David Wiebe
2015 m. balandžio 1 d.
Pasisėmęs nemažai
įspūdžių ir patirties iš savo kelionių, lankydamas broliškųjų
menonitų bažnyčias visame pasaulyje, Tarptautinės broliškųjų
menonitų bendruomenės (angl. ICOMB) atsakingasis tarnautojas Deivas
Vybė dalijasi savo pastebėjimais apie krikščioniškąjį
tikėjimą.
Apie viltį ir
tikėjimą Lietuvoj
Kryžių kalnas, paminklas ir piligrimų pamėgta vieta, sėte
nusėtas tūkstančiais kryžių, kuriuos čia įvairiomis progomis
stato gyventojai. Deivido Vybės nuotrauka.
Kai pirmą kartą
lankiausi Lietuvoje, pastorius Valdas (Valdas Vaitkevičius, Šiaulių
Laisvųjų krikščionių bažnyčios pastorius. Vert. past.)
pasitiko mane Šiaulių traukinių stotyje ir paklausė: „Gal
norėtumėt pamatyt kokių įdomybių? Prieš susirinkimą dar turime
šiek tiek laiko...“ Suprantama!
Juk atvykau į šalį, kurioje anksčiau nebuvau lankęsis, ir
norėjau kuo daugiau sužinoti apie potencialią naują ICOMB narę –
Laisvųjų krikščionių bažnyčią.
Tai, ką vėliau
išvydau, buvo išties įspūdinga. Abejoju, ar dar kur nors
pasaulyje yra toks nepakartojamas lankytinas objektas. Kalbu apie
Kryžių kalną. Juk ši unikali lankytina vieta, įsikūrusi vos 12
km nuo Šiaulių, yra trys viename – šventa vieta, nacionalinis ir
meno paminklas. Pasakojama, kad pirmuosius kryžius toje vietoje
pradėjo statyti giminaičiai sukilėlių, 1831 m. kovojusių prieš
Rusijos caro režimą. Kadangi artimiesiems neleisdavo atiduoti
deramos pagarbos prie jų kapų, gyventojai nusprendė kryžius
statyti ant šalimais buvusios kalvos. Po 1863 m. sukilimo ant kalvos
išdygo dar daugiau kryžių. Pradėjo formuotis tradicija. Vėliau
Kryžių kalnas tapo įžadų davimo vieta. XIX a. pabaigoje,
pasigirdus gandams, kad tenai pasirodžiusi Mergelė Marija su
kūdikėliu Jėzumi, žmonės pristatė dar daugiau kryžių. 1900 m.
tų kryžių buvo priskaičiuota per 150.
Vėliau Kryžių
kalne pradėtos švęsti šventės, laikomos pamaldos. Ten pradėjo
plūsti vis daugiau žmonių. Per Pirmąjį pasaulinį karą kryžių
sumažėjo, bet 1938 m. jų skaičius jau siekė 400. Vienus kryžius
ant kalvos atveždavo ligoniai, kiti buvo statomi brangių mirusiųjų,
dingusiųjų ar ištremtųjų atminimui. 1960 m. jau buvo
priskaičiuota per 2 500 didelių kryžių, neskaitant mažiukų.
Užėjusi sovietų valdžia tam labai nepritarė, ir kalvą buvo
nuspręsta sulyginti su žeme. 1961 m. balandžio mėnesį buvo
sunaikinta tūkstančiai kryžių: mediniai buvo sudeginti,
metaliniai iškeliavo į metalo laužo krūvą, o betoniniai buvo
sutrupinti ir panaudoti tiesiant kelius.
Tačiau gyventojai
Kryžių kalną pradėjo atkurti naktimis. Tada prie kelio buvo
pastatyti sargybiniai – kad nieks nepraeitų. XX a. aštuntame
dešimtmetyje niokojimas tęsėsi toliau. Paskutinis toks kryžių
naikinimas vyko 1985 m. kovo 25 d. Kartais valdžia teisindavosi,
sakydama, kad kryžius išveža kaip „objektus neturinčius meninės
vertės“.
Tačiau kad ir kaip
jį stengėsi nušluoti nuo žemės paviršiaus, Kryžių kalnas vis
atgimdavo. Jis tapo skausmo, vilties, nepajudinamo tikėjimo ir
nepriklausomybės siekio simboliu. Šiandien toje vietoje yra per 100
000 įvairių kryžių. Kai kurie spėja, kad netgi dar daugiau. Tai
išties stebėtina, turint omeny, kad 1985 m. viskas buvo nušluota.
Vaikštinėdamas siaurais Kalne numintais takeliais mačiau iš po
kupetų rožinių karančius kryželius – auksiniai ir sidabriniai,
akriliniai ir metaliniai. Vieni su Nukryžiuotuoju, kiti tušti.
Dideli ir maži. Seni ir nauji. Šiandien netgi įsivyravo tradicija
jaunavedžiams atvažiuoti ir pastatyti ant Kalno savo kryžių –
kad sėkmė lydėtų. Piligrimai čia plūsta išreikšti arba
sustiprinti tikėjimo. Čia 1993 m. lankėsi net ir popiežius Jonas
Paulius II.
Per Velykas mes
turime kalbėti apie Kryžiaus galią. Evangelikams Kryžius reiškia
Kristaus valdžią per Jo mirtį ir galią išgelbėti mus iš
nuodėmės gniaužtų. Kryžių kalnas atvėrė man naują supratimą
apie jėgą ir galią. Kryžius simbolizuoja ir pasipriešinimą
bedieviškai valdžiai bei priespaudos ir jos padarinių gesinimą.
Jėzaus dienomis
kryžius buvo romėnų valdžios simbolis. Nukryžiavimo grėsmė nuo
žygių atbaidydavo daugelį maištininkų. Tuo tarpu Jėzus ne tik
laisva valia sutiko su tokia mirties forma, bet dar ir apvertė viską
aukštyn kojom – Jo dėka, kryžius tapo išsivadavimo ir laisvės
simboliu. Kryžių kalnas demonstruoja tautos vienybės galią.
Vienas žmogus niekaip nebūtų sugebėjęs statyti kryžių
sovietiniu laikotarpiu, bet visiems kartu pakilusiems gyventojams
buvo neįmanoma pasipriešinti.
Jėzus suteikia mums
galią vykdyti teisingumą, rodyti meilę, gailestingumą ir
nuolankiai vaikščioti su savo Dievu (žr. Michėjo 6, 8). Visa tai
ypatingai pavyksta, kai Jis gali veikti per mus visus kartu, per savo
kūną, kuris yra Bažnyčia. Tai liudija žmonijos istorija.
Daugelis broliškųjų menonitų šiandien susiduria su teroristų
grėsme, patiria valdžios priespaudą, aplaidumą ar net smurtą,
sulaukia nusikaltėlių grasinimų. Tačiau mes stovime kartu ir
palaikome juos, drauge su milijardu kitų krikščionių. Tokia
suvienyta jėga padaro bažnyčią nenugalimą – tokia, kurios
„pragaro vartai nenugalės“ (žr. Mato 16, 18).
Štai kokia toji
Kryžiaus galia!
Deividas Vybė
ICOMB atsakinguoju tarnautoju dirba nuo 2011 m.
Ar žinojote
kad...
- tarptautiniam
broliškųjų menonitų bažnyčių tinklui priklauso Lietuvos
Laisvųjų krikščionių bažnyčia? Pirmoji LKB buvo įsteigta 1989
m., nors tikintieji ir anksčiau, sovietiniu laikotarpiu, burdavosi
pogrindžio grupelėse.
- LKB
Lietuvoje sudaro 7 bendruomenės, kurių bendras narių skaičius yra
apie 200. LKB vyskupas yra Artūras Rulinskas, besidalijantis
atsakomybe su kitais trimis vyresniaisiais.
- LKB
bažnyčių steigime prisidėjo misionieriai iš įvairių misijų –
MB
Mission, Eastern Mennonite Mission of Lancaster
(Pensilvanija, JAV), Kontakt
Mission
(Vokietija)? LKB bendruomenės 2013 m. priėmė ir išsivertė į
lietuvių kalbą tarptautinį broliškųjų menonitų tikėjimo
išpažinimą, o 2014 m. LKB oficialiai tapo ICOMB nare.
- į netradicines
bendruomenes Lietuvoje žiūrima kreivai? Visuomenė persmelkta
postsovietinio mąstymo, varginama alkoholio, kvaišalų, garsėja
labai dideliu savižudybių skaičiumi.
- LCC
– tarptautinis universitetas Klaipėdoje – 1991 m. buvo įsteigtas
kaip vakarietiško stiliaus anglų kalbos koledžas? Šią veiklą
Lietuvoje vykdyti pradėjo žmonės, kuriems rūpėjo, kad
nepriklausomybę atgavusioje šalyje šaknis suleistų krikščioniškas
lavinimas ir ugdymas – Artas DeFehras (Kanada), Johannesas Reimeris
(Vokietija) ir vietinis bažnyčios tarnautojas Otonas Balčiūnas.
LCC kol kas yra vienintelis krikščioniškas universitetas Rytų
Europoje – tiek kaip švietėjiška aukštąjį išsilavinimą
teikianti, tiek kaip tikėjimą skleidžianti įstaiga.
- LCC istorija aprašyta 2001 m. pasirodžiusioje publikacijoje
Lithuania
Christian College: A Work in Progress,
Sarah Klassen?
Išvertė Rūta
Rušinskienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą