Anabaptizmo tradicija

Pliusai ir minusai. Stipriųjų pusių ir dovanų panaudojimas. Silpnųjų pusių atmetimas, pasimokymas iš praeities klaidų.

Hanspeter Jecker

Šv. Rašte Dievas vis ragina savo tautą: „Jei norite pasiekti Pažadėtąją žemę, nepamirškite eiti keliu, kuriuo Dievas jus vedė lig šiol“ (žr. Įst 8, 1-2). Palyginimas apie talentus (Mt 25) ragina mus, anabaptistų bendruomenes, kelti tokius klausimus: Kurie istoriniai įsitikinimai mūsų dienas pasiekė kaip brangus lobis? Kuriuos derėtų atmesti ir pakeisti kitais? Ar gali būti, kad tam tikri svarbūs bibliniai dėsniai pasaulyje išlieka neatskleisti vien todėl, kad mes jų nebranginame, nepuoselėjame arba tiesiog nemokame vertinti tų dovanų? Gal anabaptizmo tradicija, nepaisant kai kurių minusų, slepia savy daug perliukų, kurių nevalia užkasti, bet priešingai – juos derėtų iškelti ir leisti apyvarton?

Glausta istorijos apžvalga

Pačioje judėjimo pradžioje anabaptistai vieniems amžininkams atrodė kaip religingi bepročiai, oficialiajai bažnyčiai – kaip pavojingi eretikai, o valdžiai – kaip nuolat besipriešinantys maištininkai. Ne vieną amžių šie tikintieji kentė persekiojimus ir diskriminaciją, buvo įkaltinami ir kankinami, iš jų būdavo atimama paveldėjimo teisė, jie būdavo apiplėšiami, verčiami bėgti ar net baudžiami myriop. Tačiau – nors ir nedaug – atsirado ir jiems prijaučiančių. Kai kurie juos laikė nuoširdžiais krikščionimis, besistengiančiais gyventi taip, kaip jiems liepia tikėjimas.

Kas buvo tie anabaptistai, kurie atsisakydavo lankyti valstybinės bažnyčios pamaldas, duoti priesaikas ir stoti karo tarnybon? Anabaptizmo šaknys siekia Reformacijos laikus, XVI amžių. Anabaptistai pritarė daugumai Reformuotos bažnyčios įsitikinimų – tarp kitų ir Šv. Rašto autoriteto bei Dievo malonės svarbos iškėlimui į pirmą vietą. Priešingai valstybinei bažnyčiai, anabaptistų bendruomenių veikla buvo grįsta laisvanorišku bendravimu ir ryšiais, kurie nepriklausė nuo valstybės. 1525 m. Ciuriche pradėti krikštytis suaugusieji. Maždaug tuo pat metu panašūs judėjimai užgimė ir Olandijoje, Moravijoje bei kituose Europos kraštuose.

Dėl nuolatinės kritikos, kuri be paliovos liejosi iš nešventos (kitaip nepavadinsi) bažnyčios ir valstybės sąjungos, anabaptistai veikiai užsitraukė galingųjų pyktį. Nepaisant iškart po to sekusio persekiojimo, grupė tikinčiųjų, dažniausiai vadintų menonitais (pavadinimas kilęs nuo olandų anabaptistų lyderio Meno Simonso vardo), sparčiai augo ir plėtojo veiklą visoje Europoje. Gaila, tačiau sistemingos represijos kai kurias anabaptistų grupeles privertė izoliuotis – taip nutiko šios pakraipos tikintiesiems Šveicarijoje, pietinėje Vokietijos dalyje ir Prancūzijoje. Tokie priešiški veiksmai lėmė šių tikinčiųjų atsiskyrimą nuo visuomenės, o vidiniai konfliktai paskatino susiskaldymą, po kurio atsirado kelios naujos grupės, pavyzdžiui, amišai (1693 m.). Nors kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Olandijoje bei keliuose dideliuose Vokietijos šiaurinės dalies miestuose, anabaptistai džiaugėsi laisve puoselėti savo tikėjimą. Šiuose regionuose bendruomenės nepasižymėjo separatistinėmis nuostatomis, o veikiau siekė integruotis ir bendradarbiauti su visuomene.

Apie 1700 m. suintensyvėję persekiojimai keliuose Europos regionuose  beveik visai išnaikino anabaptistų bendruomenes. Tačiau prasidėjus Apšvietos amžiui ir Prancūzijos revoliucijai, šis išorinis  spaudimas atlėgo. Pietizmo ir Prabudimo judėjimo įtaka XVIII-XIX a. vėl paskatino vietinių bendruomenių augimą. Tai vienur, tai kitur pasimatė naujos gyvybės ženklai. Pakilo ir kitos grupės, kurios labai artimai siejo save su senąja anabaptistų tradicija: baptistai (1610 m.), Apaštališkoji krikščionių bažnyčia (1830 m.) ir kt.

XVII a. – daugiausiai dėl pabėgimo iš persekiojimo teritorijų, migracijos ir misijų – anabaptistų tikėjimo apraiškų pastebėta jau ir už Europos ribų – pirmiau Šiaurės Amerikoje, vėliau Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. XX a. anabaptistų vizijos gaivinti ėmėsi Šiaurės Amerikos menonitai – ir tai viso pasaulio anabaptistus paskatino iš naujo giliai apmąstyti savo tikėjimo šaknis. Šiandien tiek senosios istorinės, tiek naujosios bažnyčios kelia svarbų klausimą: Kokią išraišką visiems bendri iš senosios anabaptistų tradicijos kylantys teologiniai impulsai atras plačiame šiandienos kultūrinių skirtumų spektre?

Pamatinės teologinės tiesos

Anabaptistų judėjimas nuo seno garsėja įvairialypiškumu ir margumu. Laikui bėgant, išryškėjo keli pamatiniai akcentai, iš kurių susiformavo anabaptistų tradicijos branduolys. Pagrindinis Pasaulinės menonitų konferencijos narių uždavinys  šiandien – „visa ištirti ir, kas gera, palaikyti“ (1 Tes 5, 21). Žemiau išvardyti punktai laikomi pamatinėmis anabaptistų tradicijos tiesomis.

1. Šv. Rašto autoritetas. Biblijos skaitymas – reikšminga krikščionio tikėjimo ir gyvenimo veikla. Bibliją derėtų skaityti nusiteikus viltingai, tikintis ir laukiant realių pokyčių. Tikintysis turėtų išlikti atviras jos pamokymams. Bibliją patartina nagrinėti bendruomenėje (išskirtinis anabaptistų bruožas). Bendruomeninėse Biblijos studijose ypatingas dėmesys skiriamas Jėzaus Kristaus asmeniui, kurį anabaptistai nuo seno laiko ryškiausiu Dievo apreiškimu. Anabaptizmo tradicijoje labai akcentuojama tai, kad tikintysis turi stengtis praktikoje pritaikyti tai, ko išmoko skaitydamas Bibliją. Tai laikoma esminiu mokinystės elementu. Giliu anabaptistų įsitikinimu, Šv. Dvasios vedimas būtinas ne tik aiškinant Šv. Raštą, bet ir pritaikant jį kasdieniame gyvenime.
2. Laisvas, nepriverstinis tikėjimas ir savanoriška bažnyčios narystė. Savanoriškas suaugusiųjų krikštas pradėtas praktikuoti, atmetus privalomąjį kūdikių krikštą. Tikėjimo ir sąžinės laisvė reiškia bet kokios prievartos formų atmetimą tikėjimo ir bažnyčios narystės klausimais.
3. Autentiško, asmeninio tikėjimo puoselėjimas. Išganymas gaunamas ne per bažnyčios tarpininkavimą, ne per sakramentus, ir net ne per paprastą patvirtinimą apie „nuteisinimą malone“, ne per įsitikinimą, pagrįstą Šv. Rašto raide. Veikiau išganymas gaunamas per asmeninį susitikimą su Dievu, kurio dėka keičiasi širdis, o vėliau ir visas žmogaus gyvenimas, nes Dievo Dvasios veikimu įmanoma visa. Pačiame centre išlieka šaukimas į atsivertimą, tikėjimą ir kristocentrišką mokinystę.
4. Tikėjimo bendrijų veikla atskirta nuo valstybės. Dievas ir Jo karalystė verti aukščiausios lojalumo išraiškos visais tikėjimo ir gyvenimo klausimais. Istoriškai anabaptistams nuo pat pradžių buvo labai svarbu išlaikyti tam tikrą atstumą nuo žemiškų „kunigaikštysčių ir valdžių“ (tautinių, kultūrinių, laikų dvasios ir pan. reikalų).
5. Broliškais ryšiais grįsta vietinių bendruomenių  veikla. Sąmoningų, laisvanoriškai tikėjimą pasirinkusių krikščionių bendrijoje nė vienas neturi visko, bet kiekvienas turi ką nors. Toks supratimas skatina individą savo turimomis dovanomis prisidėti prie bendro labo (pvz., aiškinant Šv. Raštą ar priimant tam tikrus sprendimus). Tokiais atvejais deramai įvertinami ne tik „mažiausieji“, bet ir pasidalijama naštomis, o „stiprieji“ pataisomi. Visokeriopas padrąsinimas, patarimai, įtikinėjimai ir pastabos – sprendimų priėmimo ir konfliktų sprendimo pamatas, norint tapti tokia bendrija, kuriai atleista ir kuri pati būtų atlaidi.
6. „Atsivertimo vaisiai“. Regima, praktinė tikėjimo pasekmė  ir svarbi išraiška – tai dėkojimas už visa, kas gauta. Žodžių ir darbų nuoseklumas (o ne „viena sakau, kita darau“), užtvirtina tikinčiojo įsitikinimus ir pareiškimus. „Atsivertimo vaisiams“ susidūrus su pasipriešinimu, moralinės drąsos ir pasirengimo kentėti kitų labui gręžiamės į Kristų. Tarp daugelio kitų „atsivertimo vaisių“ yra ir pasikeitęs požiūris į žmones už tikėjimo bendruomenės ribų. Pagalba atsidūrusiems bėdoje bei reikmių patenkinimas – taip pat svarbus aspektas.
7. Meilė priešams ir smurto/prievartos atsižadėjimas. Dievas Jėzaus Kristaus asmenyje pasiaukojo dėl savo priešų – Jis nesunaikino jų savo galybe ir jėga (nors būtų laisvai galėjęs tai padaryti). Meilė priešui, su(si)taikymas ir prievartos/smurto atsižadėjimas – esminės savybės, kuriomis pasižymi Dievas ir kuriomis turėtų pasižymėti Jo tauta. Blogio įveikimas geru – aiški sekimo paskui Kristų ir Jo vardo nešiojimo pasekmė. Atsisakymas duoti priesaikas, tarnauti kariuomenėje, pritarti mirties bausmei ar kitoms gyvybės naikinimo formoms – tai bruožai, kuriais nuo seno pasižymi krikščioniškasis anabaptistų liudijimas.

Silpnybės ir minusai

Šia santrauka tikimasi išryškinti keletą svarbiausių ir ryškiausių savybių, kuriomis pasižymi istorinis anabaptistų tikėjimas, su viltimi, kad ši informacija pravers šiuolaikinėms anabaptistinės pakraipos bažnyčioms visame pasaulyje. Čia derėtų pažymėti, kad be galo svarbu atkreipti dėmesį ir į iš tų ryškiųjų savybių kylančius pavojus, kad pliusai staiga nevirstų minusais. Deja, anabaptizmo tradicijos besilaikantys krikščionys ne visuomet įstengdavo laiku pastebėti kai kurias grėsmes. Jei siekiame pasimokyti iš savo praeities ir istorijos, privalome atsižvelgti į labai konkrečias silpnąsias puses ir tam tikrus už jų slypinčius pavojus, atvirai juos pripažinti, kad galėtume pasitaisyti, keltis ir judėti pirmyn.

1.      Pabrėždami laisvanorišką, neprievartinį tikėjimą, anabaptistai kartais perlenkia lazdą ir pernelyg užakcentuoja žmogaus nuopelnus. Reikia žiūrėti, kad individo ištartas „Taip“ Dievui netaptų svarbesniu už Dievo ištartą „Taip“ žmogui.

2.      Anabaptistų nonkonformistiška drąsa kartais gimdo aroganciją, pasipūtėlišką nuosavą teisumą, tendenciją skaldytis ar „atsiskirti nuo pasaulio“ ir užsidaryti „šventeiviškuose getuose“.

3.      Anabaptistų pabrėžiami „atsivertimo vaisiai“ kai kuriais atvejais pasireiškė elitizmo nuostatomis, silpninančiomis darbais pelnyto teisumo formomis ar šiurkščia legalizmo apraiška.

4.      Aukšti moraliniai ir etiniai anabaptistų keliami reikalavimai kai kuriais atvejais skatina nenuoširdumą ir veidmainystę, nemalonias ir silpninančias saviapgaulės formas, savo klaidų ir trūkumų neigimą.

5.      Anabaptistų nusiteikimas kentėti kai kurias atvejais pagimdė kartėlį, nusivylimą valdžia ir visuomene. Kartais tai gali pasireikšti baime, melancholija ar bailumu.

6.      Anabaptistų taip propaguojama vietinė bendruomenė ir besąlygiškas Šv. Rašto tiesos laikymasis gali susiaurinti požiūrį ir kliudyti tikintiesiems matyti platesnį vaizdą, Jėzaus Kristaus bažnyčios visumą.

Išvados

Kaip matote, anabaptizmo istorija ir teologija labai marga, joje yra ir šviesos, ir šešėlių. Pagrindiniai šio judėjimo akcentai pasiekė mus iki pat šių dienų ir vis dar tebėra aktualūs. Anabaptizmo tradicijos punktai šiandien plačiai aptarinėjami tiek anabaptistų-menonitų bažnyčiose, tiek už jų ribų. Jei laikome save globalios anabaptistų-menonitų bendruomenės dalimi, tai turime suvokti, kad kiekvienos atskiros bendrijos indėlis yra tik dalinis ir savitas. Tokios įvairuojančios tradicijos apraiškos neturėtų mūsų bauginti, o priešingai – turėtų mus išlaisvinti tiek, kad kitų skirtumus priimtume ne kaip grėsmę, o kaip palaiminimą. Toks požiūris skirtumus padės priimti dėkinga širdimi, atvers dialogams su kitais, suteiks galimybę atidžiau apmąstyti savo pačių įsitikinimus.

Hanspeteris Jeckeris dėsto bažnyčios istoriją Bienenbergo seminarijoje, Šveicarijoje. Autorius yra netoli Bazelio įsikūrusios menonitų bendruomenės narys ir Šveicarijos anabaptistų istorijos tyrinėtojų draugijos prezidentas.

Išvertė Rūta Rušinskienė

Straipsnis paimtas iš žurnalo „Courier“, 2012/4 (www.mwc-cmm.org).