Laisvė šeimoje

Jurga Jalianiauskienė

                      Manęs buvo paprašyta pasidalinti pamąstymais apie laisvę šeimoje. Keista iš pradžių man pasirodė ši mintis. Nelabai supratau kuriuo aspektu reik į tai pažiūrėti. Laisvė Kristuje - suprantama, Kristus šeimoje - įsivaizduoju. O ką reiškia laisvė šeimoje?

                      Galvojau apie save. Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad laisvė man - yra priimti Dievo valią sąmoningai ir nuspręsti paklusti. Daryti kažką ne todėl, kad reikia, kad privalau, kad taip sutvarkyta ir tiesiog taip turi būti. Ne todėl, kad tai mano pareiga, kaip žmonos, kaip mamos. Bet daryti todėl, kad savanoriškai sutinku paklusti ir priimti Dievo tvarką, Jo planą, suteiktas aplinkybes, daryti ar elgtis kažkaip, nes Dievui tai patinka, džiugina Jo širdį. Iš meilės Dievui. Laisvė - pasirinkti. 

                      Dievas davė žmogui laisvą valią. Jis gali rinktis. Čia nėra "privalai", "turi", "reikia" ir „be atsikalbinėjimų”. Taip, Dievas įsako, tačiau vis tiek žmogui palieka pasirinkimą - ar paklusti ir vykdyti, ar nepriimti. Pastebėjau savy, kad kai pervargstu nuo buities, ima kirbėt mintys viduje: “Ai, nieko nedarysiu, nieko nereikia. Ko aš plėšausi, stengdamasi tobulai viską atlikt? Dievas ir taip mane myli, aš neprivalau kažko įrodinėt, man nereikia užsitarnauti Jo meilės darbais, ne tuo juk viskas pagrįsta”. Paradoksas, kad nors tai ir yra tiesa, bet yra pavojus, kad šitos mintys mane nuves į atsiskyrimą, autonomiją, savanaudiškumą ir išdidumą šeimyniškių atžvilgiu. Labai slidi šita riba. Bet aš kalbu konkrečiai apie save. Būna, kad tai priverčia nusižeminti ir iššaukia nuolankumą ("Dieve, ačiū Tau, kad nepaliauji manęs mylėjęs, kai nesistengiu ir net neturiu jokio noro tarnauti kitiems. Kokia nuostabi Tavo meilė ir didi Tavo malonė man!").
Tačiau pastebėjau, kad mano sugedus širdis dažnai sugeba tą tiesą paversti tarsi pasiteisinimu prieš kitus, purkštavimais ir įrodymu kitiems savo nepriklausomybės nuo jų... Tada ima reikštis priekaištai. Save imu matyt, kaip daug darančią, dėl kitų besistengiančią, tik namiškiai to nepastebi, neįvertina. Arba priima kaip savaime suprantamus dalykus. Prasideda nagrinėjimai: o ką jie dėl manęs padaro? Norisi pasverti– kas daugiau, kas mažiau akojasi. Kai užvaldo tokios mintys, norisi išsireikalauti sau ‘teisių’ : išlėkt į miestą vienai, pamoralizavus‘padalint’ pareigas, kurios slegia, kad ir kiti pajustų tą svorį. Ir prisimenu, kaip kartą po tokio mano protrūkio ir reikmių išdėstymo, šeima tylomis darė visa, ko maniau norinti, ko trūko, kad pasijusčiau geriau: vyras suplovė indus, vaikai tvarkė kambarį, o aš… nepasijaučiau geriau. Jutau, kad ne tuo būdu gavau visa tai ir nublanko darbai, kurie buvo atlikti. Aš gavau progą pailsėt, bet kažkaip buvo liūdna ir nejauku. Arba vieną vakarą ištrūkau iš namų ir vaikščiojau po didelį prekybos centrą. Po kiek laiko pajutau, kaip tuščia viduj. Mąsčiau, ko aš čia važiavau? Nieks nedomino, nedžiugino pats faktas, kad galiu viena ramiai vaikštinėtis. Buvau nusivylus ir sutrikus –taip siekiau to, tai kodėl nėr jokio pasitenkinimo? O esmė tame, kad mano širdies motyvai būna neteisingi. Jei mano tikslas yra iš tiesų nulėkti į kirpyklą, ir man pavyksta tai padaryt – aš džiaugiuosi. Arba kai jausdamasi pavargus paprašau pagalbos ir ją gaunu – tai malonė, ir aš esu patenkinta. Bet dažnai viršų ima išdidumas, kuris nemato reikmės prašyti, tik reikalauja. To, kas jam ‘tesėtai’ priklauso. Ir jei sąlygas diktuojamos esant tokiems širdies motyvams, tai net ir išpildyti prašymai nesuteikia tikrojo džiaugsmo. Tik jo iliuziją, patyrimą 'išsivadavimo', kuris turėtų suteikti pasitenkinimą. Bet iš tiesų to neduoda.

Mane varžo ne tiek trys vaikai, laiko stygius, vyro darbo grafikas, kiek mano širdies kalėjimas – nenoras paklusti, nenoras aukotis, dovanoti save su džiaugsmu, daugiau duoti, o ne imti. Nenoras patikėti Dievo sprendimu, jog būtent tai yra palaimintas kelias…Taigi suvokiu, kad tikroji laisvė nėra išoriniuose dalykuose, bet daugiausia mano viduje. Kaip aš priimu ir vertinu aplinkybes, situacijas, savo vyrą, vaikus.

                      Ir priešingai, kai yra suvokimas, kad ne nuo darbų priklauso Dievo meilė man, kad tai darau ne tam, kad atsimokėčiau Dievui, ne todėl, kad Jis to reikalauja, kad paprasčiausiai privalau, nes esu krikščionė, bet todėl, kad noriu ir renkuosi Jam paklusti - tai atneša džiaugsmą ir leidžia pajusti visišką laisvę. Nes niekas manęs nevertė ir nenurodinėjo. Aš pati, mylėdama Dievą, noriu daryti tai, kas svarbu Jam. Aš nesu verčiama paklust savo vyrui. Aš noriu mokytis jam paklust, nes tai yra svarbu Dievui, kurį myliu. Dievas tam turi priežastį, ir aš pasitikiu Juo.

                       Anksčiau aš nesuprasdavau Jėzaus aukos vieno aspekto. Man atrodė taip viskas aišku - Jėzus žinojo, ko atėjo į žemę, kokia Jo misija, nes Jis pats buvo Dievas. Jis tiesiog įvykdė tą planą ir viskas. Bet daug kas ėmė keistis many, kai suvokiau, kad Jėzus neprivalėjo to daryti. Ir tai nebuvo 'savaime suprantama'. Jis turėjo laivę rinktis, būdamas atskiras Asmuo Trejybėje. Bet Jis pasirinko  paklusti Tėvui, paaukoti teisę į savo norus dėl to, kurį mylėjo. Tai yra meilė ir laisvė! Jėzus sakė: “Mano maistas - vykdyti valią to, kuris mane siuntė” (Jn 4,34) Tai nebuvo priverstinė pareiga, neišvengiamybė ar situacija be pasirinkimo, bet Jėzaus savanoriškas troškimas vykdyti ne savo, o Tėvo valią. Kai supratau, kad išgelbėjimas priklausė nuo Jėzaus pasirinkimo, tada man įgavo naujas spalvas giesmės žodžiai: "Gyvenai, kad mirtum atstumtas; paklusai - ant kryžiaus nuėjai"...

                      Todėl laisvė man siejasi su laisvu ir džiaugsmingu priėmimu Dievo valios, tvarkos ir darbų, kurių pareikalauja gyvenimas šeimoje. Nėra taip, kad aš supratau šią pamoką ir daugiau tokių klaidų nekartoju. Mokausi. Viskas paprasta, aišku, bet - nelengva. Nes tai yra auka, mirtis sau, kad Dievas galėtų tokias savybes many auginti.

                      Tačiau ne kartą įsitikinau, kad tik elgdamasi pagal Dievo 'rekomendacijas' aš atrandu pilnatvę. Ir tik pažindama Dievo meilę man, Jo širdį ir charakterį, drįstu pasitikėti Juo. Dievas žino, ką daro, kai manęs kažko prašo. Dėl mano gerovės, o ne dėl žalos (Jer 29,11).

                      Prisiminiau  John Stott’o mintis apie laisvę iš knygos "Šiuolaikinis krikščionis":

Tikroji laisvė - tai laisvė būti savimi, kokiu Dievas mane sukūrė ir numatė būti. O Dievas mane sukurė mylėti. Tačiau mylėti - tai duoti, atiduoti save. Todėl, idant būčiau savimi, turiu išsižadėti savęs ir atiduoti save. Idant būčiau laisvas, turiu tarnauti. Idant gyvenčiau, turiu mirti savo savanaudiškumui. Idant atrasčiau save, turiu prarasti save mylėdamas... Tikroji laisvė nėra laisvė nuo visų įsipareigojimų Dievui ir kitiems žmonėms, kad gyvenčiau pats sau. Tai - vergavimas savanaudiškumui. Priešingai, tikroji laisvė - tai išsilaisvinimas nuo kvailo mažo "savęs", kad atsakingai gyvenčiau mylėdamas Dievą ir kitus žmones.


Straipsnis buvo spausdintas žurnale "Gyvieji šaltiniai".