konkrečia
užduotimi. Dėl persekiojimų jie manė, kad jų misijų veiklos laikas eina į
pabaigą. Jei vienas komandos narys misijoje žūdavo, jį pakeisdavo kitas. Po
„Kankinių sinodo“ šią misijų ir evangelizavimo programą įgyvendinti ėmėsi
Augsburgo bažnyčia. Hansas Hutas (mirė 1527 m.) į įvairias Europos vietoves
išsiuntė apie trisdešimt misionierių.[45]
Judėjimo
raidos eiga buvo dar vienas galingas liudijimas aplinkiniams. Kadangi
anabaptistai rimtai žiūrėjo į tikintiesiems skirtos kunigystės principą,
daugelis paprastų tikinčiųjų tapo misionieriais. Liuteris taip pat buvo
užsiminęs apie tikinčiųjų kunigystę, tačiau eiliniai tikintieji liuteronų
bažnyčių tarnystėje atliko tik labai nežymų vaidmenį: ten buvo žiūrima, kad
Dievo Žodį aiškintų tik jį išmanantieji, o sakramentai būtų teikiami, kaip
reikalaujama. Anabaptistai šiuo klausimu laikėsi kitokios nuostatos – jie kiek
kitaip suprato bažnyčią, ir tai atvėrė daug naujų galimybių.
Kadangi
į bažnyčios veiklą įsitraukdavo daug paprastų žmonių, jie sugebėdavo pasibelsti
į daugelio širdis. Bene veiksmingiausia evangelizacija vykdavo artimųjų,
giminių rate. Mūsų laikus pasiekęs ne vienas liudijimas, kad į anabaptistų
tikėjimą atsiversdavo ištisos šeimos. Kitas platus veiklos laukas tokiems iš
paprastų žmonių kilusiems misionieriams buvo jų kaimynai – tikintieji
kviesdavosi juos į savo namus drauge skaityti Biblijos, apmąstyti perskaitytas
eilutes, melstis. Svarbūs įvykiai, per kuriuos susiburdavo visi giminės (pvz.,
vestuvės, laidotuvės ir pan.) taip pat buvo puikios progos skelbti gerąją
naujieną.
Ryšiai,
kuriuos anabaptistai užmegzdavo darbe, taip pat būdavo panaudojami
evangelizuojant: darbdaviai liudydavo darbuotojams, darbuotojai – darbdaviams.
Dėl persekiojimo daugeliui anabaptistų teko keisti gyvenamąją vietą – taigi ir
užmegzti naujus ryšius, susirasti naujas darbo vietas, naujus kaimynus ir t. t.
Anabaptistų
misija plėtėsi, bažnyčia augo Šveicarijoje, Pietų ir Šiaurės Vokietijoje,
Moravijoje, Austrijoje, Olandijoje ir netgi Lenkijoje. Anabaptistų bažnyčios
augimas vyko dėl dvasinio daugelio žmonių atliepio. Jiems tai reiškė atviras
duris labai konkrečiu laikotarpiu, ir tą laiką jie išnaudojo puikiai.
Nuo
1565 m., vadovaujant Peteriui Walpodui, anabaptistai jau vadovavo „didžiausiai
tų laikų misionieriškai organizacijai, palaikiusiai stiprius ryšius paštu ir
plėtojusiai didžiulės ir labai veiksmingos misionierių tarnystės veiklą.“[46]
Bažnyčios istorikas Franklinas H. Littellas apie anabaptistų misijų strategiją rašo štai
ką:
l. Jie atmetė teritorinę bažnyčios sistemą, jautė
pareigą liudyti visiems žmonėms ir visur.
2. Jie aiškino, kad misionieriškas Kristaus paliepimas
skirtas visiems visų laikų tikintiesiems.
3. Paprastų tikinčiųjų liudijimas buvo vienas iš
pagrindinių veiksnių, lėmusių spartų anabaptizmo plitimą.
4. Kankinių bažnyčios kentėjimus anabaptistai laikė
jos autentiškumo paliudijimu. [47]
Anabaptistų misija – taiką nešanti bažnyčia
Žmogiškai
prigimčiai konfliktai būdingi. Nuo pat judėjimo pradžios anabaptistai susidūrė
su dideliu pasipriešinimu ir aibe konfliktų, todėl jiems teko nuspręsti, kaip
elgtis tokiose situacijose, kaip reaguoti į kilusius konfliktus. Ir toji jų
reakcija vėliau virto aiškiai išreikšta pozicija, kurią visai teisėtai galima
priskirti ir pavadinti vienu iš kelių pamatinių anabaptizmo misijos aspektų.
Šiandien anabaptistai labiau laikosi sutaikinimo ir taikdarystės pozicijos, tuo
tarpu sunkiausiame etape pačioje pradžioje jiems teko laikytis pacifizmo ir
taikos principų. Tokia pozicija išsirutuliojo per laiką, padarė nemenką įtaką
ir tapo vienu ryškiausių šio judėjimo bruožų persekiojimų, smurto ir prievartos
akivaizdoje. Anabaptistai nemažai rašė ir kalbėjo apie tai, kaip derėtų
reaguoti į smurtą, kaip pasitelkti kalaviją, bet galiausiai vis tiek tapo
geriausiai atpažįstami ir žinomi kaip taiką nešanti bažnyčia.
Istorikas
Arnoldas Snyderis mano, kad Šveicarijos anabaptistai pacifizmo idėją galėjo
pasičiupti iš humanisto Erazmo: „Humanistinės Erazmo pažiūros darė didžiulę
įtaką Cvingliui. Ir nors Cvinglis neperėmė pacifistinių Erazmo idėjų, galimas
daiktas, kad jomis didžiai susidomėjo ir užsikrėtė gabūs to meto protai
Grebelis ir Mantzas.“[48]
Nors
tikinčiųjų krikšto ir pacifizmo idėjos užgimė ne tarp anabaptistų, jie jas
apmąstė ir kuo puikiausiai pritaikė. Tuo metu egzistavo kelios pacifizmo
srovės. Viena kilo iš separatistinės nesipriešinimo misijos, kurią apibrėžė
Šleitheimo (1527 m.) ir Dordrechto (1632 m.) tikėjimo išpažinimai. Šiai srovei
priklausė dauguma Šveicarijos ir Olandijos anabaptistų. Antrai srovei priklausė
huteritų bendruomenė. Huteritai pritarė Šleitheimo ir Dordrechto išpažinimų
nubrėžtoms gairėms. Tačiau jie traukėsi iš pasaulio ir formavo atskiras
tikinčiųjų bendrijas pagal Apaštalų darbų knygoje pateiktą modelį. Huteritų
bendruomenėse nė vienas tikintysis neturėjo nieko savo, bet visa laikė bendra,
viskuo dalijosi su kitais bendruomenės nariais.
Ir
trečioji ryški anabaptistų misijos apraiška rėmėsi Balthasaro Hubmaierso mokymu
apie tai, kad tikinčiųjų bažnyčioje turėtų viešpatauti ne tiek pacifizmas, kiek
taika ir ramybė. Jo giliu įsitikinimu, bažnyčia turi būti atskirta nuo
valstybės, tačiau gali puikiausiai su ja bendradarbiauti. Valstybė neturėtų
diktuoti savo sąlygų bažnyčiai, o tam tikru metu galėtų padėti jai atlikti savo
misiją. Tokiu atveju tikinčiųjų bažnyčia neturėtų konfliktuoti su valstybe.
Čia
derėtų pažymėti, kad visos šios srovės atspindėjo anabaptistų pažiūras ir
padarė nemažą įtaką visuomenės gyvenime. Bene didžiausią įtaką padarė
Šleitheimo išpažinimas. Apžvelkime keletą reikšmingiausių jo punktų.[49]
4
Punktas: apie atsiskyrimą
Šiame
punkte nagrinėjamas bažnyčios atsiskyrimo nuo pasaulio klausimas. Bažnyčia
pašaukta vykdyti Dievo valią, o pasaulis priešinasi Dievui. Ateis diena, kai
Viešpats nubaus šį žemiškąjį pasaulį, - štai kodėl tikintiesiems privalu nuo jo
atsiskirti. Išpažinime tai formuluojama taip: „Tebūna atitolinti nuo mūsų visi
velniški prievartos ginklai, tokie kaip kalavijas, šarvai ir panašūs, naudojami
apsaugoti bičiulius ar pasitelkiami prieš priešus, remiantis Kristaus žodžiais
‚Nesipriešinkite piktam‘.“
Nesipriešinimo
idėja kilo iš Jėzaus žodžių, užrašytų evangelijoje pagal Matą (Mt 5, 38-45),
kur Viešpats kalba apie kito skruosto atsukimą, apsiausto atidavimą, papildomos
mylios nukeliavimą, priešams rodomą meilę ir maldą už juos. Anabaptistams būti
Dievo vaikais reiškė gyventi taip, kaip mokė Jėzus. Daugelyje anabaptistų
bendruomenių buvo labai aiškiai suvokiama, kad Kristų sekti reikia, priimant ir
kentėjimus bei nešant Jo skirtąjį kryžių. Sekti Jėzaus pėdomis anabaptistams
reiškė „gyventi be smurto ir mylėti priešus. [50] Smurto ir
prievartos jie atsižadėjo todėl, kad nematė kito būdo sekti paskui Kristų ir
gyventi nešant Jo kryžių. Tikėjimo pavyzdžiu jiems buvo pats Jėzus, kuris
tarnystę ir kentėjimą iškėlė aukščiau maišto, smurto ir karo. Taigi Jėzaus
misiją vykdę anabaptistai turėjo labai ryškiai skirtis nuo pasauliečių. Šių
laikų autorius Wilbertas Shenkas palaiko šiame išpažinimo punkte propaguojamą
principą. Jis rašo: „Bažnyčia savo misiją šiame pasaulyje gali įgyvendinti tik
likdama nepriklausoma nuo vyriausybės ar kokios kitos valdžios, kuri nepripažįsta,
kad Mesijas Jėzus yra Viešpats.“ [51]
6
Punktas: apie kalaviją
Delegatai
visi kaip vienas sutiko ir priėjo prie vieningos išvados, kad „kalavijas – tai
Dievo patvarkymas už Kristaus tobulybės ribų.“ Tai reiškia, jog jie sutiko, kad
kalavijas gali būti pasitelkiamas siekiant apginti gėrį ir nubausti blogį. Kito
kelio sprendžiant kai kuriuos pasaulietinius reikalus tiesiog nelieka. Tačiau
smurtas bažnyčioje – nepateisinamas. Bažnyčia gali nebent drausti, tačiau
pasitelkti prievartos prieš prasikaltusįjį jai nevalia. Užsipultas krikščionis
turi reaguoti taip, kaip mokė Kristus, pagal Jo paliktą pavyzdį. Tik taip
žmogus atras ramybę savo sielai (Mt 11, 29). Kur kas svarbesne laikyta
tikinčiojo sielos ramybė nei jo kūno saugumas ar gerovė.
Buvo
nagrinėjamas ir klausimas, ką krikščioniui daryti, jei jis pašaukiamas į krašto
tarnybą. Čia delegatai vėl žiūrėjo į Kristų ir matė, kad Jis pirmiau pakluso
Dievo įsakymui ir draudė kalavijo nešamą smurtą: Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo
galią. Tarp jūsų to nebus (Mt 20, 25). O
kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo
Sūnaus pavidalą (Rom 8, 29). Juk jūs
tam pašaukti, nes ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad
eitumėte jo pėdomis (1 Pt 2, 21). Taigi jiems buvo labai aišku, kad
krikščioniui nederėtų eiti tarnybon, nes tai prieštarauja Dievo karalystės
principams, o krikščionis yra labiau Dievo nei žemiškosios karalystės pilietis.
Buvo
prisiminta, kad „valstybės valdžios valdymas vyksta pagal kūną, o krikščionys
gyvena pagal dvasią. <...> Jų kovos ginklai, kaip ir pati kova, yra
kūniški ir nukreipti prieš kūną, o krikščionių kovos ginklai yra dvasiniai ir
nukreipti prieš velnio įtvirtinimus. Pasauliečiai ateina ginkluoti plienu ir
geležimi, o krikščionys turi apsiginkluoti Dievo ginklais – Jo tiesa, teisumu,
taika, ramybe, tikėjimu, išgelbėjimu ir Dievo Žodžiu.“
Mokinystės
ir misijos tikslas, jų supratimu, buvo išmokti Kristaus kelių ir gyventi
teisiai bedieviškame pasaulyje. Mennas Simonsas rašė: „Kaip su Dievo Žodžiu
suderinama tokia elgsena, kai žmogus giriasi esąs krikščionis, tačiau sudeda
dvasinius ginklus ir pasičiumpa kūniškus?“[52]
Apibendrinant mokymą apie kalaviją, svarbiausia būtų atminti, kad Kristus yra
Galva, o tikintieji – Jo kūno nariai. Taigi kaip Kristus šioje žemiškoje
karalystėje turėjo kentėti, taip kentėti teks ir Jo kūno nariams.
Olandijos
menonitų konferencijoje, kuri 1632 m. balandžio 21 d. buvo surengta Dordrechto
mieste, buvo suformuluotas kitas tikėjimo išpažinimas, kuriame taip pat buvo
kruopščiai gvildenasma kalavijo tema. 14 punkte „Apie kerštą“ sakoma, kad
Viešpats Kristus savo mokiniams ir sekėjams draudžia kerštauti ir piktu
atsilyginti už pikta. Šių tikinčiųjų pozicija buvo suformuluota taip: „Kišti
kalaviją atgal į makštį arba, kaip pranašavo pranašai, kalavijus perkalti į
noragus. Žr. Mt 5, 39. 44; Rom 12, 14; 1 Pt 3, 9; Iz 2, 4; Mch 4, 3; Zch 9,
8-9.“
Jų
supratimu, Kristaus pasekėjui nevalia sukelti kitam skausmo ar liūdesio, daryti
kokią nors skriaudą. Jiems buvo skirta siekti aukščiausios gerovės ir visų
žmonių išgelbėjimo. Jie bėgdavo iš vieno miesto į kitą ar net iš vienos šalies
į kitą netekę turto, bet rankos prieš nieką nekeldavo. Tikintieji rašė: „Mušami
mes verčiau atsuksime kitą skruostą, nei keršysime ar atsilyginsime nuo pačiu.
Mt 5, 39.“ Malda už priešus (Rom 12, 19-20), jų pavalgydinimas, pagirdymas,
atgaivos suteikimas taip pat turėjo liudyti Kristų.
Šis
išpažinimas nėra vien teologinės tezės. Jį užtvirtina tikinčiųjų gyvensena.
Pacifistinė jų laikysena nebuvo pasyvi, o priešingai – labai aktyvi: didelį
dėmesį jie skyrė savo bažnyčių šventumui ir mokinystei. Pasak Keitho Joneso,
„tai buvo ne pasyvi vizija, o aktyvus gyvenimo būdas.“ [53]
Ko gero, vienas
ryškiausių tai iliustruojančių pavyzdžių, yra pasakojimas apie Dirką Willemszą
– anabaptistų kankinį, kuris 1569 m. gegužės 16 d. buvo sudegintas ant laužo.
Už savo pažiūras Dirkas buvo įmestas į kalėjimą, bet pasinaudojęs proga iš jo
pabėgo. Jį vytis leidosi ginkluoti sargybiniai. Dirkas perbėgo per užšalusią
upę. Jam ant kulnų mynęs sargybinis buvo ginkluotas, be to kur kas geriau už jį
įmitęs, tad bėgdamas per ledą įlūžo ir pūkštelėjo į stingdantį vandenį.
Pradėjęs skęsti, jis ėmė šauktis pagalbos. Dirkas sugrįžo ir išgelbėjo savo
persekiotoją. Sargybinis burmistro įsakymu kalinio nebepaleido. Dirkas buvo
sugrąžintas už grotų, o po kelių mėnesių sudegintas ant laužo už Aspereno.[54]
Žūstančio
priešo Dirkas išgelbėti sugrįžo tik dėl savo anabaptistiškų įsitikinimų. Nekyla
jokių abejonių, kad jis gyveno taip, kaip diktavo jo tikėjimas, ir mąstė kaip
misionierius – nesiekė keršyti, nesigynė, nepaliko žūstančio likimo valiai, bet
paaukojo savo gyvybę, kad išgelbėtų kito – savo priešo – gyvastį. Tas
tikintysis mąstė labai panašiai kaip Jėzus.
Šiandieninėse
anabaptistų ir menonitų bažnyčiose taikdarytė misijų teologijoje išlieka viena
ryškiausių gairių. Taikdarystės veiklą sudaro: „tarpininkavimas sprendžiant
konfliktus, aukos ir pažeidėjo sutaikinimas, švietimas taikos klausimais, taikos
akcijos, simbolinės akcijos tarptautiniuose konfliktuose, rengimas veiklai,
kurioje nėra vietos smurtui ar prievartai, pilietinis nepaklusimas,
nesmurtiniai tiesioginiai veiksmai. Aiškus taikdarystės akcentavimas – vienas
ryškiausių anabaptistų misijos bruožų.“[55]
Išvados
Šio
darbo tikslas – prisiminti XVI a. anabaptistų bažnyčią, sekti jos pėdomis,
siekiant toliau įgyvendinti Kristaus misiją. Nes Kristaus misija verta būti
mokoma taip, kad įkvėptų ir uždegtų Jo mokinį leistis į (asmeninę) misiją,
įsiliejant ir tęsiant Kristaus Misiją. Viliuosi, kad šiame darbe pateikti
pavyzdžiai įkvėps skaitytoją bent jau pamąstyti apie Kristaus misijos vykdymą
ar – kas būtų dar geriau – paskatins įsitraukti į tokią veiklą. Savo dienomis
Jėzus įsteigė alternatyvią visuomenę – bendruomenę, sudarytą iš žmonių, kurie
žinojo esą sutaikinti su Dievu ir tą gerą žinią siekė pakelbti aplinkiniam
pasauliui. XVI a. anabaptistai darė lygiai tą patį – tai buvo alternatyvi
bendrija, labai orientuota į misijas. Vėliau jie ilgam laikui buvo užmiršti ir
visiškai ignoruoti.
Broliškųjų
menonitų tikėjimo išpažinimo aiškinime sakoma, kad „XVI a. anabaptistai buvo
labiausiai į misijas orientuota Reformacijos laikų grupė.“[56] Colinas
Godwinas savo disertacijoje apie anabaptistų požiūrį į misijas sako, kad
„misija – vienas pagrindinių anabaptistiškojo tikėjimo ir jo praktikavimo
komponentų.“[57] K. S. Latourette‘as rašo: „Jie įnešė svarų indėlį ir Britanijoje paskatino užgimti tokius judėjimus,
kaip nepriklausomos bažnyčios, baptistai ir kvakeriai.“[58] K. Davidas Boshas pastebi, kad anabaptistai buvo
„nepaprastai aktyviai įsitraukę į misionierišką evangelizacinę veiklą.“[59]
Ar
anabaptistai buvo vieninteliai teisūs ir neklystantys? Jie darė daug tokių
dalykų, kurie tik užaštrindavo prieš juos nukreiptą persekiojimą ir kartais
vertė apie juos susidaryti klaidingą nuomonę. Dar galima paminėti, kad tarp
anabaptistų būta pernelyg daug susikaldymo. Iš didelio savo užsidegimo jie
diskvalifikuodavo kitas krikščionių grupes. Kai kurie jų netgi smarkavo, kiti taip
stipriai akcentavo apokaliptinę ateitį, kad liko nesuprasti. Teologija ir
bažnytinės apeigos vystėsi gana lėtai. Anabaptistai išrutuliojo dualistinę
teologiją apie Dievo ir velnio karalystes. Didesnį dėmesį jie skyrė bažnyčios
tyrumui nei pasaulio keitimui. Dėl aršaus persekiojimo anabaptistai vėliau
pasitraukė iš visuomenės, misionieriškas jų įkarštis atvėso ir jie tapo
„tyliaisiais krašte.“ Visai logiškai čia nuskamba Wilberto Shenko perspėjimas
apie pernelyg didelį susitelktimą į save: „Mes nebesame ištikimi Mesijo Jėzaus
pavedimui, jei evangeliją sumenkiname iki asmeninio išganymo arba taiką
paverčiame socialine akcija ar išskirtiniu pašaukimu, skirtu vos saujelei
žmonių.“ [60]
Šiandien
labai svarbu atminti štai ką: jei bažnyčia nori išlikti bažnyčia, ji privalo
vykdyti konkrečią savo misiją. Šiandien jau kiti laikai ir kitoks kontekstas.
Iš bažnyčios reikalaujama tęsti Kristaus pradėtą misiją suderinti, sugrąžinti,
reformuoti, iš naujo atrasti, iš naujo įsitvirtinti – ir visa tai atlikti taip,
kad Kristus būtų kiekvieno suvoktas ir patikėtas (arba atmestas) laisva valia
ir tyra sąžine. Juk niekas negali dėti
kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, tai yra Jėzus Kristus (1 Kor
3, 11).
Pabaigai
norėtųsi pacituoti daugiau nei 20 metų Pasaulinei menonitų konferencijai
vadovavusio žmogaus Larry‘o Millerio žodžius: „Tik tokios bažnyčios, kurios yra
tapusios alternatyviomis bendruomenėmis egzistuojančios visuomenės fone –
pasikeitusios ir susitapatinusios su Mesijo ateities regėjimu – tik jos ir gali
realiai pademonstruoti ateinančios karalystės gyvenimą.“[61]
[1] Lersslie Newbigin, The Gospel in a
Pluralist Society, Grand Rapids, Michigan, W.B.Eerdmans publishing company,
1989, p 121
[2] David J.Bosh,
Transforming mission, Orbis books, Maryknoll, New York, twentieth printing,
2005, p 16.
[3] Stephan B.Bevans and Roger
P.Schroeder, Constants in Context, Orbis Books, Maryknoll, New York, sixth
printing, 2011, p 11.
[4] J. Andrew Kirk, What is
Mission?, Fortress Press, Minneapolis, 2000, p 30
[5] Christopher J.H.Wright,
The Mission of God, Inter-Varsuty Press, 2006, p 23.
[6] David J.Bosh,
Transforming mission, Orbis books, Maryknoll, New York, twentieth printing,
2005, p 228
[7] J. Andrew Kirk, What is
Mission?, Fortress Press, Minneapolis, 2000, p 28
[9] Johannes Blauw, The
Missionary Nature of the Church, The Lutterworth Press, Cambridge, reprinted
2002, p. 23
[11] Christopher J.H.Wright, The
Mission of God, Inter-Varsuty Press, 2006, p 345
[12] Johannes Blauw, The
Missionary Nature of the Church, The Lutterworth Press, Cambridge, reprinted
2002, p. 66
[13] Ten pat, p. 69
[14] Howard Peskett & Vinoth
Ramachandrea, The message of Mission, Inter-Varsity Press, reprint 2009, p 209
[16] Harold Bender, The
Anabaptist vision, p 21
[17] Stephan B.Bevans and Roger
P.Schroeder, Constants in Context, Orbis Books, Maryknoll, New York, sixth
printing, 2011, p 198
[18] Keith G.Jones, A believing
church, Gem Publishing Company, 1998, p 20.
[19] From Anabaptis Seed,
C.Arnold Snyder, Pandora Press, 1999, p8
[20] Abraham Friesen, Erasmus,
the Anabaptists and the Great Commission, Eerdmans, Grand Rapinds, Michigan,
1998, p 60
[21] William Keeney, Basic
Beliefs of the Dutch Anabaptists, No other foundation, commemorative Essays on
Menno Simons, Bethel College, North Newton, Kansas, 1962, p 16
[22] William Estep, The
Anabaptist Story, Eerdmans publishing company, Grand Rapids, Michigan,
third
edition 1996, p 29
[23] Ten pat, p 15
[24] Wolfgang Schaufele, The
Missionary Vision and Activity of the Anabaptist Laity, Anabaptism and Mission, ed.Shenk
Wilbert, Herald Press, 1981, p 71
[25] Ten pat, p 198
[26] Colin Robert Godwin, Baptizing,
Gathering and Sending, Thesis for the Degree Of Doctor of Philosophy, March
2010, p 198
[27] Ten pat, p 199
[28] Ross Langmead, Anabaptist
Perspectives for Mission, from Prophecy and passion, ed. David Neville.
Adelaide: Australian Theological Forum, 2002, p 332
[29] Colin Godwin, Baptizing,
Gathering and Sending, The significance of Anabaptist approaches to
mission
in the sixteenth-century context, 2010, p 196
[30] David J.Bosh, Transforming
mission, Orbis books, Maryknoll, New York, twentieth printing, 2005, p 246
[31] Wilbert R.Shenk, Anabaptism
and Mission, Digital Print Group, Erlangen, Germany, 2007, p 47
[32] Ross Langmead, Anabaptist
Perspectives for Mission, from Prophecy and passion, ed. David Neville.
Adelaide: Australian Theological Forum, 2002, p 337
[33] Colin Godwin, Baptizing,
Gathering and Sending, The significance of Anabaptist approaches to mission in
the sixteenth-century context, 2010, p 209
[34] Colin Godwin, Baptizing,
Gathering and Sending, The significance of Anabaptist approaches to mission in
the sixteenth-century context, 2010, p 208
[35] Franklin H.Littel, The
Anabatist theologoy of Mission, Anabaptism and Mission, ed.Shenk Wilbert,
Herald Press, 1981, p 21
[36] C.Arnold Snyder, Anabaptist
History and Theology, Pandora Press, Ontario, 1996, p123
[37] http://www.gameo.org/encyclopedia/contents/M378595.html/?searchterm=martyrs%20synod
[38] Franklin H.Littel, The
Anabatist theologoy of Mission, Anabaptism and Mission, ed.Shenk Wilbert,
Herald Press, 1981, p 19
[39] http://www.gameo.org/encyclopedia/contents/S345ME.html/?searchterm=Schleitheim%20confession
[40] William Estep, The
Anabaptist Story, Eerdmans publishing company, Grand Rapids, Michigan,
third
edition 1996, p 96
[41] Cornelius J.Dyck, The Anabaptist Understanding of the Good News,
Anabaptism and Mission, Herald Press, 1981,
p 36
[42] Wilbert R.Shenk, Anabaptism
and Mission, Digital Print Group, Erlangen, Germany, 2007, p 51
[43] Hans Kasdorf, The Anabaptist Approach to
Mission, Anabaptism and Mission, Herald Press, Scottdale, PA, 1981, p 55-61
[44] Franklin H.Littel, The
Anabatist theologoy of Mission, Anabaptism and Mission, ed.Shenk Wilbert,
Herald Press, 1981, p 18
[45] Hans Kasdorf, The Anabaptist Approach to
Mission, Anabaptism and Mission, Herald Press, Scottdale, PA, 1981, p 59
[46] Hans Kasdorf, The
Anabaptist Approach to Mission, Anabaptism and Mission, Herald Press,
Scottdale, PA, 1981,p 59, from Franklin H. Little, “Protestantism and Mission:
A survey of Secondary Literature”. Occasional Bulletin of Missionary Research
6:4 (October 1980).
[47] Jose Gallardo, Ethics and Mission, ed. W.R.Shenk,
Anabaptism and Mission, Herald Press, Scottdale, Pennsylvania, 1984, p 151
[48] C.Arnold Snyder, Anabaptist History and
Theology, Pandora Press, 1995, p 57
[49]
http://www.gameo.org/encyclopedia/contents/S345ME.html/?searchterm=Schleitheim%20confession
[50] Ross Langmead, Anabaptist
Perspectives for Mission, from Prophecy and passion, ed. David Neville.
Adelaide: Australian Theological Forum, 2002, p 339
[51] Wilbert R.Shenk, Anabaptism
and Mission, Digital Print Group, Erlangen, Germany, 2007, p 53
[52] Justo L. Gondalez, A
History of Christian Thought, revised edition, Volume 3, Abingdon Press,
Nashville, TN, 1975, p 96 (cited form
ed. J.C.Wenger, Complete Writings of Menno Simons, Herald Press, 1966, p 46)
[53] Keith G.Jones, A believing
church, Gem Publishing Company, 1998, p 46
[54]
http://www.gameo.org/encyclopedia/contents/dirk_willemsz_d._1569
[55] Ross Langmead, Anabaptist
Perspectives for Mission, from Prophecy and passion, ed. David Neville. Adelaide:
Australian Theological Forum, 2002, p 340
[56] Knowing & Living your
faith, ed. Ekner A.Martens and Peter J.Klassen, Kindred Productions, Winnipeg,
2008, p 113
[57] Colin Godwin, Baptizing,
Gathering and Sending, The significance of Anabaptist approaches to
mission
in the sixteenth-century context, 2010, p 10
[58] Kenneth Scott Latourette, A
History of Christianity, Volume 2, Prince Press, 1975, p 779
[59] David J.Bosh, Transforming
mission, Orbis books, Maryknoll, New York, twentieth printing, 2005, p 246
[60] Wilbert R.Shenk, Anabaptism
and Mission, Digital Print Group, Erlangen, Germany, 2007, p 53
[61] Larry Miller, ‘The church
as messianic society; Creation and instrument of transfigured mission’, in
Transfiguration of mission: Biblical, theological and historical foundations,
ed.Wilbert R.Shenk (Scottdale, PA:Herald, 1993, p 150
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą