Šiais metais mūsų bažnyčioje vasaros praktikos tikslu vieši Claire Eades. Ji atvyko į Lietuvą liepos 5d. Didžiąją laiko dalį praleidžia Vilniuje, tarnaudama vaikų stovyklose. Iki savo misijos pabaigos, rugpjūčio 5d., Claire dar pabuvos ir Klaipėdoje. Daugiau su ja susipažinti galite žemiau pateikiamame interviu.
Trumpai papasakok apie save
Mano vardas Claire Eades, man 20 metų. Aš esu iš Anglijos, gyvenu Glossop miestelyje, kuris yra 30 km nuo Mančesterio. Aš mokausi Redcliffe Biblijos mokykloje, kuri yra misionierių mokymo centras pietvakarių Anglijoje. Nuo rugsėjo pradėsiu savo trečius mokslo metus. Gyvenu su mama, tėčiu ir seserimi. Visa mano šeima yra krikščionys ir mes lankome kelias skirtingas sekmininkų bažnyčias.
Papasakok apie savo bažnyčią
Mano ir mano šeimos bažnyčioje lankosi apie 50 žmonių ir bažnyčia yra auganti. Mes turime daug jaunimo ir jie visi yra nuoširdžiai tikintys žmonės. Kartais aš savo bažnyčioje prisidedu prie šlovinimo komandos. Vieną kartą man buvo leista ir pravesti pamaldų šlovinimą, o tai jau labai didelis iššūkis.
Savo bažnyčioje lankau namų grupelę, kuri vieną savaitę susirenka Biblijos studijoms, o kitą savaitę maldai. Taip pat renkasi ir jaunimo grupelė.
Kaip tu patikėjai Dievu?
Aš visą gyvenimą ėjau į bažnyčią. Ir visą gyvenimą žinojau, kad yra Dievas. Dievo galia pradėjau tikėti, kai man buvo 13. Dauguma vaikų, kurie užauga bažyčioje, ilgai nežino, ar jie yra tikrai tikintys. Kai tapau paauglė, turėjau labai aiškiai apsispręsti - ar seksiu Kristumi, ar eisiu į kitą pusę. Tada keli mano draugai pasikrištijo ir aš nusprendžiau, kad taip pat noriu krikštytis. Gaila, bet tuo metu aš vis dar netikėjau Jėzumi, nors tai yra būtina sąlyga krikštui.
Mes bažnyčioje ruošėmės krikštui ir mokėmės pagrindinių tikėjimo tiesų. Aš staiga pasijutau kalta dėl savo netikėjimo. Naktį prieš krikštą meldžiausi, kad Dievas man apreikštų save. Per krikšto ceremoniją mano pastorius davė mums Biblijos eilutę, specialiai parinktą krikštui. Ta Biblijos ištrauka labai gyvai mane palietė, nes tai buvo kaip tik tai, kuo aš tada gyvenau.
Kadangi aš lankiau Sekmadienio mokyklą, viską žinojau apie Jėzų - žinojau, kad Jis mirė už mano nuodėmes, taip pat mintinai mokėjau Atgailos maldą, meldžiausi ta malda ir pakviečiau Jėzų į savo gyvenimą prieš eidama į vandenį. Kai jau buvau vandenyje, galėjau užtikrintai atsakyti, kad TAIP, aš tikiu Dievu, tikiu Jėzumi ir tai liudiju krikštu.
Nuo tos dienos aš visą laiką stengiuosi daryti tai, ką Dievas man sako.
Kodėl tu dabar mokaisi Redcliffe Biblijos mokykloje?
Kai dar buvau paauglė, žmonės man sakydavo, kad turėčiau mokytis Biblijos mokykloje. Bet paaugliai visą laiką daro viską priešingai. Kai baigiau mokyklą būdama 18, nusprendžiau susirasti darbą. Išsiunčiau dešimt CV į ligonines, kad galėčiau dirbti slaugytojos padėjėja. Nors aš turėjau patirties ir puikiai pasirodžiau per pokalbius, manęs niekas neprimėmė. Taigi, nors ir nenorėjau mokytis universitete, daugiau neturėjau, ką daryti, užpildžiau reikiamus dokumentus, kad įstočiau į anglų k. ir istorijos specialybę. Širdyje žinojau, kad Dievas visai nenorėjo manęs ten matyti ir, kai tik sustabdžiau stojimo procesą, iš karto žinojau, kad teisingai pasielgiau.
Toliau meldžiausi ir prašiau Dievo, kad jis parodytų, ką man toliau daryti. Rugpjūčio mėnesį radau Redcliff`o internetinę svetainę ir iš karto internete užpildžiau stojimo anketą. Vėliau nuvykau ten į pokalbį. Po dviejų savaičių pradėjau savo studijas ten. Ir tai yra pats geriausias mano gyvenimo sprendimas.
Kaip tu atsidūrei Lietuvoje?
Redcliffe Biblijos mokykloje aš mokausi Praktinės teologijos programoje. Jos metu studentai važiuoja į įvairias misijos keliones. Iki šių metų aš jau buvau dviejose vietose: vieną kartą - bažnyčioje Anglijoje, o kitą - krikščioniškoje radijo stotyje. Abi praktikos truko 6 savaites. Aš jau turėjau važiuoti kažkur iš Anglijos, kad sužinočiau, ko Dievas nori iš manęs. Man reikia žinoti, ką norėsiu daryti po studijų.
Važiuojant į Lietuvą aš norėjau išbandyti save. Aš noriu suprasti, ar galiu išgyventi kitoje kultūroje būdama viena, be savo šeimos. Rita Rimkienė, kuri mokėsi mūsų universitete, pasiūlė man važiuoti į Lietuvą, į Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčią. Man atrodė, kad tai buvo teisingas sprendimas.
Jau praleidai daugiau nei dvi savaites Lietuvoje, papasakok savo įspūdžius
Visi tikrai yra labai labai draugiški! Aš dėl to labai jaudinausi. Galvojau, kad galėsiu susidoroti su veiklomis ir darbais, bet jeigu nebūtų gerų santykių su žmonėmis, būtų buvę labai sunku.
Mano skrydis į Lietuvą buvo labai sunkus. Man jis visai nepatiko! Aš pirmą kartą skridau viena lėktuvu iš savo šalies! Bet pirmas dalykas, kurį Artūras padarė mane pamatęs, buvo apsikabinimas. Man buvo taip gera, kad aš pasijutau kaip namie.
Aš dažnai jaudinausi ir pergyvenau, kaip man seksis čia, Lietuvoje. Bet žmonės, su kuriais bendrauju, juokiasi kartu su manimi ir iš manęs, o tai man įrodo, kad jie yra draugiški ir atviri.
Man taip pat labai patinka Vilnius, toks, koks jis yra. Kai ateinu pas žmones į namus, nesijaučiu, kad trukdyčiau jiems. Jurgita Makaravičienė, pas kurią praleidau net septynias dienas, pradėjo su manimi kalbėti lietuviškai. Tai man buvo kaip patvirtinimas, kad aš esu jų namiškė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą