David Ewert
1. Kadangi skirtingi žmonės Bibliją į rankas ima jau iš anksto turėdami savo nuomonę tuo ar kitu klausimu, ir ta nuomonė dažnai skiriasi nuo kito išankstinės nuomonės. Kiekvienas esame patyrę unikalių dalykų, skirtingai augome. Apie gyvenimo niuansus esame suformavę nuomonę, kuri skiriasi nuo kito žmogaus išankstinės nuomonės. Galima būtų pasakyti, kad nešiojame skirtingų spalvų akinius. Dažnai net pamirštame, kad jie ant nosies. Pavyzdžiui, jei esame įsitikinę, kad įtikėjęs krikščionis amžinojo gyvenimo prarasti negali, bus sunku skaityti daugybę Rašto įspėjimų nenuklysti nuo tikėjimo. Jei manome, kad kaskart Jėzui prabilus apie „Dievo karalystę", Jis turėjo omeny tūkstantmetę karalystę, tuomet į Kalno pamokslą numosime ranka - vargu ar jis naudingas mūsų dienų krikščioniui.
Žinomas vokiečių teologas Jurgen Moltmann rašo: „Kadangi esu ne angelas, o tik žmogus, mąstau ribotai. Esu europietis, protestantas, gyvenu Vakarų pasaulyje. Atstovauju viduriniajai klasei. Gyvenu XX amžiuje... Galiausiai mąstau taip, kaip to išmokė mano gyvenimas. Esu ribotas". Ne visi, kurie skaitome Bibliją, esame pasiruošę tai atvirai pripažinti.
Savo išankstines nuostatas kone geriausia patikrinti, kai kartu su bendruomene aiškinamės, ką reiškia tos ar kitos Biblijos eilutės. Tuomet savo interpretacijas palyginame su kitų, o mūsų įsitikinimai arba pasitvirtina, arba tenka juos koreguoti, arba apskritai keičiame savo nuomonę.
2. Kadangi skirtingi žmonės skaito iš skirtingų Rašto vertimų. Senojo Testamento knygos pirmiausia buvo užrašytos hebrajiškai (kai kurių dalys dar ir aramėjiškai), o Naujasis Testamentas - bendrine graikų kalba. Kaskart ruošiant Biblijos vertimą, stengiamasi perteikti pirminę teksto reikšmę. Kai kurie vertimai bando atkartoti originalo kalbos konstrukcijas, bet tuomet vertimas išsikraipo - kalba tampa nenatūrali. Tiek hebrajų, tiek graikų kalbos sakinių struktūra yra kitokia, todėl sakinius formuoti tenka kitaip, kad vertimą galima būtų lengviau skaityti ir suprasti.
Taip pat, perrašinėjant Bibliją ranka, tarp rankraščių kopijų atsirado ir skirtumų. Tai irgi iš dalies atsispindi šiuolaikiniuose Biblijos vertimuose. Kalba keičiasi, keičiasi žodžių prasmė, todėl tenka atnaujinti ir vertimus. Vėlgi, vertimas gali krypti link tiesioginio, pažodinio vertimo, bet gali ir kalbą paprastinti, šiuolaikinti. Kai kurie vertimai labiau tinka studijoms, o kiti - šlovinimui. Kai kurie vertimai skirti tiems, kurie yra pripratę prie biblinės terminologijos, kiti - tiems, kurie nežino, ką reiškia „permaldavimas", „išpirkimas" ar „išteisinimas".
Vertimo kokybė priklauso dar ir nuo to, ar tai - senesnio vertimo pataisymas, ar versta iš naujo. Galima sakyti, kad visi vertimai bando tinkamai perteikti originalių tekstų reikšmę gan šiuolaikiška kalba. Bet kuriuo atveju, Bibliją studijuoti pravartu pasitelkiant kelis vertimus. Alternatyvos padės per daug neprisirišti prie posakių, kuriais tektų kliautis, jei turėtume tik vieną vertimą.
3. Kadangi tie, kurie skaito Bibliją, dažnai nesugeba atskirti Biblijos mokymo nuo kultūros, kurioje ši gimė.
Senovinis Biblijos pasaulis buvo kitoks nei mūsiškis. Tada Dievas apsireiškė semitų tautai. Visa tai buvo užrašyta hebrajiškai ir, iš dalies, aramėjiškai. Užbaigtas apreiškimas buvo Viduržemio jūros regione - ten, kur gyveno Jėzus ir apaštalai. Visa tai užrašyta graikiškai.
Bet ne vien kalba perteikia kultūrą. Biblijoje atsispindi ir materialusis to meto pasaulis: kaip atrodė to meto pastatai, ką žmonės dirbo, kokiais pinigais mokėjo, kokiais keliais vaikščiojo ir važinėjo. Kultūra atspindi ir Izraelio religinį pasaulį: kaip žydai šlovino sinagogose, kaip šventykloje, kaip laikėsi šabo, kaip šventė kitas šventes. Visa tai sudaro biblinio mokymo kontekstą. Senąjį Testamentą padeda suprasti žinios apie Kanaano krašto religiją. Pravartu susipažinti su to meto pagoniškojo pasaulio, kuriame gyveno apaštalai, tradicijomis. Taip suvoksime kultūrą, kurioje gimė Naujasis Testamentas.
Niekas neliepia mėgdžioti senovinių papročių. Turime klausytis, ko moko Šventasis Raštas, ir žinią pritaikyti savo gyvenime. Apaštalai ragino krikščionis sveikinti vienas kitą šventu pabučiavimu. Mums įprasta sveikintis paspaudžiant ranką ar apsikabinant - tai darydami nelaužome biblinio paliepimo. Nereikia nė rengtis taip, kaip tai darydavo Biblijos laikais. Tuomet vyrai nedėvėjo kelnių, o gerbiamos moterys viešose vietos ryšėjo skarelėmis. Ir tikrai nebūtina sekti senovės Rytų vestuvių papročių. Visi šie dalykai priklauso kultūriniam popierėliui, į kurį buvo suvyniota Evangelija, ir paskelbta mums.
4. Kadangi skaitytojai dažnai nesutaria, ką reikėtų priimti pažodžiui, o ką - perkeltine prasme. Dažnai Biblijos autoriai rašė vaizdinga kalba. Jie mėgo palyginimus. Pavyzdžiui, Izraelio meilę Dievui jie lygino su rytmečio debesėliu (Oz 6,4). Jie rašė, kad Jėzus vėl sugrįš kaip vagis naktį (1 Tes 5,2). Biblijoje rasime daugybę nuostabių metaforų. Jonas Krikštytojas fariziejus ir sadukiejus išvadino „angių išperomis" (Mt 3,7). Čia yra ir hiperbolių (tai - vaizduojamojo objekto savybių perdėtas padidinimas - vert. past). Pavyzdžiui, psalmininkas skundžiasi, kad jis ašaromis kasnakt laisto savo guolį (Ps 6,7). Taip perdedant nebandoma apgauti. Biblija pilna simbolinių poelgių (pavyzdžiui, nuo kojų nusipurtyti dulkes), regėjimų (keturi apokalipsės raiteliai), skaiči (144000) ir spalvų (balta - dangaus, tyrumo ir pergalės spalva).
Kai sutinkame meninės kalbos priemonių, turime užduoti sau klausimą: ką autorius nori jomis perteikti? Jo mintį turime priimti tiesiogiai, nors priimame ją per vaizdingas priemones.
5. Skaitydami Bibliją ne visuomet atskiriame, kas yra interpretacija, o kas - pritaikymas. Kai skaitomi Bibliją, turime suprasti, ką kiekvienas jos autorius norėjo pasakyti, o nesistengti atrasti unikalią teksto reikšmę. Supratę, ką jis reiškia, esame atsakingi išmoktą pamoką pritaikyti gyvenime. Tekstas reiškia vieną ir tą patį, o pritaikyti jį galima įvairiai. Pavyzdžiui, kai Jonas Krikštytojas sakė: „Jam skirta augti, o man mažėti" (Jn 3,30), jis turėjo omeny, kad jo tarnystė eina į pabaigą, o Jėzaus - tik prasideda, bet kai šiuos žodžius skaitome šiandien, galime prieiti prie išvados, kad turėtume labiau reikšminti Kristaus vaidmenį savo gyvenime, o su savo egoizmu kovoti.
Kitas geras pavyzdys: to, ką apaštalai kalbėjo apie vergų ir šeimininkų santykius, negalima tiesiogiai taikyti mūsų dienų darbuotojams ir darbdaviams. Kadangi negyvename pirmajame amžiuje, ir mūsų visuomenėje vergvaldystės nebėra, šį mokymą tenka taikyti kitaip.
6. Kadangi skaitytojai kartais neskiria Biblijoje randamų literatūrinių žanrų. Žanras - tai literatūros kūrinio rūšis, pavyzdžiui: pasakojimas, pranašystė, poezija, evangelija, laiškas ar apreiškimas. Negalime visų jų vertinti pagal vieną kurpalį. Psalmės nevalia skaityti taip pat, kaip Jobo, Patarlių ar Mokytojo knygų - išminties literatūros pavyzdžių. Evangelijų (kad ir Evangelija pagal Joną) negalima prilyginti laiškams (romiečiams) arba apreiškimui (Apreiškimas Jonui). Dievas, norėdamas apreikšti atpirkimą, tai padarė per skirtingus žanrus.
7. Kadangi skaitydami Bibliją žmonės kartais pamiršta įvertinti platesnį jos kontekstą. Jau anksčiau minėjome, kad žodžių reikšmę nulemia kontekstas, tačiau tai tinka ne vien žodžiams, bet ir sakiniams bei pastraipoms. Kiek klaidų padaryta remiantis Biblija, nors pamiršta perskaityti prieš ankstesnę, jau kitą eilutę ar pastraipą! Įsivaizduokite, kokių nesąmonių galima „priskaldyti" iš Mokytojo knygos, jei nepaisysime bendro šios išminties knygos ketinimų vaizdo. Pavyzdžiui, negalima skaityti 3,19, kur rašoma: „Juk žmonių ir gyvulių likimas yra toks pat", - ir teigti, kad numirę žmonės neprisikels.
Kartais atrodo, jog skirtingų Biblijos knygų autoriai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, Paulius pabrėžia išgelbėjimą malone per tikėjimą, kai Jokūbas iškelia darbus. Ir vis tik, jei šias mintis įvertintume pažvelgę į platesnį Šventraščio kontekstą, suprastume, kad tikėjimas ir darbai vienas kitam neprieštarauja, nes gyvas tikėjimas visuomet pasireiškia gerais darbais.
8. Kadangi skaitydami Bibliją žmonės kartais nesuvokia, jog Senąjį Testamentą reikėtų suprasti apreiškimo per Kristų šviesoje. Senasis Testamentas, lygiai kaip ir Naujasis, buvo įkvėptas Dievo Dvasios, bet jis buvo tik apreiškimo per Dievo Sūnų įžanga (Hbr 1,1-2). Jėzus ir apaštalai skaitė hebrajų Bibliją (tai, ką vadiname Senuoju Testamentu) ir laikė ją Dievo žodžiu, bet interpretavo ir taikė savaip. Nors abu Testamentai labai siejasi, Naujasis Testamentas - puikus pavyzdys to, ką vadiname „laipsnišku apreiškimu".
Todėl krikščionims reikėtų nepamiršti atkreipti dėmesį, kaip Jėzus ir apaštalai aiškino ir citavo Senąjį Testamentą. Elgesio normos, kurias Dievas apreiškė, pavyzdžiui, Dešimtyje Dievo įsakymų, galioja ir šiandien, tačiau nemažai kitų įstatymų, randamų Senajame Testamente, nustojo galioti atėjus Kristui. Krikščionys neprivalo mėgdžioti senovės Izraelio papročių, nebūtina sekti garbinimo šventykloje
liturgijos, sekti senąja kunigyste, taip pat aukoti aukas ar valgyti pagal tas pačias taisykles, kurių paisė žydai. Krikščionims nereikėtų mokytis ir iš Izraelio karų ar kai kurių kultūrinių elementų - tokių, kaip daugpatystė. Menonitų tikėjimo išpažinimas laipsnišką apreiškimą apibūdina taip: „Raštą suprantame ir aiškiname per Jėzų Kristų ir prašome Šventosios Dvasios pagalbos Bažnyčiai... Pirmiausia Dievas prakalbo per gyvąjį Žodį, tapusį kūnu, ir be užuolankų, išsamiai apreiškė dieviškąją tiesą" (p. 21).
9. Kadangi skaitydami Bibliją žmonės kartais ieško atsakymų į klausimus, kurių ji nenagrinėja. Biblija nėra enciklopedija, ji - išganymo istorija. Ji neatsako į visus klausimus, kuriuos kelia mokslas. Tai religinė knyga, todėl atsiliepia į giliausias žmonijos egzistencijos problemas: į nuodėmės ir kančios, gyvenimo ir mirties bei amžinybės problemas. Teologai ir mokslininkai nebūtų tiek pykęsi, jei būtų supratę, kad, XVII a. atradėjo Galilėjaus žodžiais tariant, Raštas moko „kaip patekti į dangų", o ne paaiškinti, „kaip jis veikia". Mokslininkai peržengia savo šakos ribas, kai aiškina apie visatos kilmę. Na, o teologai, savo ruožtu, neturėtų Biblijos versti atsakinėti į painius mokslininkų klausimus.
Taigi, neturėtume gėdytis pripažinti, kad Biblijoje nerasime atsakymų į visus gyvenimo klausimus. Net ir pats Paulius tvirtino, kad dabar pažįstame tik iš dalies (1 Kor 13,12). Bibliją galima palyginti su automobilio žibintais. Jie naudingi važiuojant tamsiu paros metu. Jei nesuksime iš šviesaus kelio, saugiai nuvažiuosime ten, kur norėjome. Šventasis Raštas — geroji išgelbėjimo žinia. Jis nušviečia kelią čia, žemėje, ir veda link šlovės vartų. Kol ten nukeliausime, ir toliau ištikimai skaitykime Raštą bei laikykimės to, ko jis moko — kasdien!
© 2000 m. vasaris. David Ewert yra daugiametis Biblijos profesorius, tyrinėtojas, pamokslininkas ir Menonitų Brolijos leidinių autorius. Jis gyvena Abbotsforde, BC (Kanada) ir lanko Bakerview brolių menonitų bažnyčią (Bakerview Mennonite Brethren Church).
Iš anglų k. vertė S. Kiela
Išleido Laisvųjų krikščionių bažnyčia
www.lkb.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą