Misionieriai Gruzijoje

Andre ir Olga Krahn

2010 Gruzija

Pamėginkite įsivaizduoti jaunuolį, kuris gimė Rusijoje, šiauriniame Urale, vėliau su tėvais 80-aisiais gyveno Gruzijoje, o nuo 1992-ųjų metų persikėlė gyventi į Vokietiją. O dabar pagalvokite ir apie jauną mergaitę, kuri gimė nedideliame Krasnodaro krašto miestelyje ir visą gyvenimą gyveno vakariniame Urale. Ar galėjo šie jauni žmonės susitikti ir sukurti šeimą, ar galėjo tapti misionieriais kažkokioje šalyje į kurią juos pasiųs Dievas?

Taip prasideda mūsų šeimos istorija. Mes (Andre ir Olga Krahn) susitikome, susituokėme ir tapome misionieriais Gruzijoje. Mes turime tris vaikus, du iš jų jau lanko mokyklą.

Gruzija yra viena iš buvusių Tarybų Sąjungos respublikų, kuriai greičiausiai sunkiausiai atsiliepė Tarybų Sąjungos griūtis.

Šalies ekonomika ir švietimas yra tokioje būsenoje kaip po didžiulio žemės drebėjimo. Vidiniai konfliktai ir karai dar apsunkino ir taip sunkią padėtį. Gruzijos gyventojai gana stipriai kenčia jau 20 metų. Kokia yra dvasinė Gruzijos būsena iš tiesų sunku yra aprašyti. Ją galimą charakterizuoti maždaug kaip sintezę tarp pokomunistinės ideologijos ir atsigaunančio provoslaviškojo tikėjimo. Dauguma Gruzijos gyventojų iš tiesų negalėtų įvardyti koks yra jų tikėjimas.

Tačiau kodėl Dievas mus pašaukė tarnauti Gruzijoje?

Pašaukimas misionieriškam tarnavimui – tai ne tokia jau lengva tema krikščionybės mokyme.

Pašaukimas yra apipintas Dievo vedimo paslaptimi. Dievas davęs gyvenimą ir panaudodamas tam tikras gyvenime nutikusias aplinkybes mus veda į tikslą.

Aš (Andre) 10 metų gyvenau Vakarų Gruzijoje. Buvau susipažinęs su gruzinų tauta, su jos kultūra ir geografija. Po to kai baigiau mokslus krikščioniškame institute, man pasitaikė galimybė tarnauti Dievui Gruzijoje, toje šalyje, kurią aš jau pažinojau ir mylėjau. Žinoma, tai, kad aš jau buvau gyvenęs Gruzijoje, buvo dalis to vedimo tarnauti Dievui už Vokietijos ribų. To dalis buvo ir tikėjimas Dievo Žodžiu, kad tikinčiam žmogui reikia eiti ir skelbti Evangeliją tautoms. Taip pat veikia ir Šventoji Dvasia, kurią ne visada taip paprasta apsakyti.

Taigi, visi šie mano gyvenimo aspektai susipynė į vieną puokštę ir aš jau nebeturėjau jokių abejonių ir prieštaravimų, kur aš turėčiau tarnauti.

Mano žmonai Olgai misionieriškas kelias prasidėjo tame pačiam krikščioniškame institute (Rusijoje, Krasnodaro mieste). Mokydamasi ji nežinojo, kuo bus ateityje, tačiau po to, kai mes susipažinome ir susituokėme, Olga neakivaizdiniu būdu pradėjo susipažinti su Gruzija.

Kartu su mumis Krasnodare mokėsi ir viena gruzinų šeima iš Batumio. Jų dėka, Olga arčiau susipažino su gruzinų kultūra. Taigi, 2003 metų rugpjūtį mes persikėlėme iš Rusijos gyventi į Gruziją ir pradėjome adaptacijos procesą naujam gyvenimo būdui, kuris ypatingai buvo sunkus mano žmonai Olgai. Tuo metu Gruzijoje buvo ypač sunki ekonominė padėtis. Elektros buvo tiekiama 1-2 valandas per parą. Tačiau buitiniai sunkumai iš tiesų negali užtemdyti to džiaugsmo, kada tu matai, kaip dalyvauji Dievo bažnyčios statyboje.

Pirmuosius 4 metus aš (Andre) kartu su gruzinais ir su partneriais iš Amerikos, dirbome Biblijos mokymo srityje. Mes sukūrėme Biblijos mokymo kursus bažnyčių tarnautojams ir vesdavome mokymus įvairiuose Gruzijos regionuose. Olga dirbo su moterimis. Moterų tarnavimas tuo metu buvo visiškai nežinomas dalykas gruzinų bažnyčiose.

Dabar Gruzijoje gyvename jau 6 metus. Mes matome, kad mūsų terminas tarnauti šioje šalyje eina į pabaigą, tačiau su tvirtu įsitikinimu galiu pasakyti, kad šis Dievo pašaukimas jau yra palikęs gilią vagą formuojant mūsų būdą ir praturtinant mus neįkainojama misionieriška patirtimi.

Misionieriškas tarnavimas už savo šalies ribų yra galingas instrumentas pažinti kitas kultūras bei suprasti, kaip Dievas veikia kitose šalyse.

Atvažiuokite į Gruziją ir patarnaukite šiai šaliai kaip tik galite! Aš esu įsitikinęs, kad Gruzija „pavogs” dalį jūsų širdies!