Ikivedybiniai lytiniai santykiai
Biblija aiškiai moko, kad lytiniai santykiai įmanomi tik santuokoje. Tačiau mūsų kultūra sako, kad mylėtis galima ir prieš vestuves. Iš tiesų net ir įstatymai yra sukurti taip, kad poros lengvai gali gyventi kartu nesusituokusios.
Tai kodėl gi paprasčiausiai negyventi kartu? Kodėl gi ne? Tam, kad rastume atsakymą į šį klausimą, turime rimtai pamąstyti apie krikščionišką santuokos prasmę. Po kelių apsilankymų vienos bažnyčios pamaldose Vilma (vardai pakeisti), vieniša motina, susižadėjusi su Robertu, pavedė savo gyvenimą Kristui. Po kelių savaičių Robertas padarė tą patį. Maža bendruomenė nekantriai laukė jaunos poros krikšto, kuris turėjo įvykti pavasarį. Savaitę prieš suplanuotą krikšto ceremoniją bažnyčios tarybos pirmininkas informavo, kad Robertas persikraustė gyventi pas Vilmą. Pastoriui teko kažką daryti.
Nuogąstaudamas jis surinko Vilmos telefono numerį. Ragelį pakėlė Robertas. Pastorius paklausė, ar galėtų užsukti pasikalbėti. Vilma buvo išėjusi, o Robertas norėjo susitikti su pastoriumi. Pokalbio metu Robertas paaiškino jų sprendimo gyventi kartu racionalumą: jie manė, kad taip sutaupys pinigus, kuriuos Robertas mokėjo už savo buto nuomą, ir turės daugiau lėšų bendro gyvenimo pradžiai.
Vilmai ir Robertui neatrodė, kad gyventi kartu yra blogai. Be to, jie juk buvo susižadėję. Šiaip ar taip po kelių mėnesių jie vis tiek susituoks. Koks skirtumas, kada jie pradės gyventi kartu? Priešingai nei planavo Vilma ir Robertas, daug porų pradeda gyventi kartu ir netgi susilaukia vaikų be jokių išankstinių planų susituokti.
Visuomenė sako "taip"
Anot statistikos, Lietuvoje santuokų mažėja, o kartu gyvenančių nesusituokusių porų daugėja. (Per dešimtmetį nuo 1990 m. santuokų skaičius sumažėjo dvigubai; šiandien Lietuvoje dešimčiai vedybų tenka septynios skyrybos; nesantuokoje gimusių vaikų dalis išaugo penkis kartus ir jau siekia 25 proc. nuo visų tais
metais gimusių vaikų. A. Kubilius, 2003 "XXI amžius".) Taip pat tyrimai rodo, kad vis daugiau studentų yra seksualiai aktyvūs.
Iš to aišku, kad vis daugiau žmonių mūsų visuomenėje nemato gyvenimo kartu nesusituokus kaip įžangos į santuoką. Jiems tai santuokos alternatyva. Kodėl pasikeitė požiūris? Dauguma tyrinėtojų teigia, kad žmonės, gimę septintojo dešimtmečio viduryje ir vėliau, atsargiai žiūri į ilgalaikius įsipareigojimus. Todėl jie tiesiog gyvena kartu nesusituokę. Kiti taip elgiasi todėl, kad jie užaugo pripratę gauti tai, ko nori. Galbūt netgi kyla noras elgtis šiek tiek nelegaliai: džiaugtis santuokos teikiamais malonumais išvengiant legalybių. Dar kiti taip elgiasi todėl, kad tiki, jog taip daro visi. O gal paprasčiausiai intymumo troškimas nuveda į gyvenimą kartu nesusituokus. Ar taip turėtume elgtis ir mes? Ar gyvenimas kartu nesusituokus tiesiog yra dar viena santuokos forma? Ką šiuo klausimu kalba Biblija?
Bet klausimai išlieka
Prieš atsakydami į šį klausimą, būtinai turime pažymėti, kad daug socialinių mokslų profesorių yra įsitikinę, jog gyvenimas kartu nesusituokus sukelia tam tikrų problemų, ir todėl būtų geriau pasirinkti santuoką. Santuokoje ryšiai yra stabilesni nei gyvenant nesusituokus. Tyrimai rodo, kad daug nesusituokusių porų išsiskyrė dar prieš vestuves. Taip yra todėl, kad gyvenant nesusituokus įsipareigojimas yra menkesnis; poros lengviau išsiskiria iškilus net nedidelėms problemoms. Bet kadangi emocinis prisirišimas gali būti toks pat stiprus kaip ir susituokusių porų, išsiskyrimas gali būti toks pat skausmingas kaip ir skyrybos. Tyrimas rodo, kad poros, gyvenusios kartu prieš vestuves, o po to susituokusios, turėjo daugiau vedybinių konfliktų nei tos, kurios negyveno kartu prieš vestuves. Todėl nenuostabu, kad poros, gyvenusios kartu prieš santuoką, išsiskiria 50% dažniau nei prieš santuoką negyvenusios kartu poros.
Kitas tyrimas parodė, kad nesusituokusių porų gyvenime smurtas pastebimas dažniau nei santuokinėse šeimose. Nemažai moterų iš nesantuokinių porų yra verčiamos ištverti tokius seksualinius santykius, kurie joms nepatinka. Taip pat nesusituokusių porų santykiuose dėl mažesnio įsipareigojimo turėti vieną seksualinį partnerį padidėja tikimybė užsikrėsti lytiniu keliu plintančiomis ligomis.
Aiškus Biblijos mokymas
Šie atradimai yra svarbūs. Bet mes, kaip krikščionys, turėtume labiau rūpintis tuo, ką Biblija kalba apie santuoką ir gyvenimą kartu nesusituokus. Pagrindinis biblinis principas gali būti išreikštas labai paprastai. Biblija aiškiai moko, kad lytiniai santykiai turi būti pašvęsti santuokai. Dievas numatė santuoką kaip vienintelę aplinką lytiniams santykiams.
Todėl Biblijos rašytojai nuolat įspėja neturėti lytinių santykių ne santuokoje (pvz., 1 Kor 6, 9. 18).
Bet tai iškelia lemiamą klausimą. Kas sudaro santuoką? Argi nesusituokusios, bet kartu gyvenančios poros nėra tokios pat geros kaip ir gyvenančios santuokoje?
Mūsų atsakymas turi prasidėti nuo Senojo Testamento. Žmonės senovinėje žydų visuomenėje -nuo patriarchų iki Jėzaus - turėjo kitokį santuokos supratimą nei šiandien. Žydams santuoka nebuvo vien tik privatus vyro ir moters įsipareigojimas. Tai taip pat buvo ir viešas ar bendruomeninis susitarimas. Dėl šios priežasties visa bendruomenė linksmindavosi vestuvių šventėje, kuri galėjo tęstis savaitę ar ilgiau (Ts 14, 12; Pr 29, 28). Per šią ilgai trunkančią šventę susituokusi pora patvirtindavo bendruomenei, kad jie tapo vyru ir žmona.
Taigi žydų visuomenėje santuoką sudarė trys elementai: (1) vyro ir moters įsipareigojimas būti vienas kitam sutuoktiniu, (2) viešas šio įsipareigojimo paskelbimas per vestuvių ceremoniją bei (3) įsipareigojimo patvirtinimas lytiniu aktu.
Gili Biblijos išmintis
Šį senovinį santuokos modelį gerokai apgadino modernus dėmesio kreipimas į asmenybę bei romantišką meilę. Užuot žvelgę į santuoką kaip į viešą reikalą, šiandien daug žmonių santuoką mato tik kaip dviejų susitarusių suaugusių žmonių sferą. Tokios santuokos pagrindu šie žmonės laiko visiškai privatų, vidinį įsimylėjusio vyro bei įsimylėjusios moters įsipareigojimą. Tokios santuokos šalininkai teigia, kad jei yra toks įsipareigojimas, tai įsipareigojimo parodymas per lytinį aktą yra visiškai tinkamas.
Modernus, suasmenintas santuokos supratimas veda į beveik neišvengiamą klausimą: Ką pakeičia popieriaus lapas? Kam rūpintis ta ceremonija?
Kaip krikščionys, mes esame pasirengę sutikti, kad vidinis vyro ir moters įsipareigojimas būti sutuoktiniais yra Dievą garbinančios santuokos ašis.
Pavyzdžiui, Paulius kalba apie idealią santuoką kaip apie tokią, kurioje vyras pasiaukojančia meile myli savo žmoną, o žmona atsako į jo meilę paklusnumu (Ef 5,21-32). Šio Naujojo Testamento supratimo šaknys siekia Senąjį Testamentą.
Taip, vidinis įsipareigojimas suformuoja santuokos pagrindą. Bet Biblija taip pat aiškiai moko, kad nuoširdus įsipareigojimas bet kokioje gyvenimo srityje negali būti vienas. Tikras vidinis įsipareigojimas natūraliai perauga į išorinę išraišką. Pavyzdžiui, taip Jokūbas kalba apie tikėjimą: "Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą" (Jok 2, 17 - 18).
Taip pat ir vidinis dviejų žmonių įsipareigojimas turėtų būti tinkamai viešai parodytas. Žinoma, šis intymus vyro ir moters ryšys bus išreikštas viešai daugeliu būdų. Bet pradžioje jis turėtų būti patvirtintas viešu įsipareigojimo aktu, pora turėtų parodyti savo vidinį įsipareigojimą liudininkų akivaizdoje. Tada lytiniai santykiai tampa maloniu įsipareigojimo tapti partneriais šventimu.
Kodėl vedybų ceremonija?
Bet kodėl vedybų ceremonija? Kodėl ši ceremonija yra tinkamas būdas vidiniam įsipareigojimui parodyti?
Nepaisant to, kad visuomenėje daugiau dėmesio kreipiama į vidinį įsipareigojimą, vis dėlto daug žmonių pripažįsta, jog vedybų ceremonija yra kažkuo svarbi. Iš tikrųjų nemažai kartu gyvenusių nesusituokusių porų nusprendžia "sutvarkyti" savo santykius. Ir dauguma šių porų suplanuoja tradicinę vedybų ceremoniją iki detalių ir su visais jos prašmatnumais. Kodėl taip yra?
Vedybų ceremonija yra viešo požiūrio į vyro ir moters ryšį priminimas. Du žmonės, pradedantys intymius santykius, yra daugiau nei tiesiog "du susitarę suaugusieji". Jų santykiai nėra tik jų privatus reikalas, šio intymaus ryšio formavimasis domina ir platesnę visuomenę. Taip yra todėl, kad vyro ir moters sąjunga paprastai suformuoja aplinką gyvybės atsiradimui bei vaikų auginimui, ir dėl to ši aplinka išlieka visuomenės pamatu. Todėl vedybų ceremonija su viešai liudininkų akivaizdoje duotais pasižadėjimais bei legaliai pasirašytu vedybų liudijimu yra svarbus viešas pareiškimas apie tai, kad du žmonės yra sujungti intymiais santuokos ryšiais.
Vis dėlto mūsų, kaip krikščionių, susirūpinimas šiuo klausimu siekia dar giliau. Vedybų ceremonija apima dar du papildomus neatskiriamus aspektus.
Pirmiausia vieša ceremonija įtvirtina vidinį įsipareigojimą. Ištikimybės vienas kitam paskelbimas dalyvaujant liudininkams gali būti sveikas patyrimas. Nors slaptai pasižadėti vienas kitam gali būti lengva, to paties pasižadėjimo išreiškimas garsiai, dalyvaujant kitiems žmonėms, staiga padaro būsimus sutuoktinius viešai atsakingus už savo žodžius bei tolimesnius veiksmus.
Tuo pačiu viešai duodami pasižadėjimai palieka porai prisiminimus. Kai ateina sunkūs laikai ir apima pagunda išsiskirti, sutuoktiniai dar kartą gali prisiminti savo vestuvių dieną ir liudininkų akivaizdoje duotus pažadus. Toks svarbus priminimas gali tapti naujų jėgų šaltiniu likti ištikimiems bendram įsipareigojimui.
Žvelgimas į Dievą
Vedybų ceremonija yra svarbi ir dėl dar gilesnės priežasties. Santuoka rodo mums ne tik į vyro ir moters santykius, bet ir į Dievo Sandorą, kuria Jis nori džiaugtis su mumis. Anot Biblijos, santuoka yra mūsų vienybės su Dievu simbolis. Senojo Testamento pranašai išreiškia tokį Dievo troškimą Izraeliui: kad Izraelis būtų kaip nekalta mergelė, kuri atiduoda save noriai, nuolatos ir išskirtinai tik savo vyrui (Jer 2, 2), taip tapdama jo džiaugsmu (Iz 62, 5).
O Naujasis Testamentas veda paralelę tarp vyro ir žmonos ryšio, kad mes galėtume suprasti Kristaus ir Jį tikinčių žmonių ryšį (Ef 5, 21 - 32; taip pat žr. Mk 2, 18; Jn 3, 29). Iš tikrųjų santuoka nurodo į istorijos užbaigimą ir į nuostabų bendravimą, kuriuo mes vieną dieną dalysimės Dievo amžinoje bendruomenėje (Apr 19, 7; 21, 9 - 10; 21, 2).
Kodėl gi paprasčiausiai negyventi kartu? Vyro ir moters pradėta ir vėliau palaikoma santuokos sąjunga - tai svarbus, Dievo parinktas didžiojo išgelbėjimo slėpinio simbolis. Dėl šios priežasties intymus ryšys tarp vyro ir moters niekada neturėtų būti pradėtas neapgalvotai.
Robertas ir Vilma nusprendė, kad tie keli litai, sutaupyti iš buto nuomos, nėra svarbesni už tinkamą jų bendro gyvenimo pradžią. Robertas vėl sugrįžo į savo butą. Jie buvo pakrikštyti ir vėliau susituokė. Robertas su Vilma išliko nuostabiu liudijimu Dievo garbei.
Tai kodėl gi paprasčiausiai negyventi kartu? Kodėl gi ne? Tam, kad rastume atsakymą į šį klausimą, turime rimtai pamąstyti apie krikščionišką santuokos prasmę. Po kelių apsilankymų vienos bažnyčios pamaldose Vilma (vardai pakeisti), vieniša motina, susižadėjusi su Robertu, pavedė savo gyvenimą Kristui. Po kelių savaičių Robertas padarė tą patį. Maža bendruomenė nekantriai laukė jaunos poros krikšto, kuris turėjo įvykti pavasarį. Savaitę prieš suplanuotą krikšto ceremoniją bažnyčios tarybos pirmininkas informavo, kad Robertas persikraustė gyventi pas Vilmą. Pastoriui teko kažką daryti.
Nuogąstaudamas jis surinko Vilmos telefono numerį. Ragelį pakėlė Robertas. Pastorius paklausė, ar galėtų užsukti pasikalbėti. Vilma buvo išėjusi, o Robertas norėjo susitikti su pastoriumi. Pokalbio metu Robertas paaiškino jų sprendimo gyventi kartu racionalumą: jie manė, kad taip sutaupys pinigus, kuriuos Robertas mokėjo už savo buto nuomą, ir turės daugiau lėšų bendro gyvenimo pradžiai.
Vilmai ir Robertui neatrodė, kad gyventi kartu yra blogai. Be to, jie juk buvo susižadėję. Šiaip ar taip po kelių mėnesių jie vis tiek susituoks. Koks skirtumas, kada jie pradės gyventi kartu? Priešingai nei planavo Vilma ir Robertas, daug porų pradeda gyventi kartu ir netgi susilaukia vaikų be jokių išankstinių planų susituokti.
Visuomenė sako "taip"
Anot statistikos, Lietuvoje santuokų mažėja, o kartu gyvenančių nesusituokusių porų daugėja. (Per dešimtmetį nuo 1990 m. santuokų skaičius sumažėjo dvigubai; šiandien Lietuvoje dešimčiai vedybų tenka septynios skyrybos; nesantuokoje gimusių vaikų dalis išaugo penkis kartus ir jau siekia 25 proc. nuo visų tais
metais gimusių vaikų. A. Kubilius, 2003 "XXI amžius".) Taip pat tyrimai rodo, kad vis daugiau studentų yra seksualiai aktyvūs.
Iš to aišku, kad vis daugiau žmonių mūsų visuomenėje nemato gyvenimo kartu nesusituokus kaip įžangos į santuoką. Jiems tai santuokos alternatyva. Kodėl pasikeitė požiūris? Dauguma tyrinėtojų teigia, kad žmonės, gimę septintojo dešimtmečio viduryje ir vėliau, atsargiai žiūri į ilgalaikius įsipareigojimus. Todėl jie tiesiog gyvena kartu nesusituokę. Kiti taip elgiasi todėl, kad jie užaugo pripratę gauti tai, ko nori. Galbūt netgi kyla noras elgtis šiek tiek nelegaliai: džiaugtis santuokos teikiamais malonumais išvengiant legalybių. Dar kiti taip elgiasi todėl, kad tiki, jog taip daro visi. O gal paprasčiausiai intymumo troškimas nuveda į gyvenimą kartu nesusituokus. Ar taip turėtume elgtis ir mes? Ar gyvenimas kartu nesusituokus tiesiog yra dar viena santuokos forma? Ką šiuo klausimu kalba Biblija?
Bet klausimai išlieka
Prieš atsakydami į šį klausimą, būtinai turime pažymėti, kad daug socialinių mokslų profesorių yra įsitikinę, jog gyvenimas kartu nesusituokus sukelia tam tikrų problemų, ir todėl būtų geriau pasirinkti santuoką. Santuokoje ryšiai yra stabilesni nei gyvenant nesusituokus. Tyrimai rodo, kad daug nesusituokusių porų išsiskyrė dar prieš vestuves. Taip yra todėl, kad gyvenant nesusituokus įsipareigojimas yra menkesnis; poros lengviau išsiskiria iškilus net nedidelėms problemoms. Bet kadangi emocinis prisirišimas gali būti toks pat stiprus kaip ir susituokusių porų, išsiskyrimas gali būti toks pat skausmingas kaip ir skyrybos. Tyrimas rodo, kad poros, gyvenusios kartu prieš vestuves, o po to susituokusios, turėjo daugiau vedybinių konfliktų nei tos, kurios negyveno kartu prieš vestuves. Todėl nenuostabu, kad poros, gyvenusios kartu prieš santuoką, išsiskiria 50% dažniau nei prieš santuoką negyvenusios kartu poros.
Kitas tyrimas parodė, kad nesusituokusių porų gyvenime smurtas pastebimas dažniau nei santuokinėse šeimose. Nemažai moterų iš nesantuokinių porų yra verčiamos ištverti tokius seksualinius santykius, kurie joms nepatinka. Taip pat nesusituokusių porų santykiuose dėl mažesnio įsipareigojimo turėti vieną seksualinį partnerį padidėja tikimybė užsikrėsti lytiniu keliu plintančiomis ligomis.
Aiškus Biblijos mokymas
Šie atradimai yra svarbūs. Bet mes, kaip krikščionys, turėtume labiau rūpintis tuo, ką Biblija kalba apie santuoką ir gyvenimą kartu nesusituokus. Pagrindinis biblinis principas gali būti išreikštas labai paprastai. Biblija aiškiai moko, kad lytiniai santykiai turi būti pašvęsti santuokai. Dievas numatė santuoką kaip vienintelę aplinką lytiniams santykiams.
Todėl Biblijos rašytojai nuolat įspėja neturėti lytinių santykių ne santuokoje (pvz., 1 Kor 6, 9. 18).
Bet tai iškelia lemiamą klausimą. Kas sudaro santuoką? Argi nesusituokusios, bet kartu gyvenančios poros nėra tokios pat geros kaip ir gyvenančios santuokoje?
Mūsų atsakymas turi prasidėti nuo Senojo Testamento. Žmonės senovinėje žydų visuomenėje -nuo patriarchų iki Jėzaus - turėjo kitokį santuokos supratimą nei šiandien. Žydams santuoka nebuvo vien tik privatus vyro ir moters įsipareigojimas. Tai taip pat buvo ir viešas ar bendruomeninis susitarimas. Dėl šios priežasties visa bendruomenė linksmindavosi vestuvių šventėje, kuri galėjo tęstis savaitę ar ilgiau (Ts 14, 12; Pr 29, 28). Per šią ilgai trunkančią šventę susituokusi pora patvirtindavo bendruomenei, kad jie tapo vyru ir žmona.
Taigi žydų visuomenėje santuoką sudarė trys elementai: (1) vyro ir moters įsipareigojimas būti vienas kitam sutuoktiniu, (2) viešas šio įsipareigojimo paskelbimas per vestuvių ceremoniją bei (3) įsipareigojimo patvirtinimas lytiniu aktu.
Gili Biblijos išmintis
Šį senovinį santuokos modelį gerokai apgadino modernus dėmesio kreipimas į asmenybę bei romantišką meilę. Užuot žvelgę į santuoką kaip į viešą reikalą, šiandien daug žmonių santuoką mato tik kaip dviejų susitarusių suaugusių žmonių sferą. Tokios santuokos pagrindu šie žmonės laiko visiškai privatų, vidinį įsimylėjusio vyro bei įsimylėjusios moters įsipareigojimą. Tokios santuokos šalininkai teigia, kad jei yra toks įsipareigojimas, tai įsipareigojimo parodymas per lytinį aktą yra visiškai tinkamas.
Modernus, suasmenintas santuokos supratimas veda į beveik neišvengiamą klausimą: Ką pakeičia popieriaus lapas? Kam rūpintis ta ceremonija?
Kaip krikščionys, mes esame pasirengę sutikti, kad vidinis vyro ir moters įsipareigojimas būti sutuoktiniais yra Dievą garbinančios santuokos ašis.
Pavyzdžiui, Paulius kalba apie idealią santuoką kaip apie tokią, kurioje vyras pasiaukojančia meile myli savo žmoną, o žmona atsako į jo meilę paklusnumu (Ef 5,21-32). Šio Naujojo Testamento supratimo šaknys siekia Senąjį Testamentą.
Taip, vidinis įsipareigojimas suformuoja santuokos pagrindą. Bet Biblija taip pat aiškiai moko, kad nuoširdus įsipareigojimas bet kokioje gyvenimo srityje negali būti vienas. Tikras vidinis įsipareigojimas natūraliai perauga į išorinę išraišką. Pavyzdžiui, taip Jokūbas kalba apie tikėjimą: "Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą" (Jok 2, 17 - 18).
Taip pat ir vidinis dviejų žmonių įsipareigojimas turėtų būti tinkamai viešai parodytas. Žinoma, šis intymus vyro ir moters ryšys bus išreikštas viešai daugeliu būdų. Bet pradžioje jis turėtų būti patvirtintas viešu įsipareigojimo aktu, pora turėtų parodyti savo vidinį įsipareigojimą liudininkų akivaizdoje. Tada lytiniai santykiai tampa maloniu įsipareigojimo tapti partneriais šventimu.
Kodėl vedybų ceremonija?
Bet kodėl vedybų ceremonija? Kodėl ši ceremonija yra tinkamas būdas vidiniam įsipareigojimui parodyti?
Nepaisant to, kad visuomenėje daugiau dėmesio kreipiama į vidinį įsipareigojimą, vis dėlto daug žmonių pripažįsta, jog vedybų ceremonija yra kažkuo svarbi. Iš tikrųjų nemažai kartu gyvenusių nesusituokusių porų nusprendžia "sutvarkyti" savo santykius. Ir dauguma šių porų suplanuoja tradicinę vedybų ceremoniją iki detalių ir su visais jos prašmatnumais. Kodėl taip yra?
Vedybų ceremonija yra viešo požiūrio į vyro ir moters ryšį priminimas. Du žmonės, pradedantys intymius santykius, yra daugiau nei tiesiog "du susitarę suaugusieji". Jų santykiai nėra tik jų privatus reikalas, šio intymaus ryšio formavimasis domina ir platesnę visuomenę. Taip yra todėl, kad vyro ir moters sąjunga paprastai suformuoja aplinką gyvybės atsiradimui bei vaikų auginimui, ir dėl to ši aplinka išlieka visuomenės pamatu. Todėl vedybų ceremonija su viešai liudininkų akivaizdoje duotais pasižadėjimais bei legaliai pasirašytu vedybų liudijimu yra svarbus viešas pareiškimas apie tai, kad du žmonės yra sujungti intymiais santuokos ryšiais.
Vis dėlto mūsų, kaip krikščionių, susirūpinimas šiuo klausimu siekia dar giliau. Vedybų ceremonija apima dar du papildomus neatskiriamus aspektus.
Pirmiausia vieša ceremonija įtvirtina vidinį įsipareigojimą. Ištikimybės vienas kitam paskelbimas dalyvaujant liudininkams gali būti sveikas patyrimas. Nors slaptai pasižadėti vienas kitam gali būti lengva, to paties pasižadėjimo išreiškimas garsiai, dalyvaujant kitiems žmonėms, staiga padaro būsimus sutuoktinius viešai atsakingus už savo žodžius bei tolimesnius veiksmus.
Tuo pačiu viešai duodami pasižadėjimai palieka porai prisiminimus. Kai ateina sunkūs laikai ir apima pagunda išsiskirti, sutuoktiniai dar kartą gali prisiminti savo vestuvių dieną ir liudininkų akivaizdoje duotus pažadus. Toks svarbus priminimas gali tapti naujų jėgų šaltiniu likti ištikimiems bendram įsipareigojimui.
Žvelgimas į Dievą
Vedybų ceremonija yra svarbi ir dėl dar gilesnės priežasties. Santuoka rodo mums ne tik į vyro ir moters santykius, bet ir į Dievo Sandorą, kuria Jis nori džiaugtis su mumis. Anot Biblijos, santuoka yra mūsų vienybės su Dievu simbolis. Senojo Testamento pranašai išreiškia tokį Dievo troškimą Izraeliui: kad Izraelis būtų kaip nekalta mergelė, kuri atiduoda save noriai, nuolatos ir išskirtinai tik savo vyrui (Jer 2, 2), taip tapdama jo džiaugsmu (Iz 62, 5).
O Naujasis Testamentas veda paralelę tarp vyro ir žmonos ryšio, kad mes galėtume suprasti Kristaus ir Jį tikinčių žmonių ryšį (Ef 5, 21 - 32; taip pat žr. Mk 2, 18; Jn 3, 29). Iš tikrųjų santuoka nurodo į istorijos užbaigimą ir į nuostabų bendravimą, kuriuo mes vieną dieną dalysimės Dievo amžinoje bendruomenėje (Apr 19, 7; 21, 9 - 10; 21, 2).
Kodėl gi paprasčiausiai negyventi kartu? Vyro ir moters pradėta ir vėliau palaikoma santuokos sąjunga - tai svarbus, Dievo parinktas didžiojo išgelbėjimo slėpinio simbolis. Dėl šios priežasties intymus ryšys tarp vyro ir moters niekada neturėtų būti pradėtas neapgalvotai.
Robertas ir Vilma nusprendė, kad tie keli litai, sutaupyti iš buto nuomos, nėra svarbesni už tinkamą jų bendro gyvenimo pradžią. Robertas vėl sugrįžo į savo butą. Jie buvo pakrikštyti ir vėliau susituokė. Robertas su Vilma išliko nuostabiu liudijimu Dievo garbei.
Parengta pagal Stanley J. Grenz
Išleido Laisvųjų krikščionių bažnyčia
o ka jusu baznycia mano apie santykius ,,pro sali,,ir po pasauli ismetytus vaikus
AtsakytiPanaikintiTinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.
AtsakytiPanaikinti