David Wiebe
2015 m. balandžio 1 d.
Pasisėmęs nemažai
įspūdžių ir patirties iš savo kelionių, lankydamas broliškųjų
menonitų bažnyčias visame pasaulyje, Tarptautinės broliškųjų
menonitų bendruomenės (angl. ICOMB) atsakingasis tarnautojas Deivas
Vybė dalijasi savo pastebėjimais apie krikščioniškąjį
tikėjimą.
Apie viltį ir
tikėjimą Lietuvoj
Kryžių kalnas, paminklas ir piligrimų pamėgta vieta, sėte
nusėtas tūkstančiais kryžių, kuriuos čia įvairiomis progomis
stato gyventojai. Deivido Vybės nuotrauka.
Kai pirmą kartą
lankiausi Lietuvoje, pastorius Valdas (Valdas Vaitkevičius, Šiaulių
Laisvųjų krikščionių bažnyčios pastorius. Vert. past.)
pasitiko mane Šiaulių traukinių stotyje ir paklausė: „Gal
norėtumėt pamatyt kokių įdomybių? Prieš susirinkimą dar turime
šiek tiek laiko...“ Suprantama!
Juk atvykau į šalį, kurioje anksčiau nebuvau lankęsis, ir
norėjau kuo daugiau sužinoti apie potencialią naują ICOMB narę –
Laisvųjų krikščionių bažnyčią.
Tai, ką vėliau
išvydau, buvo išties įspūdinga. Abejoju, ar dar kur nors
pasaulyje yra toks nepakartojamas lankytinas objektas. Kalbu apie
Kryžių kalną. Juk ši unikali lankytina vieta, įsikūrusi vos 12
km nuo Šiaulių, yra trys viename – šventa vieta, nacionalinis ir
meno paminklas. Pasakojama, kad pirmuosius kryžius toje vietoje
pradėjo statyti giminaičiai sukilėlių, 1831 m. kovojusių prieš
Rusijos caro režimą. Kadangi artimiesiems neleisdavo atiduoti
deramos pagarbos prie jų kapų, gyventojai nusprendė kryžius
statyti ant šalimais buvusios kalvos. Po 1863 m. sukilimo ant kalvos
išdygo dar daugiau kryžių. Pradėjo formuotis tradicija. Vėliau
Kryžių kalnas tapo įžadų davimo vieta. XIX a. pabaigoje,
pasigirdus gandams, kad tenai pasirodžiusi Mergelė Marija su
kūdikėliu Jėzumi, žmonės pristatė dar daugiau kryžių. 1900 m.
tų kryžių buvo priskaičiuota per 150.
