Eugene Peterson
Jis yra parašęs daug knygų apie krikščionišką gyvenimą ir pastoracinį tarnavimą, tačiau labiausiai žinomas kaip Biblijos The Message, išverstos į šiuolaikinę kalbą, vertėjas.
Kas jums padeda išlaikyti gyvą santykį su Dievu?
Atsakymas yra trumpas - padeda Dievas: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol tai supratau. Aš esu visas permirkęs tokios krikščioniškos kultūros, kurioje buvo be galo daug patarimų, kaip reikia išlaikyti „gyvybingą“ santykį su Dievu. Aš daug ką kartojau ir dariau tai, ką kiti man patarė daryti, ir tapau geras mėgdžiotojas. Tačiau, kai man atrodė, kad kuo geriau tai sekasi daryti, tuo labiau kentėjo mano santykis su Dievu.
Pagaliau aš pradėjau suprasti, apie ką bažnyčia mokė amžių bėgyje, ir tai yra apie tai, kad Dievas pats mūsų ieško ir traukia mus į bendravimą su savimi ir į bendradarbiavimą jo darbuose. Aš supratau, kad jis yra labiau suinteresuotas dėl santykio su manimi, negu aš dėl santykio su juo. Aš nusiraminau. Tuomet pradėjau siekti ramybės, klausymosi ir paprasto paklusnumo. Aš tapau mažiau susirūpinęs „palaikyti mano santykį su Dievu gyvu“, ir pradėjau pastebėti, kad tapau pajėgesnis pastebėti ir dalyvauti tuose Dievo darbuose, kuriuos darė Dievas per santykius su manimi.
Kokia dvasinė disciplina labiausiai suformavo jūsų ir Dievo santykį?
Kas savaitę laikytis Šabo – dienos, kurios metu aš su savo žmona meldžiamės ir ilsimės. Tai diena kurios metu mes nedarome nieko, kas turi būti padaryta.
Kada mes supratome, kad įstatymas laikytis Šabo yra vienas dažniausiai kartojamų Šventajame Rašte ir labiausiai pamirštų mūsų kultūroje, mes radikaliai persiorientavome, kad gyventume paisydami jo. Joks kitas sprendimas nepaveikė mūsų gyvenimo taip stipriai kaip šis. Tai palietė mūsų vedybinius santykius, vaikus, santykius bažnyčioje, draugystes, rašymą ir kitus darbus.
Šabo laikymasis pakeitė požiūrį nuo to, ką mes turėjome padaryti Dievui, į tai ką Dievas daro dėl mūsų. Mūsų darbai tapo įtraukti į tai.
Kas jūsų dvasiniame augime buvo įtakingas?
Mano tėvas ir motina buvo pirmieji įtakingiausieji mano gyvenime 17 metų. Jie suteikė man saugumą ir stabilumą, jie gyveno krikščionišką gyvenimą taip, kad aš pats pradėjau jo siekti. Jie nereikalavo, kad aš kopijuočiau juos. Jie tikėjo, kad aš pats bręsiu dvasioje ir tiesoje savo paties keliais. Aš niekada nenutolau nuo tų įpročių, kurių išmokau iš jų. Aš niekada nemaištavau prieš tai ir nenorėjau atsikratyti jokio „bagažo“. Man tai buvo didelė dovana.
Ką galėtumėte pasakyti iš savo patirties apie tai, kas buvo efektyviausia jūsų tarnavime?
Kada aš tapau pastoriumi, nežinojau, ką reikia daryti. Aš nuolatos save mokiau paskutinių 2000 metų pastoracinėse tradicijose ir pastoraciniame darbe mėginau dirbti biblijinių pagrindų pavyzdžiais. Nereikėjo daug laiko, kad suprasčiau, jog beveik viskas Šventajame Rašte yra išaugę iš konkrečių vietų ir viskas susiję su tikrais žmonėmis - jokių didingų abstrakcijų ar pribloškiančių neapibrėžtų teiginių.
Aš nusprendžiau, kad kiek įmanoma ilgiau turiu pasilikti savo bendruomenėje, kad galėčiau dirbti ilgalaikius darbus, tai reiškė likti nuodėmingų, bet malone išgelbėtų žmonių bendruomenėje. Mano darbas turėjo būti gana asmeniškas – ranka prisiliečiant prie kitos rankos, matant kito žmogaus veidą. Mano bendruomenės dydis turėjo būti toks, kad aš galėčiau žinoti kiekvieno žmogaus vardą ir jį aplankyti namuose.
Kokius pastoracinio darbo aspektus jūs mėgstate labiausiai?
Pastorius yra įtrauktas į tokį ritmą, kokį diktuoja Evangelijos skelbimas. Vyrai ir moterys patiria išgelbėjimą, nusideda, tave nuvilia, ir vėl nustebina.
Vesti juos kiekvieną savaitės dieną garbinti Viešpatį, kviesti klausytis Dievo žodžio ir melstis, ir gyventi su jais ateinančias šešias savaitės dienas, kada pasaulis veržiasi į jų gyvenimą ir yra nuostabus būdas gyventi. Aš labai džiaugiuosi, kad taip gyvenu.
(Straipsnis iš žurnalo „Lifetimes“, 50 numeris, 2006 m. lapkričio 6 d., Ambassador productions LTD, Belfast, Northern Ireland, UK.)
Išvertė Artūras Rulinksas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą