Šiais metais įvyko jau trečia Vilniaus laisvųjų krikščionių bažnyčios remiama kelionė į Gruziją. Į šią šalį šią vasarą važiavo šeši žmonės, du iš jų Gruzijoje lankėsi jau ne pirmą kartą, per tris metus iš viso Gruziją aplankė penkiolika bažnyčios žmonių.
Norisi tikėti, kad dėka tikinčiųjų santykio su Dievu, ir vyksta misijos kelionės. Juk misijose dalyvauja ne vien važiuojantys į svečią šalį, tačiau ir šią kelionę remiantys Lietuvoje liekantys tikintieji, jų artimieji. Dievas Biblijoje daug kartų yra liepęs žmonėms keliauti į kitą šalį Jo tikslais. Abraomas keliavo į Kanaano šalį, Juozapas - į Egiptą (ne savo noru), Jona - į Ninevę (irgi ne savo noru). Pranašai juk pranašaudavo ne vien tik Izraeliui, tačiau ir kitų tautų žmonėms, o žinią jiems taip pat turėdavo kažkas pranešti. Dievas mato toli ir arti, ir nori, kad vieni pas kitus vyktų. Kalbant apie bažnyčią, mes turime paskutinį Kristaus paliepimą bažnyčiai - eiti į viso pasaulio tautas ir skelbti žmonėms išgelbėjimo Evangeliją.
Tai kas ir taip yra įdėta į žmogaus širdį - noras pažinti pasaulį, keliauti, patirti nuotykių, - Dievas panaudoja Evangelijos skelbimui ir ragina Jį tikinčius žmones peržengti savo gyvenimo komforto ribas, ateiti į naują kultūrą, susipažinti su iki šiolei nepažinotais žmonėmis, ir jiems, o vėliau ir kartu su jais, skelbti Kristaus Evangeliją.
Šiame santykyje su Dievu ir gimė mūsų noras vykti į Gruziją. Dievas mus ragina išsijudinti iš savo vietos. Tačiau kur? Norisi dalyvauti prasmingoje kelionėje, kur mezgasi draugystės, kur džiaugsmą randu ne tiek vartodamas, kiek atiduodamas. Kadangi prieš keletą metų susipažinome su tikinčiaisiais Gruzijoje, ir nėra kito panašaus kontakto ar vidinio įsitikinimo vykti į kitą šalį – vadinasi jei galime būti naudingti Kristaus bažnyčiai šioje šalyje, tai į ją ir turime vykti. Matėme, kad Dievas sujaudino šios šalies žmones pamačiusius mus atvykėlius ir Jo dėka mes tapome draugais. Dievas stato santykius, ir atrodo, kad dabartiniai santykiai taip pat yra ir užmegzti, ir puoselėjami Dieviškosios iniciatyvos dėka.
Misijinės kelionės, kuriose svarbus dvasinis vykstančiųjų augimas ir tarnavimas, kur brolystė Kristuje ir tarnystė žmonėms yra svarbi, užsimezga dėka bažnyčių bendravimo. Kai esminiuose dalykuose vyrauja vienybė ir supratimas, tada daug paprasčiau rasti bendrystę. Vienybėje daug lengviau siekti tų pačių tikslų - kartu melstis ir garbinti Dievą, suprasti sielos skausmus ir džiaugsmus, kartu tarnauti dėl bendro tikslo ir tapti tikrais draugais. Tai yra tiesiog nuostabu!
Šiais metais bažnyčia Vilniuje buvo pajėgi padėti pravesti vaikų dienos stovyklą bažnyčiai Batumyje. Atrodytų, kad turėtų būti sunku dirbti mišrioje lietuviškai-gruziniškoje komandoje, tačiau iš tiesų nebuvo sunkiau negu tarnaujant stovyklose Lietuvoje. Mūsų bažnyčios 6 žmonių komanda ir 5 žmonių komanda iš Batumio bažnyčios papildėme vienas kitą pravedant vaikų dienos stovyklą, kurioje dalyvavo 20 vaikų. Kartu giedojome giesmes, skaitėme Bibliją ir vedėme dvasinius pokalbius, žaidėme žaidimus, bėgiojome estafetėse, ėjome į žygius, darėme rankdarbius, aplankėme Batumio botanikos parką. Iš pradžių atrodė bus sudėtinga, tačiau buvo paprasta - laikas bėgo greičiau nei tikėjomės. Stovyklos įvairi veikla pamaitinant dvasią, sielą ir kūną darė ją labai idomią. Stovyklos metu vaikai, niekada nelankę bažnyčios, pradėjo melstis, išmoko niekada negirdėtų giesmių, rodė savo talentus ir gabumus, draugiškai žaidė žaidimus ir nuo ryto iki vakaro buvo linksmi.
J
Kai dabar svarstau apie kelionę į šią tolimą kalnų šalį, galvoju, ar gali būti geresnė kelionė negu ši? Atrodo buvome užimti nuo ryto iki vakaro, tačiau nepervargome. Kiekvieną dieną pradėdavome Biblijos skaitymu ir malda komandoje. Mes augome ir dvasiškai stiprėjome labiau, negu skaitydami Dievo Žodį patys sau namuose. Tarnavome ir pailsėjome, palikome artimuosius namuose, tačiau radome gerų draugų svečioje šalyje. Keliavus su savo bažnyčios broliais ir seserimis supratau, kad tokių dalykų savo paties jėgomis nesu pajėgus nei įgyvendinti, nei sukurti savo jėgomis. Už visa tai esu dėkingas svetimus žmones vienijančiam ir mylinčiam Dievui. Jis atstato mūsų trūkinėjantį santykį su Savimi, Jis užmezga ir vienija žmonių draugystes. Jis padeda vieniems prabilti, o kitiems išgirsti Evangelijos žinią visai kitomis spalvomis. Iš tiesų, smagu gyventi, kai žinau, kad įdėjus šiek tiek pastangų, Kristus ne vien tik jas įprasmina ir padaugina, tačiau suteikia ir gilų pasitenkinimą.
Dar kartą noriu padėkoti visiems rėmėjams, tiek bažnyčioje, tiek už jos ribų, parėmusius šią kelionę finansais ir maldomis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą