Steve’as Dintamanas – LCC Teologijos katedros profesorius, įšventintas menonitų bažnyčios pastorius. Mokėsi Princetono seminarijoje, kur apsigynė daktaro laipsnį, vėliau dėstė Rytų regiono menonitų universitete (Eastern Mennonite university). Kartu su žmona Betsy jau aštuntus metus tarnauja Lietuvoje kaip Menonitų misijų draugijos misionieriai. Steve‘as ir Besty užaugino du vaikus.
Naujasis Testamentas kaip kontekstualioji teologija
Steve Dintaman
Šios paskaitos pavadinimas skamba labai ambicingai. Aš negaliu išsamiai apžvelgti viso Naujojo Testamento, kuris jau pats savaime yra Evangelijos kontekstualizavimas. Bet norėčiau pradėti nuo vieno labai paprasto teiginio: kontekstualizavimas nėra nauja mintis. Kadangi šiandien mes esame itin jautrūs kultūrinei įvairovei ir skirtumams, šis suvokimas mus verčia manyti, kad Evangelijos žinios perteikimas tam tikrame kontekste yra itin svarbus ir kad turi būti atliktas nedelsiant. Bet Evangelijos kontekstualizavimas – krikščioniško mokymo perteikimas atsižvelgiant į skirtingų kultūrų išskirtinumą – yra toks pat senas, kaip ir pati Evangelija. Mes neišradinėjame nieko naujo, tiesiog atrandame tai, kas glūdi pačioje Jėzaus Kristaus Evangelijos širdyje. Mano nuomone, vienas iš būdų atskleisti Naująjį Testamentą ir iš naujo atrasti jo galią – tai suvokti, kad visas Naujasis Testamentas yra bandymas perteikti Evangeliją tam tikrame kontekste.Nebandydamas apžvelgti visko, aš susitelksiu ties dviem mintimis, apie kurias kalbėsiu pasitelkdamas du biblijinius pavyzdžius. Visų pirma pamėginsiu bendrais bruožais nupasakoti vertimo užduotį, su kuria Bažnyčia susidūrė nuo pirmųjų dienų; po to panagrinėsiu tą klausimą, kurį mes iškėlėme šioje konferencijoje – aptarsiu asmenybės atkūrimą posovietiniame kontekste.
Norėčiau pradėti nuo Apaštalų darbų knygoje pateikiamo Sekminių aprašymo. Stulbinama įvykių seka, kurios eigoje Mesijas buvo pažemintas ir gėdingai nukryžiuotas, pasibaigė Dievo pergale – Jėzaus prikėlimu iš numirusiųjų. O kas po to? Kur dabar eiti? Ką visa tai reiškia? Mokiniai savaip suprato, kas turėtų vykti toliau. Apaštalų darbų 1 skyriaus 6 eilutėje jie klausia: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?” Bet Jėzus jiems atskleidžia visiškai naują planą, ir teigia, kad jie gausiantys Šventąją Dvasią ir tapsiantys Evangelijos liudytojais Judėjoje, Samarijoje ir iki pat žemės pakraščių. Jiems kartu susirinkus per žydų Sekminių iškilmes, ant jų nužengia dieviškas vėjas ir ugnis, ir mokiniai ima kalbėti kitomis kalbomis. Tikintys žydai, kurie buvo susirinkę iš įvairių tautų, girdėjo tuos galilėjiečius skelbiant galingus Dievo darbus – kiekvienas savo gimtąja kalba.
Tą dieną Jėzaus Kristaus Evangelija buvo pirmą kartą skelbiama viešai, ir tą pirmąjį kartą ji skelbiama visomis ten susirinkusių žmonių kalbomis. Iš to galima daryti dvi išvadas: visų pirma Evangelija neturi gimtosios kalbos. Nėra originalo kalbos, kuria Evangelija būtų skelbiama ir tuomet verčiama į kitas kalbas. Tie iš mūsų, kurie studijavo seminarijoje, praleido daug laiko ir įdėjo daug triūso mokydamiesi Koine graikų kalbos, bet tos žinios nepriartino mūsų prie Dievo. Antra išvada – Evangelija turi būti verčiama. Manau, kad krikščionys dėl to sutaria. Tai yra nuostata, kuri radikaliai prieštarauja musulmoniškam mokymui, kuris teigia, kad kadangi Alachas kalbėjo arabiškai, tad tik orginalas gali būti laikomas Dievo žodžiu. Bet krikščionys kartais nesupranta vertimo svarbos. Tie, kuriems teko mokytis užsienio kalbų, turbūt labai greitai suprato, kad vertimas nėra vien tik atitikmenų paieška stengiantis išreikšti tą patį dalyką kita kalba. Štai čia Islamas mums gali pateikti vertingų įžvalgų, Kiekvieną kartą, kai mes verčiame žodžius, turinčius gilią dvasinę ar emocinę prasmę, ta prasmė vertime smarkiai pasikeičia. Kartais versdami pasakome mažiau, nei norėjome, ar perteikiame šiek tiek kitokį prasminį atspalvį, kartais pasakome daugiau, nei norėjome. Kalba nėra vien tik žodžiai, kurių reikia bendravimui; kalba – tai sudėtinga ženklų ir reikšmių sistema, nurodanti į kultūrines struktūrų visumą, kuri pasižymi tik joms būdinga pasaulėvoka, per kurią žmonės patiria ir įvardija gyvenimą. Tad nuo pat Bažnyčios misijos pradžios, Šventoji Dvasia įgalina savo liudytojus išversti tą žinią ne į kitas kalbas, bet ir į kitas minties ir pasaulėvokos sistemas.
Yra toks vienas mitas, kurį itin brangina kai kurie evangelikalai, kad už visų šitų vertimų yra tyra, nepakeista, amžinąją tiesą liudijanti Evangelija, kuri sklendžia virš visų kultūrų ir mes visada galime prie jos sugrįžti. Ši mintis yra daugiau suformuota graikiško ir racionalistinio mąstymo nei Evangelijos. Taip, tikrai yra tokia sąvoka kaip Dievo Žodis. Bet tas tikrasis žodis yra įsikūnijimo žinia. Dievas tapo 1-ajame amžiuje gyvenusiu žydu. Evangelija yra būtent tai, kad Dievas nužengė į istoriją, į tam tikrą kultūrą, kad išvaduotų pasaulį.
Pasitelkime savo vaizduotę ir pamąstykime apie vertėjo darbą, Įsivaizduokite, kad esate žydas, gyvenantis pirmajame amžiuje, vienas iš pirmųjų įtikėjusiųjų nukryžiuotu ir prisikėlusiu Mesiju. Jus paskyrė vykti na, kad ir į Atėnus, ir ten skelbti Evangeliją. Tarp Palestinoje gyvenančių žydų klausimas ar Jėzus buvo Mesijas buvo itin opus. „Mesijas“ buvo žodis, kuris turėjo ne tik gilią intelektualinę, bet taip pat ir emocinę prasmę. Jei Jūs įeitumėte į kambarį ir paskelbtumėte esąs Mesijas, žmonės tikrai sureaguotų.
Tad jūs nukeliaujate į Atėnus ir viešoje vietoje skardžiu balsu sušunkate: „Turiu gerų naujienų. Atėjo Mesijas. Jo vardas – Jėzus.“ Kokia būtų žmonių reakcija? Turbūt tik klausimas: „O kas tas Mesijas?“ Ir kas tuomet? Jūs galėtumėte mėginti paaiškinti, kas yra Mesijas ir tuomet dar sykį pakartoti savo skelbimą, bet abejoju, ar kas į Jus sureaguotų. Štai čia ir yra kontekstualizacijos iššūkis. Kaip paskelbti Jėzų tais žodžiais, kurie Jūsų klausytojams jau yra intelektualiai ir emociškai prasmingi? Kaip įvardyti Evangeliją, kad ji isukeltų kokį nors atsaką – atstūmimą arba tikėjimą? Tai dvigubas iššūkis: kaip išlikti ištikimam tai pirminei žiniai ir kaip ją išversti Atėnų intelektualiniam ir kultūriniam pasauliui taip, kad ji sulauktų prasmingo atsako?
Bet vertimas nėra vien tik lingvistinė užduotis. Kontekstualizacijai taip pat reikia ir gebėjimo atskirti, kokia bažnytinė praktika geriausiai atitinka Evangelijos žinią. Klausimas, kuris kėlė realiausią grėsmę ankstyvajai Bažnyčiai buvo ne kristologiniai debatai, bet nesutarimai dėl apipjaustymo. Būtent šis klausimas skatino Paulių permąstyti Kryžiaus svarbą ir artikuliuoti savo svarbiausią doktriną: Kryžius išlaisvina tikinčiuosius nuo Įstatymo. Atkreipkite dėmesį, kad Paulius pirmiausia ne rašo teologiją (mes esame išganyti per malonę, o ne įstatymo darbais) ir tuomet suvokia, kad atsivertusių pagonių nereikia apipjaustyti. Viskas nutinka atvirkščiai. Paulius įsitraukė į audringus debatus dėl apipjaustymo. Tarnaudamas jis pastebėjo, kad neapipjaustyti pagonys įtikėdavo Kristų ir ant jų nužengdavo Šventoji Dvasia. Tada sugrįžęs prie esminių krikščioniško tikėjimo tiesų suprato, kad šios naujos bažnytinės praktikos šaknys glūdi pačiame Kryžiuje.
Kai menonitų misionieriai pirmą kartą nuvyko į rytinę Afriką trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, iš Pensilvanijos valstijos jie su savimi pasiėmė ir savo rengimosi papročius. Kadangi jie buvo pasiryžę gyventi kukliai ir priešintis žemiškoms madoms, vyrai menonitai nedėvėdavo šiuolaikinių kostiumų ir kaklaraiščių, bet vilkėdavo tiesiai susegamais švarkais, tokiais, kokius vyrai nešiojo prieš išpopuliarėjant kostiumams su kaklaraiščiais. Tad kai Rytų Afrikoje žmonės priimdavo Kristų, ar galit atspėti, kokius drabužius menonitų misionieriai jiems liepdavo vilkėti? Reikia pasakyti, kad jie pakankamai greitai suprato, kad tie tamsūs, sunkūs kostiumai visiškai netiko tropiniam klimatui. Ir žinot, kas nutiko tuomet? Jie suvokė, kad jei tam tikras aprangos stilius nėra privalomas krikščionims, gyvenantiems Afrikoje, tad galbūt jis nelabai reikalingas ir Pensilvanijoje. Kai tikintieji peržengia savo kultūros ribas, jie gali pažvelgti į savo pačių elgseną ir atpažinti, kas yra tikrai svarbios tikėjimo išraiškos, o kas tėra papročiai, kurie buvo prasmingi tam tikru laikmečiu, bet dabar prarado savo prasmę.
Įsivaizduoju, kad dabar kai kurie iš Jūsų klausia: „Bet ar Jėzus Kristus nėra toks pats vakar, šiandien ir per amžius?“ Be jokių abejonių, taip. Bet kai žmonės remiasi šiuo tekstu, jie dažnai galvoja, kad ir Bažnyčia yra tokia pati vakar, šiandien ir per amžius. Ar kad mes turime būti tokie patys vakar, šiandien ir per amžius. Jėzus Kristus niekuomet nesikeičia, Jis visuomet kviečia mus būti Jo liudytojais nuolat besimainančiame pasaulyje. Kadangi Jėzus niekuomet nesikeičia, mes turime keistis nuolatos.
Kadangi jau paliečiau šitai, norėčiau pakalbėti apie šios konferencijos temą, žmogaus atkūrimą posovietiniame kontekste. Kalbėdami apie tai mes negalėtume rasti geresnio pavyzdžio, kuris nukreiptų mūsų diskusiją tinkama linkme nei pats Jėzus, kuris tarnaudamas skelbė prisiartinusią dangaus karalystę. Jėzus pasirodė skelbdamas, kad prisiartino dangaus karalystė, ir tas jo skelbimas buvo ne tik žodžiais, bet ir darbais, kurie paliudydavo, kad į pasaulį įsiveržia Dievo valdžia. Jėzus karalystės galią apreikšdavo labai asmeniškais būdais. Jis gydė ligonius, išvarydavo demonus, atleisdavo nuodėmes ir priimdavo atstumtuosius. Bet tarnaudamas Jėzus taip pat ir kritikavo tas galingas religines ir socialines struktūras, kurios buvo pavergusios žmogų. Fariziejiška religinė ir socialinė santvarka ir jų valdžia tapo sunkia našta žmonėms. Jėzus ją įvardijo ir apnuogino.
Kartais Jėzus gali būti nepaprastai dosnus ir atlaidus, o kartais labai griežtas ir reiklus. Bet Jėzus visame kame išlieka pastovus. Dievo karalystė – tai Dievo galia, išlaisvinanti žmones nuo to, kas juos skiria nuo Dievo ir trukdo jiems džiaugtis gyvenimo pilnatve, kurią Dievas nori suteikti visiems savo kūriniams. Jėzaus skelbiama žinia ir Jo tarnystė kinta priklausomai nuo to, su kokia vergijos forma Jis susiduria. Viena iš kliūčių, kuri trukdo evangelikalams plačiau įsivaizduoti išganymą yra mėginimas viską sutalpinti į vieną scenarijų: visi žmonės yra nusidėjėliai, pasmerkti pragaro kančioms, o Evangelija yra Dievo išganymo planas, kuris atveria duris į dangų. Vienas iš labiausiai džiuginančių pokyčių, kuriuos aš matau tarp evangelikalų, yra tai, kad jie nebeina pas žmones, kad papasakotų jiems apie jų problemas; jie eina pas žmones ir klauso jų, kai šie patys įvardija savo viltis ir savo baimes.
Vienas gerai žinomas teologas kartą yra pasakęs: „Mesijas yra visuomet laukiamas ir visuomet atmetamas.“ Jėzus įsikūnijo kontekste, kuriame žmonės puoselėjo viltį apie ateisiantį Mesiją. Jei nebūtų tų vilčių, niekas nebūtų į Jį atkreipęs dėmesio. Bet tikrasis Mesijas ne tik pateisina lūkesčius, bet ir reikalauja, kad žmonių viltys būtų apibrėžtos naujai. Jėzus nužengė tam, kad išpildytų Izraelio viltis, bet Jis jas išpildė tokiu būdu, kad daugelis žmonių liko pritrenkti ir pasipiktinę.
Kai kurie žmonės priešinasi kontekstualizacijos sąvokai dėl vienos, mano manymu, pagrįstos, priežasties, apie kurią aš norėčiau pakalbėti. Kai mes kalbame apie Evangelijos kontekstualizaciją, neturime mintyje Evangelijos pritaikymo prie kultūros taip, kad ji ten jaukiai ir patogiai įsikurtų. Evangelijoje pagal Joną sakoma: „Jis pas savuosius atėjo“ (tai yra, jis perteikė savo žinią 1-ojo amžiaus žydų kultūroje), „bet savieji jo nepriėmė.“ Kiekvienoje kultūroje glūdi savitos asmeninės ir visuomeninės patologijos, Šėtono tvirtovės, kurios trukdo žmonėms patirti laisvę ir džiaugsmą Kristuje. Kontekstualizuoti Evangeliją – tai ir apnuoginti ir įvardyti tas patologijas. Bet nenuvertinkime ir Šėtono. Blogis pasižymi nepaprastu kūrybingumu. Skirtingas kultūras Šėtonas pavergia vis kitokiais būdais.
Tad galvodami apie posovietinio žmogaus atkūrimą, man rodos, turėtume atsakyti į tris klausimus.
I. Kokios yra tos išskirtinės žmonių viltys ir baimės mūsų kontekste ir kaip mes turėtume įvardyti Evangeliją, kad ji atsilieptų į tas baimes ir viltis? Kontekstualizuoti Evangeliją reiškia skelbti ją taip, kad ji remtųsi ir ieškotų atsako tose baimėse ir viltyse, kurios jau yra įsišaknijusios žmonėse. Bet atsižvelgti į tas baimes ir viltis nereiškia, kad į jas bus atsakyta jų nekeičiant. Jei žmogus nori naujo BMW automobilio, vargu ar galime sakyti, kad Jėzus atėjo tam, kad tą norą patenkintų. Bet mes galime kalbėti apie tai, kad Jėzus atėjo tam, kad praturtintų mus labiau, nei galėjome įsivaizduoti.
Štai čia posovietinis kontekstas mums meta didelį iššūkį. Daugelis žmonių gyvena be jokios vilties ar gyvenimo prasmės pojūčio ir mažai tesirūpina tuo, kas yra už kasdienio išlikimo ribų. Kaip pažadinti žmonėms nors kokį troškimą? Kitų žmonių viltis teturi materialinę išraišką. Sumokėjęs už elektrą praėjusį mėnesį aš pats tenorėjau žemesnių elektros įkainių. Kaip pažadinti žmonių, kuriuose žmogiškoji šviesa beužgęstanti, dvasią?
II. Kokios yra tos asmeninės ir visuomeninės patologijos, kurios atskiria žmones nuo bendrystės su Dievu ir gyvenimo pilnatvės, kurią Dievas nori suteikti savo vaikams? Ekonominis sovietinio eksperimento fiasko yra akivaizdus visiems. Bet dar didesnė žala buvo padaryta žmonių dvasiai ir žmogiškajai bendruomenei, o šiuos dalykus atkurti yra kur kas sunkiau. Kaip mes galėtume įvardyti tas patologijas su meile ir konstruktyviai, taip, kad žmonės pamatytų žalą, kuri buvo padaryta ir pradėtų viltis ir svajoti apie pilnesnį, turtingesnį gyvenimą?
III. Kontekstualizuodami Evangeliją mes taip pat turime prisiminti ir tas išskirtines kultūrines vertybes, kurios yra sukaupę žmonės. Kiekviena tauta turi sukaupusi tokių vertybių. Kaip mes galime ugdyti teigiamus asmeninio charakterio ir visuomeninių struktūrų bruožus, kurie yra būdingi būtent tai tautai, ir jais remtis?
Kontekstualizavimas nėra procesas, kurį mes pradedame vien tik atvykę į nepažįstamą kultūrinį kontekstą. Mes gyvename nuolat besimainančiame pasaulyje, kad mums reikia Evangeliją kontekstualizuoti kiekvienai kartai iš naujo. Aš dažnai sakau savo studentams, kad jie auga visiškai kitokiame pasaulyje nei jų tėvai. Vienas iš iššūkių, su kuriais susiduria Bažnyčia Lietuvoje yra poreikis pakeisti tas tarnystės ir bažnytinio gyvenimo formas, kurios išsirutuliojo sovietmečiu, tokiais tarnystės ir evangelizacijos būdais, kurie atspindėtų naują socialinę ir ekonominę realybę.
Paskutinė mintis apie kontekstualizaciją: tai nėra tik intelektualų ar teologų uždavinys. Tai nėra pirmiausia lingvistinė užduotis. Tai bendras visų Dievo žmonių darbas. Jei mes tikimės vėl svajoti ir viltis, jei mes norime, kad žmonės suvoktų tas asmenines ir visuomenines ligas, kurios žaloja jų gyvenimus, mes turime ugdyti bendruomenes, kurios įkūnija ir išgyvena autentišką laisvę Kristuje. Mums reikia sveikų šeimų, mums reikia jaunimo, kuris žinotų, kaip mėgautis gyvenimu nesivaikydamas nemoralių ir pražūtingų malonumų, mums reikia dvasiškai atgijusių vyrų, kurie išlieka vyrais, galų gale mums reikia bendruomenių – žmonių, kurie gyvena remdamiesi abipusio pasitikėjimo ir savitarpio pagalbos ryšiais. Tokių bendruomenių kūrimasis ir jų gyvensena liudija Evangelijos galią pasauliui ir gali tapti pačia įtaigiausia liudijimo forma mūsų visuomenėje.
Vertė Gražina Bielousova
Bernardinai.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą