Kas man čia dedasi? Kodėl daina, kurią
paskutinį kartą turbūt girdėjau pavasarį per vieną iš Lietuvos nepriklausomybę
pažyminčių švenčių dabar mane taip užgulė ir niekaip negaliu jos iškrapštyti iš
savo minčių? Štai jei būčiau prabudęs su kokia nors mintimi iš Šventojo Rašto,
tai manyčiau, kad man Dievas kalbėjo. Už tai jam padėkočiau ir tą rytą kaip
nors įrašyčiau ir papildyčiau jau pasiruoštą pamokslą, nes kai Dievas kalba tai
jis kažką nori arba man pačiam pasakyti, arba nori, kad tai perduočiau kitam
žmogui, kuriam ta žinia yra aktuali. Tačiau, ką man daryti su tokiomis eilėmis
paskutinį metų sekmadienį, kai rodos Lietuvoje viskas yra ramu?
Daugelis psichologų šioje vietoje man
galėtų pasakyti, kad atsidarė kažkokios durelės iš mano atminties archyvų ir
tokia daina pabėgo sutrikdydama mano rytą. Tad pakaktų, kad ryte nusiprausčiau
po dušu, ir gerdamas kavą papasakočiau žmonai apie tokią paskutinio sapno
pabaigą ir palikčiau visa tai sau, nes tai tiesiog toks atsitiktinumas, kokių
būna šimtai.
Vis dėlto, pagalvojęs nusprendžiau -
nepaliksiu šios minties taip jau sau. O gal būtent Jis (galvoju apie Viešpatį)
ir pradarė mano atminties archyvus, pažadino tokiais didingais žodžiais mano
mintis ir sudrumstė sekmadienio ryto ramybę, kad aš galėčiau tai pat pažadinti
ir daugelio kitų mintis, kuriems jau išnyko arba nyksta Tėvynės koncepcija. Gal
ir netuščiai praleisiu laiką rašydamas apie Tėvynę. Justino Marcinkevičiaus eilės
sujaudino E. Masytę, kad ji sukūrė neblėstančio grožio Atgimimo himną ir tas
himnas yra taip „užarchyvuotas“ daugelio mintyse, kad kai kuriems net rytais
nei iš šio nei iš to lauk iššoka.
Pirmiausia pradėkime nuo to kas yra
Tėvynė. Kažkada yra tekę klausytis per radiją žmonių pasisakymų apie tai kas
jiems yra Lietuva Tėvynė. Vieni sakė, kad tai yra miškai, laukai, ežerai ir
upeliai. Kiti kalbėjo, kad tai yra juos supantys žmonės, viena religija. Dar
buvo tokių, kurie paminėjo kalbos ir kultūros svarbumą. Minčių kaip ir
pasisakančių žmonių buvo daug. Iš tiesų į Tėvynę galima sudėti daug ką, su
žmonių jausmais ir ką jie laiko esant Tėvyne nepasiginčysi. Turiu prisipažinti,
kad užduodamas sau klausimą „kas man yra Tėvynė“ ir dar netgi intensyviai
galvodamas apie tai lieku sutrikęs, tiesiog negaliu atsakyti kas tai yra.
Pagalbos ieškau mūsų kalboje. Tėvas ir
Tėvynė turi tą pačią šaknį ir šie žodžiai yra giminingi. Gimtinė tą pačią šaknį
turi su gimda, kuri yra labai moteriškas dalykas. Rusų kalboje irgi labai
panašu: „rodina“ tai gimtinė, kuri kilusi nuo žodžio gimdytoja, o kitas panašus
„očestvo“ nuo žodžio tėvas. Kaip yra kitose kalbose nebesvarbu, nes jau ir to
man pakanka. Tėvynė savo sąvokoje yra apie prigimtinius santykius ir mus
stipriai susieja su pačiais svarbiausiais žmogaus gyvenimo santykiais, kurie
yra reikalingi žmogui būti žmogumi. Nėra žmogaus neturinčio tėvo ir gimdytojų.
Taip, yra našlaičių, benamių, besiblaškančiųjų tarp miestų ir šalių. Į tai kaip
gyvenime atsitinka, kad vieni žmonės nepažįsta savo tėvų, neturi savo namų,
nuolat gyvena svetimoje tautoje yra kalba iš kitos temos į kurią dabar
nesigilinsiu. Kai viskas gyvenime vyksta darnoje ir harmonijoje žmonės turi ir myli savo tėvus ir jie yra jų
tapatybės dalis, jų dėka jie susiformuoja ir užauga visapusiškai subrendusiais
žmonėmis. Vadinasi, jau iš senų laikų yra manyta, kad Tėvynė yra lygiai taip
pat svarbu asmenybei kaip ir tėvai, gimtinė kaip gimdytojai. O kad mane
paraliai imtų – apie tai niekada nebuvau pagalvojęs. Jeigu Tėvynė vienu metu
duoda augindama ir brandindama mane, vadinasi tam tikru laikotarpiu ji ir ima
iš manęs, turi lūkestį kad aš jai duosiu, aš jai patarnausiu tuo, kuo galiu ir
ką moku, ir padėsiu jai duoti toliau. Jei būsiu savanaudis ir egoistas ir
liksiu ėmėju, tai būsiu kaip dėlė, kaip kraugerys uodas. Jei mano giminė, jei
mano karta turės tą patį supratimą – vartoti Tėvynę – tuomet paliksime ją
skurdžią ir nualintą, kaip metų metais naudotą ir nudrengtą dirvą nebegalinčia
išauginti net paprasto agurko. Taip, Tėvynė yra mano santykis į tai kas mane
formuoja ir augina ir kuriame jaučiuosi namie. Taip, Tėvynė yra mano laukai ir
kalvos, mano ežerai ir upės, mano dangus ir šaltinių gelmės, mano Baltija ir
girios, mano kaimynai ir kraštiečiai, mano kalba ir kultūra, mano tikėjimas,
(ne)mano krepšinis, mano šeima, mano Rūta Meilutytė ir Valdas Adamkus, mano
tėvai ir proseneliai, mano cepelinai ir mano pamėgta juoda duona.
Antra, tačiau labiausiai šokiruojanti
mintis mąstant apie Tėvynę, tai būtent ir yra tai kas ir sudrumstė mano
sekmadieninę ramybę, tai eilės, kurios sako
- Tai
uždaryk mane Tėvyne savyje.
Nuo to laiko, kai šios eilės tapo himnu
prabėgo maždaug 25 metai. Daug kas pasikeitė, - sienos atsidarė, pasaulis tapo
globalus, Lietuva jau Europos sąjungoje su Euro pinigu kišenėje ir daug Tėvynės
vaikų gyvena svetimose šalyse. Čia verta prisiminti, kad komunizmo traumuota ir
nualinta šalis kėlėsi ir griuvo ir toliau vis dar keliasi ir krenta. Vienose
srityse įvyko ilgai lauktos ir džiaugsmingos permainos, - įsitvirtino
demokratija, atstatyta privati nuosavybė, žmonės daugiau šypsosi ir džiaugiasi,
vaikai jau gyvena geriau už savo tėvus, tačiau tuo pačiu komunizmas spėjo
išperėti savo padėtus kiaušinius iš kurių išaugo trigalvis slibinas aplink save
naikinantis nuskriaustą tautą alkoholizmu, smurtu ir savižudybėmis. (Trigalvio
slibino koncepciją yra aprašęs psichiatras Dainius Pūras) [1].
Pagal sociologų statistiką Tėvynės vaikų ženkliai mažėja, tauta, tikrąja prasme
miršta. Gyvenimas daug kam yra per sunkus ir žmonės nebenorėdami nešioti naštų,
kurių galima nenešioti, ieško išėjimo durų lengvesnio ir oresnio gyvenimo link.
Tėvynė nebėra miela kaip kad turėtų būti, arba miela, tačiau kurioje per sunku
yra gyventi.
Pasakykit man, kaip giedoti tokį himną
„Tai
uždaryk mane Tėvyne savyje” ir dar su melodija lūpose kai labiau praktikuojame “atvirą” Tėvynę? Turbūt
čia reikia pasigrumti su šiais terminais, ką tai galėtų reikšti uždara ar
atvira tėvynė. Viena prasme atvirumas yra geriau už uždarumą. Atvirumas labiau
dera prie laisvės sampratos, prie šiuolaikiškumo, prie atradimų ir naujų potyrių,
naujų požiūrių. Uždarumas yra labiau suprantamas kaip pasirinkimas apsisaugoti
patiriant grėsmę, išgyventas skriaudas, nenoras eiti į naujus santykius.
Uždarumas daugiau asocijuojasi su nelaimingu ir nukentėjusiu žmogumi. Nesu toks
žmogus, kuris galvoja, kad gerai man būtų užsidaryti namuose ir izoliuotis nuo
likusiojo pasaulio.
Nemanau,
kad tas šauksmas uždaryk mane Tėvynę
savyje reiškia šitokį požiūrį, nes eilėse tuojau pat ir yra paaiškinta kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro, taip kaip uždaro vakarą
naktis. Šis
uždarumas yra su užbaigtumo mintimi. Mirtis viską žmoguje užbaigia ir viską
uždaro, ji yra išgyvento gyvenimo kamštis. Taip pat logiška vakaro baigtis yra
naktis. Jeigu eitume su uždarumo mintimis toliau, tai dviejų žmonių meilės
užbaigtumas dažniausiai yra apsaugojamas santuoka, kuri yra uždara intymaus
artumo institucija. Taip pat galima kalbėti apie uždarą draugų ratą, kurie
saugo savo draugystę ir tame uždarume yra labai atviri vienas kitam.
Uždarumas tam tikrose žmogiškose
santykių institucijose yra didelė vertybė, nes per tą uždarumą žmogus ir yra
saugus, ir gali būti savimi, ir būtent atsiskleisti visame kame geriausiai, ko
niekaip nepavyktų išsibarsčiusiam ir pernelyg atviram žmogui. Noriu manyti, kad
uždarumas šiame himne yra labiau susijęs su išbaigtumu, nes to išbaigtumo aš,
ir manau, kad visi ir ilgisi. Kančioje, varge, nesibaigiančioje kelionėje,
žinojime kas esu, kur einu, ką esu gavęs ir ką duodu, būtent kaip tėvai yra
artimi taip artimoje savo Tėvynėje aš randu laisvę. Iš tiesų tai nuostabus
himnas, kad mes patirdami išdainuotume savo laisvę.
Vis dėlto sau (kaip nuolat
pamokslaujantis pastorius) leidžiu papildyti, kad net ir Marcinkevičiaus
poetiškas atspindys priimant išbaigtumą ir uždarumą Tėvynėje nėra išbaigtas
apibrėžimas laisvei. Mūsų Tėvynė negali mūsų išbaigti, yra kažkas daugiau už
ją.Tėvynė nėra Dievas. Tėvynė yra tai, ką kiekvienai tautai sukūrė ir davė
Dievas ir kas mums padeda užaugti ir suvokti save kaip asmenis, suprasti kitus
žmones panašius į mus pačius. Tas pats yra ir su santuokos institucija, kuri
yra Dievo sumanyta ir duota, kad du žmonės galėtų vienas kitą saugiai mylėti,
kad gimę kūdikiai augdami išmoktų visų gyvenimo vertybių, išmoktų meilės ir
atsakomybės iš jau gyvenimą patyrusių tėvų ir senelių. Tėvynės ir užbaigtumo
ilgesys perteikiamas ir Dievo žodyje, kuriame labai aiškiai parodoma, kad mūsų
žemiškoji tėvynė yra trumpalaikis etapas, mūsų kelio dalis į tą Tikrąją, kur
tikrai veržiasi kiekvieno žmogaus, net ir nemokančio to pasakyti, širdis. Taip kalbėdami, jie duoda suprasti, jog ieško
tėvynės. ... Bet dabar jie troško geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl
Dievui negėda vadintis jų Dievu: jis parengė jiems Miestą! Hebr 11,14.16
Štai tame Dievo mieste ir įvyksta mūsų
išbaigtumas, tame mieste yra mūsų išjausta, išsvajota išgyventa Tėvynė, tame
mieste ir bus patirta tikroji mūsų laisvė, dėl kurios mes esame toje
nesibaigiančioje kelionėje ir ilgimės būti uždaryti savo Tėvynėje.
Artūras
Rulinskas, pastorius Laisvųjų krikščionių bažnyčia, 2015
[1] http://www.balsas.lt/naujiena/175818/dainius-puras-trigalvis-slibinas-ir-jo-aukos
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą