Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“ Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas.“ Dar daugeliu kitų žodžių jis primygtinai ragino juos ir sakė: „Gelbėkitės iš šitos iškrypusios padermės!“ Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius. Apd 2, 37–41
Pirmosios bažnyčios gimimo dieną ženklino krikštas. Iš tiesų krikščionybėje krikštas būtent ir yra liudijimas apie įvykusią didžiausią gyvenimo permainą. Iki Sekminių būta tik Jėzaus sekėjų, o po Sekminių pasaulyje susikūrė bažnyčia, kuri ir toliau auga iš žmonių, priimančių Dievo malonės dovaną. Žinodami, ką Dievas tądien padarė su tais tikinčiaisiais, ir mes norime sekti šiuo geru pavyzdžiu ir per Sekmines pažymėti žmogaus gyvenimo permainą krikštu.
Ką reiškia krikštas? Graikų kalba krikštas yra baptizo, tai yra „pamerkimas, panėrimas“. Taigi kalbant tiesiogiai, Petras paragino kiekvieną atsivertusįjį demonstratyviai pasimerkti į vandenį. Daug žmonių Jeruzalėje galėjo būti šio dalyko liudininkai. Jokia upė per Jeruzalę neteka, tad greičiausiai įtikėjusieji buvo krikštijami baseinuose, kurių tuo metu Jeruzalėjo galėjo būti apie penkis. Tai nėra naujas bažnyčios išgalvotas dalykas, nes pasimerkimas iš tiesų yra apsiplovimas nuo to, kas tas tave tepa; simboliškai panirdamas, žmogus po vandeniu kūniškai ir pats išgyvena ir pasauliui parodo, kad jo nuodėmės jam yra atleistos. Jėzus aklą žmogų siuntė į Siloamo baseiną Jeruzalėje apsiplauti (gr. nipto – čia kalbama ne apie krikštą), ir ten apsiplovęs vyras praregėjo (Jn 9,7). Iš tiesų vadinamasis kūdikių krikštas, kai mažylio galvytė apipilama šaukštu vandens, yra vėliau išgalvotas dalykas, labiau primenantis apiplovimą – bet jis yra jau visai kas kita. Nors apiplovimas taip pat turi simbolinę dvasinę reikšmę, tai jau nebe baptizo.
Manau, kad bažnyčia visada turi artėti prie šio pirmojo bažnyčios supratimo – kad bažnyčia yra tikintieji, pripildyti Šventosios Dvasios ir leidžiantys jai savyje veikti. Racionaliai ir simboliškai mąstantys krikščionys nutolino bažnyčią nuo prigimtinės jos sampratos, savo polemikomis pakeitė ir krikšto sampratą.
Išgirskime apaštalą Petrą, kuris tų Sekminių metu pamokslavo sakydamas, kad šitoks baptizo (krikštas), pažymintis nuodėmių atleidimą ir rodantis Šventosios Dvasios priėmimą, yra skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas. Ir tą dieną jie baptizo (pakrikštijo) apie tris tūkstančius žmonių. Labai įtikinamas pavyzdys, ar ne? Matome, kad jis kalbėjo toli į ateitį – kalbėjo ir apie mus, kurie esame apaštalams dvasiniai jų vaikai ir tie visi toli esantys. Apaštališkoji bažnyčia turi sekti apaštalų mokymu, laikydamasi Šventojo Rašto nuorodų dėl svarbiausių dalykų.
Galime prisiminti dar keletą nuorodų apie baptizo (krikšto) mokymą Naujajame Testamente. Paulius Romos bažnyčiai rašė: Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą (Rom 6, 4).
Krikštas – ne vien mūsų atgailos ir Šventosios Dvasios priėmimo simbolis, bet ir simbolis demonstruojantis, kad mes susitapatiname su Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, atnaujintu gyvenimu, kurį gyvename pirmiausia Dievui. Dėl to šis įsakymas krikštyti yra mums paliktas Viešpaties Jėzaus: Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs (Mato 28, 19–20).
Taigi manau, kad kaip Kristaus bažnyčia, mes visai pagrįstai Sekminių dieną švenčiame ir krikšto šventę. Tikintiesiems, kurie patys jau yra priėmę krikštą, ši diena yra tikėjimo įžadų atkartojimas, mes patys prisimename šį sprendimą Dievui ir šio pavyzdžio esame padrąsinti. Žmonėms, kurie dar tebėra pakeliui į santykį su Dievu, ar tokį santykį jau palaiko, tačiau dar nėra apsisprendę krikštytis – ar dėl kultūrinių dalykų, ar dėl kitokio Rašto mokymo supratimų, neatsakytų klausimų – šis krikštas yra liudijimas, kad taip tiesiog yra buvę pradžioje, ir mes, naiviai sekdami Jėzaus, apaštalų pavyzdžiu, jais pasitikime ir elgiamės taip pat. Na, o patiems besikrikštijantiems galima pasakyti, kad tai yra jūsų Sandoros su Dievu šventė. Jūs gimstate į Dievo šeimą, į visuotine Bažnyčią ir nuo šiol būsite jos nariai.
Krikštas – ne vien mūsų atgailos ir Šventosios Dvasios priėmimo simbolis, bet ir simbolis demonstruojantis, kad mes susitapatiname su Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, atnaujintu gyvenimu, kurį gyvename pirmiausia Dievui. Dėl to šis įsakymas krikštyti yra mums paliktas Viešpaties Jėzaus: Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs (Mato 28, 19–20).
Taigi manau, kad kaip Kristaus bažnyčia, mes visai pagrįstai Sekminių dieną švenčiame ir krikšto šventę. Tikintiesiems, kurie patys jau yra priėmę krikštą, ši diena yra tikėjimo įžadų atkartojimas, mes patys prisimename šį sprendimą Dievui ir šio pavyzdžio esame padrąsinti. Žmonėms, kurie dar tebėra pakeliui į santykį su Dievu, ar tokį santykį jau palaiko, tačiau dar nėra apsisprendę krikštytis – ar dėl kultūrinių dalykų, ar dėl kitokio Rašto mokymo supratimų, neatsakytų klausimų – šis krikštas yra liudijimas, kad taip tiesiog yra buvę pradžioje, ir mes, naiviai sekdami Jėzaus, apaštalų pavyzdžiu, jais pasitikime ir elgiamės taip pat. Na, o patiems besikrikštijantiems galima pasakyti, kad tai yra jūsų Sandoros su Dievu šventė. Jūs gimstate į Dievo šeimą, į visuotine Bažnyčią ir nuo šiol būsite jos nariai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą