Tikėjimas, nešantis permainas. Įspūdžiai iš kelionės po Etiopiją

Tikėjimas nešantis permainas

Senojo Testamento pasakojimuose yra istorija apie Abraomą, kurį Dievas pašaukė į kelionę paveldėti jam ir jo palikuonims skirtos žemės. Kviesdamas į šią kelionę, Dievas pažadėjo ne vien tik Abraomą palaiminti, bet ir jį patį padaryti palaiminimu visos žemės žmonėms: Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu. Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės (Pr 12,2-3). 

Pirmoji diena Etiopijos keliais

Patikėjęs Dievu ir jam atsiliepęs Abraomas gyvena gyvenimo permainas nešančiu tikėjimu, yra gerbiamas ir mylimas vietinių gyventojų.

Ir šiais laikais žmonės, atsiliepę Evangelijai ir gyvenantys Abraomo pavyzdžio tikėjimu, yra nešantys permainas ir palaiminimus juos supantiems žmonėms.

Maserates Kristos bažyčia

Maserates Kristos yra anabaptistė bažnyčia, kurios pavadinimas reškia „Kristus tvirtas pagrindas”. Dėka Rytų Menonitų Misijos gailestingumo darbų (švietimo, medicinos ir socialinėje srityse) Etiopijoje tikinčiųjų bendruomenė susibūrė 1951 metais. Menonitų misijos Etiopijoje steigė mokyklas, ligonines ir bažnyčias. Iš JAV atvykdavo misionieriai, kuriems reikėjo išmokti dvi kalbas – valstybinę Amarik (jos abėcėlėje yra apie 230 raidžių ir garsų) ir  Omoro kalbą, kuria kalba 40 procentų gyventojų. 

Apsilankymo metu teko garbė dalyvauti Meserates Kristos pastorių Tarybos susirinkime

1974 m. Etiopijoje įvyko komunistė revoliucija. Porą metų bažnyčia funkcionavo įprastai. Nauja komunistinė valdžia savo įniršį liejo ant Etiopijos Ortodoksų bažnyčios, kuri Etiopijoje yra nuo trečiojo amžiaus ir labai stipriai susijusi su Imperatoriaus valdžia. Tačiau nereikėjo ilgai laukti, kol komunistai pastebėjo visiškai kitokia ideologija gyvenančią Maserates Kristos bažnyčią ir prieš ją pradėjo įvairias represijas bei smurtą. Gana greitai buvo atimti pastatai, uždarytos bažnyčios, mokyklos ir ligoninės, pastoriai, vadovai suimti ir įkalinti, o misionieriai išsiųsti atgal, iš kur buvo atvykę. Maserates Kristos pasitraukė į pogrindį (tuomet bažnyčios narių buvo apie 5000). Nors ir pogrindyje, bažnyčia neapleido misijos, kuriai ją pašaukė Viešpats. Bažnyčios vadovai nusprendė, kad jaunuoliai turi įsigyti pedagoginį išsilavinimą ir stipriai ragino jaunus žmones tapti mokytojais. Jiems baigus mokslus, komunistinė valdžia juos išsiųsdavo dirbti mokytojais į įvairiausius šalies rajonus, net neįtardama, kad jiems tai yra geriausia galimybė Evangelijai skelbti. 

Malda prieš pamaldas šiandienos bažnyčioje

Dr.David W.Shenk moko vietinėje Maserates Kristos

Komunistinė diktatūra Etiopijoje buvo ne mažiau žiauri už komunizmą Rytų Europoje. Su žmonėmis buvo visiškai nesiskaitoma, teko girdėti istoriją, kai mokyklos kieme buvo sušaudyti vyriausieji moksleiviai. Evangelijos žinia labai liesdavo žmones ir jie masiškai jai atsiliepdavo, tačiau rinkdavosi garbinti Dievą atokiose vietose ir dažniausiai vėlais vakarais, kai prisigėrę policininkai jau niekuo nebesidomėdavo.

Kai 1991 m. diktatūra buvo nuversta, Maserates Kristos bažnyčia išėjo iš pogrindžio su daugiau nei 100 000 narių. Skubiai imtasi ruošti bažnyčios vadovus, steigti mokyklas ir Biblijos institutus. Dabartiniu metu Kristos Maserates skaičiuoja 389 000 narių. Ji vienija 85 kalbų žmones, kurie garbina Dievą 594 bendruomenėse ir 859 misijose. Maserates Kristos Debre Zeit mieste turi įsteigusi kolegiją, kurioje studentai studijuoja bakalauro lygio studijose, taip pat ruošiasi teikti Magistro laipsnį ir esamą kolegiją norima perstruktūrizuotį į laisvųjų menų universitetą.

Kolegijos pastatas

Bažnyčia Wollega apskrityje Nemkte

Etiopijos vakaruose, Wolega apskrityje (būtent komunistų diktatūros laikotarpiu) užgimė ir pradėjo augti nauja bažnyčia. Komunistų valdžia į Wollegos apskritį atsiuntė penkis jaunus mokytojus, kurie vietiniams gyventojams pradėjo skelbti Evangeliją.

Pastorius Tafera Gonfa, mokydamasis 5 klasėje, iš savo mokytojo išgirdo Evangelijos žinią. Evangelijoje pagal Morkų perskaitęs Jėzaus paliepimą eiti į pasaulį ir visai kūrinijai skelbti Evangeliją jis paliko mokyklą ir nuo to laiko skelbia Evangeliją, kuria naujas bažnyčias, apmoko jaunus Evangelistus bei įsteigė Biblijos mokyklą. Daugiau nei 100 000 narių turinti bažnyčia yra pasklidusi po atokius rajonus, kur vienintelė trasporto priemonė, kuria galima pasiekti ten gyvenančius žmones, yra mulas. Pastorius Tafera Gonfa sako, kad „mūsų bažnyčia yra varginga dviejose srityse; vienas trūkumas yra tas, kad stokojame išsilavinusių žmonių, antras yra ekoniminis neturtas”. Iš esmės dauguma bažnyčių vadovų visiškai nebuvo lankę jokios mokyklos, tačiau po 40 metų šis trūkumas jau tampa istorine dalimi.

Prieš vakarines bažnyčios pamaldas

Dėl strateginių sumetimų, prieš 6 metus, buvo nuspręsta įsteigti Wollega apskrities Maserates Kristos Biblijos centrą vieninteliame apskrities Nemkte mieste. Nuo to laiko suburtos 4 gausios bendruomenės. Šią mokyklą pradėjo pirmieji formalų biblijinį teologinį diplomo kursą turintys 4 vadovai. Jie parengė vientiniams pastoriams ir evangelistams programą „Vieneri metai dėl Kristaus”. Per paskutinius 10 metų, buvo apmokyti 352 tarnautojai.

Diskusija paskaitos metu

Šios Biblijos mokyklos pakvietimu Dr.David W.Shenk ir šio straipsnio autorius, buvo pirmieji užsieniečiai dėstytojai pravedę vieną savaitę mokymo Bibljos mokyklos studentams.

Kas lemia tokį sunkiai įsivaizduojamą bažnyčios augimą Etiopijoje? Atsakymas labai akivaizdus – tai Šventosios Dvasios palaiminimas ir visiškai Evangelijos skelbimui atsidavę tikintieji. Dauguma šių brolių menkai išsilavinę, dulkėtais ir suplyšusiais drabužiais, tačiau su plačia per visą veidą baltus dantis demonstruojančia šypsena. Brangiausi jų nuosavybės daiktai - tai beveik suskaityta trigubai sustorėjusi Biblija ir senas sutrintas mobilus telefonas.

Vakarieniaudami su pastoriumi Tafari klausėmės jo pasakojimų apie tai, kaip jis dienomis miegodavo krūmuose, o sutemus eidavo pas žmonės, kuriems būdavo įprasta sėdėti prie laužo vakarais. Čia būdavo dalijamasi Biblijos pasakojimais, Evangelijos tiesa, Viltimi gyvenimui, o liudijimus nuolatos lydėdavo Šventosios Dvasios išgydymai ligoniams.

Pastoriaus Tafari šeimoje gimė 10 vaikų, namuose jau likę tik 4. Jo žmonos klausėme kaip jai sekėsi juos auginti, o ji atsakė

– Ačiū Jėzui, labai lengvai. 

- Tačiau juk vyro namie nebūdavo, nes jis visą laiką keliaudavo, - klausėme mes. 

- Taip, ir 6 vaikus pagimdžiau būdama viena, prižiūrint jaunai kaimynei.

- Juk vyrą galėjo bet kada suimti ir įkalinti, turbūt nelabai ir buvo valgyti? – vėl mes kėlėme klausimą.

- Tačiau nėra didesnio džiaugsmo, kaip tarnauti Jėzui, - į visus mūsų klausimus atsakydavo ši pagyvenusi moteris.

Po to ji atsisuko į savo vyrą ir pasakė šiuos pribloškiančius žodžius: 

- Tu dabar esi mano liudininkas ir jei nori gali paneigti, tačiau aš sakau tiesą: niekada dėl to, kad tavęs nebūdavo namie, aš tau nesu priekaištavusi.

Iš tiesų bažnyčia auga, ne vien dėl to, kad ji turi tokius atsidavusius tarnus, tačiau ir dėl to, kad šiuos didžius tikėjimo vyrus palaiko tokios kilnios moterys.

Pastorius Tafari pasikvietė mus į savo namus vakarienei grįžęs iš 8 dienų kelionės po Wollega apylinkes, kur vyko kasmetinė šios bažnyčios konferencija suburusi 20 000 tikinčiųjų. Vieną dieną jis keliavo autobusu, o kitą dieną jojo mulu, ir tik prieš dieną sugrįžęs jis kvietėsi vakarieniauti mus į savo namus.

Bažnyčia Etiopijoje ir jai tarnaujantys žmonės primena Biblijos pasakojimus ir apaštalų istoriją, kada po vieno pamokslo Jeruzalėje atsivertė 3000, kada per ketvirtį amžiaus buvo paskelba Evangelija visoje Mažojoje Azijoje. Tai, kas dabar vyksta Etiopijoje, vyko ir Vakarų Europoje XVI amžiuje. Pradedant Šveicarija, ir nuo vienos bendruomenės, per du metus, buvo suburta daugiau nei 500 bendruomenių. Šias bažnyčias pradėta vadinti anabaptistais, kuriuos išskyrė suaugusio žmogaus laisva valia priėmusio tikėjimą Kristumi krikštas. Per stulbinančius bažnyčios augimo metus Europoje vyko ir nuožmus persekiojimas, kurio metu išžudyti beveik visi anabaptistų bažnyčių vadovai.

Dvasinis atgimimas be abejonės yra Šventosios Dvasios dovana Etiopijos žmonėms. Pastorius Tafari sako, kad be Šventosios Dvasios nieko tokio nebūtų. “Tai kas čia vyksta viską daro Dievas, mes tik prisidedame” – sako pastorius.

Kasdienė etiopų duona - indžera

Šios kelionės metu skaitydamas Luko Evangelija perskaičiau Jėzaus žodžius – Kaip sunku tiems, kurie yra turtingi įeiti į Dievo karalystę! Lengviau yra kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę (Luko 18,24-25).

Apie šias eilutes svarsčiau, ar nebus tiesa, kad šiuolaikinė Vakarų Europos visuomenė dėl savo turtingumo negali priimti Dievo Žodžio tiesos? Turtingam žmogui reikia rūpintis daugeliu dalykų, todėl laiko santykiui su Dievu nebelieka ir jėgų jam tarnauti pritrūksta. Štai bažnyčios vadovas prižiūrintis 100 000 dydžio tikinčiųjų bažnyčią neturi nei mašinos, nei motociklo. Jo buitis tokia paprasta, kaip vargingiausio mūsų krašte, o tikėjimas gausus. Materialiomis gėrybėmis vargšai yra Dievo karalystės turtuoliai, vedantys tūkstančius Jėzaus link. Dvasinis atgimimas Etiopijoje jau tęsiasi apie 40 metų ir visi ženklai rodo, kad jis yra pačiame įkarštyje. Labiausiai paliesta yra vakarinė Etiopijos dalis, kurioje vietiniai gyventojai labiau išpažįsta senovinį pagonišką tikėjimą. Etiopijos šiaurinė ir centrinė dalis, kur dominuoja Etiopijos Ortodoksų bažnyčia, ir rytinė dalis, kurioje daugiau islamą išpažįstančių tikinčiųjų, bažnyčios augimas nėra toks spartus.

Pabaigai

Kuo naudinga Maserates Kristos bažnyčios istorija ir jos dabartinė būsena mūsų bažnyčiai Lietuvoje? Be abejonės tai akivaizdus palaiminimas žmonėms, kurie juo dalijasi su visais.

Nuo bažnyčios pradžios, 1951 m. pirmieji dvidešimt metų buvo labai sunkūs, reikalavę daug lėšų ir misionierių pagalbos. Tačiau jauniems žmonėms pradėjus melstis (nuo maldos susirinkimo Maserates Kristos išgyveno savo sekmines) Dievo Dvasios veikiama ir lydima ši bažnyčia jau daugiau kaip keturiasdešimt metų nesustojamai auga, keisdama daugelio žmonių gyvenimus.

Evangelija keičia ne tik žmonių tikėjimą, bet ir jų gyvenimą, buitį. Wollega apskritį palietęs atgimimas be abejonės stipriai palietė ir pačią kultūrą. Pastoriai kalbėjo, kad Wollega apskrityje Evangelijos paliesti žmonės yra daug dosnesni nei kitose Etiopijos srityse, jie rengiasi gražiau ir tvarkingiau, yra švaresnė aplinka, buvo atsisakyta daugelio kultūriškai priimtinų, tačiau akivaizdžiai nuodėmingų praktikų.

Tikėjimas Dievu yra bene didžiausia pagalba pasaulinei, o ypač vakarų bažnyčiai, kur tikėti gyvenimą keičiančiu Dievu jau seniai nustota. Biblijos mokyklos studentai pasakoja, kad liudijant Kristų, juos lydi visi Naujajame Testamente aprašomi ženklai: žmonės ir priima, ir išvaro; jiems meldžiantis Dievas gydo žmones ir išvaro piktasias Dvasias; kai kurie į rankas ima nuodingas gyvates ir jos nekanda. Bažnyčia auga, nes ją laimina Dievas, - patys žmonės be Dievo jos išauginti negali, tačiau vieną dalyką jie gali padaryti patys, tai -  tikėti Dievu.

 Parengė Artūras Rulinskas