Prie Jėzaus kryžiaus. Jn 19, 25Kas iš tiesų yra Jėzaus kryžius? Šį žodį Naujojo Testamento autoriai vartoja ne kartą. Tiek tais, tiek anais laikais kryžių istoriškai suprantame kaip mirties bausmės būdą – prie jo būdavo mirčiai kalami arba rišami Romos valstybei prasikaltę asmenys. Kryžių reiškiantis žodis graikų kalboje yra stauron, ir su juo Evangelijose susietos reikšmės yra ne tiek simbolinės, kiek tiesioginės: paimti kryžių, nešti kryžių, uždėti kryžių, stovėti prie kryžiaus, likti ant kryžiaus, nužengti nuo kryžiaus. Tačiau vis dėlto Naujasis Testamentas pateikia ir daugybę kitų kryžiaus reikšmių, kurios krikščionių tikėjime turi jau ir perkeltinę reikšmę.
Apaštalų laiškuose kryžius nebėra kankinančios mirties įrankis – jam suteikiama tam tikra dvasinė reikšmė, jis iškyla kaip žmogaus pasirinkimas, jo gyvenimo būdo išraiška. Taigi laiškuose jau skaitome apie Kristaus kryžių (1 Kor 1, 17), žodį apie kryžių (1 Kor 1, 18), Kryžiaus papiktinimą (Gal 5, 11), persekiojimą dėl Kristaus kryžiaus (Gal 6, 12), gyrimąsi Kristaus kryžiumi (Gal 6, 14), sutaikinimą kryžiumi (Ef 2, 16), kryžiaus mirtį (Fil 2, 8), Kristaus kryžiaus priešus (Fil 3, 18), taiką kryžiaus krauju (Kol 1, 20), kaltės rašto panaikinimą prismeigiant jį prie kryžiaus (Kol 2, 14), kryžiaus iškentėjimą (Hbr 12, 2). Jono evangelijoje randame frazę prie Jėzaus kryžiaus. Kristaus arba kraujo kryžiaus reikšmė eina ir per likusį Naująjį Testamentą.
Krikščionybės istorijoje esama gal kelių dešimčių būdų, kaip krikščionys vaizduoja aptariamą simbolį. Galima sakyti, kad tam tikra šio simboliškai vaizduojamo kryžiaus reikšmė daro įtaką tam, kaip mes patys jį suvokiame, tačiau norėtųsi, kad Kristaus kryžius mūsų mintyse gyventų Rašto mokymo pagrindu. Laiške galatams Paulius priekaištavo: Kas apkerėjo jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas nukryžiuotasis Jėzus Kristus? (Gal 3, 1). Apaštalas šio miesto tikintiesiems žodžiais piešė nukryžiuotą Jėzų, vaizduotės vaisius palikdamas Šventajai Dvasiai. Labiausiai reikalinga, kad Kristaus kryžius būtų mūsų pačių gyvenimo ženklas, kuriuo rodome savo tapatybę. Kryžiaus randas mūsų sielose – mūsų šeimos ženklas Dievo ir žmonių akyse. Tačiau daugelis pažįstame kitokį Jėzaus kryžių.
Protestantų vaizduojamas kryžius yra tuščias kryžius. Jie, veikiami reformacijos, reaguodami į stabmeldystės formas Romos kaltalikų bažnyčioje, o vėliau – ir visi kiti evangelikai pradėjo naudoti tuščio kryžiaus simbolį norėdami pabrėžti tai, kad Jėzus prisikėlė ir jo ant kryžiaus nėra – aukojimas atliktas iki galo. Tai, kad nukryžiuoto Jėzaus ant kryžiaus nebėra, kalba apie prisikėlimo viltį ir apie tai, kad Jėzus yra gyvas. Tokia kryžiaus simbolio reikšmė yra suprantama, tačiau nėra biblinė samprata.
Romos katalikų, liuteronų, ortodoksų ir daugelio kitų senųjų bažnyčių kryžius yra su Nukryžiuotuojo atvaizdu. Toks kryžiaus vaizdavimas galbūt yra teisingesnis. Kryžius su Nukryžiuotoju kalba apie Kristaus kančią, jo auką ir mirtį už žmonių nuodėmes. Toks kryžius vaizduoja kaip tik Jėzaus kančių tarpsnį. Kaip jau minėjau, reformatai atmetė tokią kryžiaus sampratą kaip stabmeldišką, nes antrajame Dievo įsakyme pasakyta: Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia žemėje ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų (Įst 5, 8). Vaizduoti net ir kenčiantį Kristų ant kryžiaus reformatams buvo ir tebėra šio nurodymo pažeidimas. Iš tiesų, ne paslaptis, kad turėdami prieš akis tokį kryžių žmonės iškraipo Dievo šlovę įsivaizduodami tik vieną jo kančios akimirką. Be to, dėl nuodėmingumo daugelis yra linkę patį kryžių sudievinti, klauptis prieš jį, bučiuoti Nukryžiuotojo kojas, ir taip kryžius tampa papiktinimo Dievui ženklu.
Tas Jėzaus kryžius, apie kurį kalba Raštas, skiriasi nuo visų kitų kryžių! Jame yra tik Jėzus! Jėzus kenčia, atleidžia, kalba vilties žodžius, vienija tikinčiuosius, rūpinasi motina, įvaikina savo mokinį, praranda Dievo artumo jausmą, nusivilia, kontroliuoja savo mirtį ir miršta pareikšdamas, kad jo darbas atliktas. Jėzaus kryžius yra gyvas vaizdinys: ant kryžiaus net ir Dievo Sūnui esant prikaltam vyksta pernelyg daug veiksmo, kad jį būtų galima sustabdyti ir pareikšti – štai ką reiškia Kristaus kryžius! Kaip jau buvo sakyta, prikalto Kristaus vaizdavimas apiplėšia Dievo šlovę, bet drauge tai apiplėšia ir Kristaus kančią: nėra tekę matyti tokio kryžiaus, ant kurio būtų pavaizduotas visiškai nuogas, sudraskyta viso kūno oda, žmogiškumą liudijančių bruožų iškraipytas Jėzus, kai dėl laikinos savo pergalės tikrai triumfuoja mirtis.
Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo Jėzaus gyvenime brangiausi žmonės. Prie Jėzaus kryžiaus ir mes esame pakviesti stoti ir kartu su neviltimi, skausmu bei tamsa taip pat pažinti begalinę Dievo meilę, malonę ir viltį, į kurią esame kviečiami.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą