Tiesa svarbesnė už formas

Norėčiau pasidalinti mintimis ir įžvalgomis apie ekumeninę konferenciją "Asmenybės atkūrimas postsovietiniame kontekste", kuri vyko Klaipėdoje 2010-01-(26-27) LCC patalpose. Iš mūsų dalyvavo Andrius, Edmundas, Robertas ir Artūras. Iš viso konferncijoje dalyvavo apie 40-50 dalyvių. Pranešėjai ir diskusijos dalyviai buvo įvairių konfesijų atstovai: katalikai, liuteronai, reformatai, metodistai, laisvieji krikščionys, Tikėjimo žodžio. Idomu tai, kad šioje grupelėje įsimaišę ir "laisvieji" :)) (mūsų mažai, bet mes ryškūs, galime truputį tuo pasidžiaugti..... tik, ne per ilgai :)))) ).

Pagrindinės konferencijos mintys
Dievas per Jėzų Kristų pats save kontekstualizavo (įkultūrino), tiek pavidalu (tapo žmogumi), tiek laiko (I amžiuje), tiek ir tam tikros kultūros (žydų) atžvilgiu. Pati evangelijos forma irgi buvo įkultūrinta- parašyta „gatvės kalba“. Evangelijos įkultūrinimas - svarbi evangelijos savybė (nes tokią ją suteikė Dievas), kuri turi pasireikšti tiek kiekvienoje kultūroje, tiek kiekvienoje kartoje, tiek ir kiekvienoje denominacijoje. Evangelija meta iššūkį kiekvienai kultūrai tiek, kiek pastaroji paveikta nuodėmės. Tačiau ne viskas kultūroje yra paveikta nuodėmės. Nes kiekviena kultūra kuriama žmonių, kuriems iš prigimties yra įdėta, kas yra gera ir kas bloga. Tokiu būdu įkultūrinta Evangelija evangelizuoja pačią kultūrą. Skirtingose kultūrose evangelija atsiskleidžia iš skirtingų pusių. Matydami evangeliją vienoje kultūroje, matome tik vieną jos pusę. Evangelija iš tikrųjų yra matoma, nes mes patys esame Kristaus laiškas.

Kultūrinis tautos kontekstas gali tapti tyrimo objektas, apie kurį gali vienytis įvairios krikščioniškos denominacijos tautos rėmuose. Taigi, tautos kontekste įvairių tautų denominacijas vienija kažkas bendra ir tai galime pavadinti tautos etosu, o skirtumai padeda praplėsti Gerosios naujienos supratimą ir praplečia jos apsireiškimo ribas.

Ar tai neverčia pergalvoti evangelizavimo strategijas ir naujai įvertinti ekumenizmo sampratą ir ekumeninio judėjimo reikšmę, kuriant brandžią krikščionišką/evangelišką/kultūrinę aplinką?
Ar neverta pradėti kalbėti apie tautinio identiteto reikšmę (gal žmogui neturinčiam tautinės savimonės lengviau būtų paskelbti evangeliją?) skleidžiant evangeliją tautose , siekiant, kad mūsų pastangos skelbiant evangeliją būtų sėkmingesnės?

Idėjiniai šaltiniai:
* Dievas pats save kontekstualizavo (įkultūrino) (LCC teologijos dėstytojas dr.Steve Dintaman);
* Pati evangelija buvo užrašyta ne šventa , o paprasta „gatvės kalba“ (Tikėjimo žodžio bažnyčios vyr. pastorius Giedrius Saulytis).
* Evangelija metą iššūkį kiekvienai kultūrai tiek, kiek kultūra paveikta nuodėmės (Tikėjimo žodžio bažnyčios vyr. pastorius Giedrius Saulytis).
* Evangelija evangelizuoja kultūras (Tikėjimo žodžio bažnyčios vyr. pastorius Giedrius Saulytis).
* Evangelizuojama kultūra atskleidžia pačią evangeliją (Tikėjimo žodžio bažnyčios vyr. pastorius Giedrius Saulytis).
* 2Kor 3, 2-4

Edmundas Makaravičius

-------------------------------------------

Tuo pačiu ir aš pasidalinsiu keliais savo pastebėjimais. Juk, kaip kažkas konferencijos metu pasakė - tai istorinis įvykis, kai susirinko atstovai iš tiek daug skirtingų krikščioniškų bažnyčių. Ir ne šiaip sau susirinko ekumeninei šventei, kaip jau buvo daroma, o susirinko nagrinėti aktualių klausimų, susėdo kartu prie bendro stalo diskusijoms.
Be Edmundo išvardintų bažnyčių dar įsidėmėjau sekmininkus, baptistus, Vynuogyno atstovus.
Iš pirmojo vakaro labiausiai man įstrigo Steve Dintaman išsakyta mintis, kad pirmasis Evangelijos skelbimas neturėjo kalbos. Tai įvyko Sekminių dieną. Mokiniai gavo Šventąją Dvasią ir pradėjo skelbti Evangeliją. Ir tai buvo daroma ne viena kokia ypatinga kalba, o įvairiomis kalbomis iš karto. Mokiniai skelbė įstabius Dievo darbus visomis tomis kalbomis, kuriomis kalbėjo į Jeruzalę susirinkę žmonės (plg. Apd 2,14-11). Todėl ir mes turim skelbti Evangeliją žmonėms suprantama kalba, jų laikmečio ir kultūros kontekste.
Konferencijoje buvo vystoma krikščionių vienybės ir bendradarbiavimo tema. Žinoma, tai nereiškia, kad ekumeniniame dialoge nuo šiol viskas bus tik sklandu. Kalbėtojai įvardino, kad bažnyčios dar jaučia nuoskaudas, kurias yra patyrusios. Buvo primintos ir įstatymiškai įteisintos "tradicinės religijos" su joms taikomomis privilegijomis, taip diskriminuojant kitas bažnyčias.
Visgi man atrodo, labai svarbią mintį išsakė kun. Kęstutis Kėvalas. Mes turim būti vieningi skelbdami pasauliui Tiesą. Pasaulis šiandien skelbia žinią, kad vienos Tiesos nėra. Yra tiesos, kurios kinta, yra subjektyvios ir pan. Ir jei mes, krikščionys, irgi sakysime, kad skelbiame daug skirtingų tiesų - mes taip pat neigsime tos tikrosios vienintelės Tiesos buvimą. O juk Tiesa, kuria mes tikim, yra daug svarbesnė ir didesnė už tradicijų ar formos skirtumus. Todėl mes turim būti vieningi skelbdami pasauliui Tiesą.

Robertas Audėjus