Homoseksualizmas

Gailestingas, bet ryžtingas atsakymas

Homoseksualizmo problema atsirado jau pačioje pradžioje, kartu su žmonija. Tam tikrais istorijos periodais homoseksualūs santykiai buvo praktikuojami atvirai, tačiau dažniausiai homoseksualizmas buvo už uždarų durų, toliau nuo tiriančių visuomenės žvilgsnių. Daugelio šalių kultūra yra pasiruošusi leisti homoseksualiems santykiams egzistuoti tol, kol jie nematomi ir nevieši.

Homoseksualizmo klausimas visada buvo ginčų šaltinis. Jie stiprėjo augant judėjimams už homoseksualius santykius. Bažnyčia visuomet smerkė homoseksualius santykius. Jie buvo laikomi nuodėme, iškrypimu. Bažnyčia griežtai pasisakė tik už heteroseksualių santykių teisėtumą.

Homoseksuali bendruomenė pateikia du argumentus. Pirma, jie teigia, kad seksualinę orientaciją nulemia genai, todėl ji teisėta. Antra, teigiama, kad jei tos pačios lyties asmenys praktikuoja monogaminius, meile grindžiamus santykius, bažnyčia juos turėtų priimti taip pat, kaip ir skirtingų lyčių seksualinius santykius.


Šios priešiškai nusiteikusios pozicijos sukelia abejonių bažnyčioje. Prie jų prisideda ir stipriai visuomenėje pabrėžiama tolerancija. Čia prisideda ir faktas, kad net „Sutartyje dėl Konstitucijos Europai“ skelbiama, jog draudžiama bet kokia diskriminacija dėl seksualinės orientacijos.

Todėl, homoseksualistams šis ginčas yra ne tik lytinės orientacijos, bet taip pat ir žmogaus teisių klausimas.

Ką šiuo klausimu sako bažnyčia? Bėgant amžiams buvo skelbiama, kad vieninteliai teisėti intymūs santykiai yra tarp vyro ir moters, ir tik tie, kurie grindžiami santuoka. Apžvelgiant šį klausimą, svarbu pažymėti šiuos penkis esminius dalykus:

1. Vyrą ir moterį Dievas sukūrė pagal savo paveikslą. Pradžios knygoje aiškiai mokoma, kad vyras ir moteris kartu yra šio paveikslo atvaizdas. Vienos Dievo savybės matomos per vyro vyriškumą, o kitos – per moters moteriškumą (Pr 1,27-28 ; 5,2 ). Nors Dievo paveikslas atsispindi tiek per vyrišką, tiek per moterišką pusę, labiausiai jis išryškėja santuokoje.

Biblijoje teigiama, kad tos pačios lyties lytiniai santykiai yra nenatūralūs (Rom 1,21-32 ). Tokie santykiai pažeidžia tvarką, kurios pagrindu vyras ir moteris vienas kitą papildo ir taip perteikia, koks yra Dievas. Būtent dėl šios priežasties Senasis Testamentas aiškiai draudžia homoseksualiai santykiauti.

2. Žmogaus seksualumas – Dievo dovana. Nors natūralu, kad seksualumas turėtų realizuotis, yra aišku, kad tai turėtų vykti tik santuokoje, kuri atspindi dviejų žmonių sandoros ryšius. Lytinis aktas – išskirtinis būdas meilei bei įsipareigojimui išreikšti. Visiems žmonėms būdingas stiprus intymumo poreikis. Vis dėlto, nors lytinis aktas ir išreiškia dalį to poreikio, jis nėra būtinas intymumui pasiekti.

Todėl, lytinis aktas nėra viešas – jis saugomas ir skiriamas santuokai. Kadangi esame sukurti pagal Dievo paveikslą, galime gyventi visavertį gyvenimą ir nereikšdami šio poreikio per lytinius santykius.

3. O ką galite pasakyti apie seksualinę orientaciją? Klausimas, ar seksualinę orientaciją nulemia genai, ar ją sąlygoja aplinka, ar ji įgyjama, yra mokslinių tyrimų objektas. Nors abiejų pusių šalininkai pateikia argumentų, palaikančių jų nuomonę, šiuo metu nėra jokių galutinių įrodymų, patvirtinančių, jog homoseksualizmą nulemia genai.

Akivaizdu, kad Biblija šiam klausimui neskiria labai daug dėmesio, bet, iš kitos pusės, labai rūpinasi žmonių gyvenimo būdu. Šventasis Raštas draudžia svetimavimą, lyginius santykius už santuokos ribų; ištvirkavimą, nesantuokinius lytinius santykius; zoofiliją, lytinius santykius su gyvūnas; ir homoseksualizmą, seksualinius santykius su tos pačios lyties asmenimis.

Šventasis Raštas aiškiai teigia, kad heteroseksualūs lytiniai santykiai santuokoje yra skatintini ir pataria sutuoktiniams vienam kito neatsižadėti. Tai – natūralus Dievo santuokos sumanymas (1 Kor 7 ). Kita vertus, Biblija neigia žmogaus teisę gyventi lytinį gyvenimą už santuokos ribų – nesvarbu, ar tai būtų gyvenimas su tos pačios, ar kitos lyties žmonėmis, ar su gyvūnais.

4. Homoseksualus gyvenimo būdas. Nors galima būtų ginčytis, ar kai kurie homoseksualistai išlaiko intymius ryšius tik su vienu tos pačios lyties žmogumi, dažniausiai homoseksuali bendruomenė labai negriežtai vertina moralės klausimus ir apibūdinama atvira paleistuvyste. Mokslininkų Bello ir Weinbergo atliktas tyrimas teigia, kad per visą gyvenimą tik 9% homoseksualių vyrų turėjo mažiau, nei 25 partnerius. Šis tyrimas priėjo išvados, kad tik 1% homoseksualių vyrų turėjo monogamiškus intymius ryšius.

Labai sunku atsakyti, ar lytinė orientacija gali pasikeisti iš homoseksualios į heteroseksualią. Faktą, kad homoseksualistai gali pasikeisti (tiek orientacija, tiek gyvenimo būdu), patvirtina tie, kurie sėkmingai pasikeitė. Tačiau tai – vis tiek labai sudėtingas klausimas.

Kai kurie tyrimai bando teigti, kad didesnę tikimybę pasikeisti turi tie, kurie tapo homoseksualiais būdami jaunuoliai, nei tie, kurie nuo vaikystės kovojo savo lytinės orientacijos klausimu. Kitaip sakant, labiausiai tikėtina, kad į heteroseksualių asmenų bendruomenę grįš biseksualūs žmonės, t. y. tie, kurie kažkada buvo heteroseksualūs, bet dėl kažkokių priežasčių tapo homoseksualiais.

Tačiau neturėtume neįvertinti Dievo malonės. Dievas gali išlaisvinti žmones nuo slegiančių žalingų įpročių. Istorija byloja apie daugelį tokių išlaisvinimo pavyzdžių. Tačiau tiems, kurie negali įveikti savo seksualinės orientacijos, atsakymas į jų homoseksualumą yra susilaikymas.

5. Bažnyčia ir savo homoseksualumą pripažinę asmenys. Daug žmonių laiko save homoseksualiais (galbūt nuo 1 iki 10%, nors įvairūs statistiniai duomenys labai skiriasi). Daug iš jų nėra įsitikinę dėl savo seksualinės orientacijos, tačiau taip pat, kaip ir heteroseksualūs asmenys, kovoja su pagunda leistis į neteisėtus lytinius santykius. Nors iki šiol nėra aišku, ar seksualinė orientaciją žmogus įgyja, paveldi, ar ją nulemiama genai, bažnyčios atsakymas pripažįstantiems savo homoseksualią orientaciją asmenims turėtų būti labai aiškus.
Atsakymas yra toks: galima būti homoseksualios orientacijos, bet tuo pat metu gyventi ir skaistų gyvenimą vengiant lytinių santykių. Teigti, kad polinkis į homoseksualumą duoda žmogui teisę praktikuoti homoseksualų gyvenimo būdą, yra taip pat neteisinga, kaip ir tvirtinti, jog heteroseksualus žmogus turi teisę būti seksualiai aktyvus už santuokos ribų.

Bažnyčia turi rasti vietos linkusiems į homoseksualizmą žmonėms, bet tuo pat metu svarbu pažymėti: ji turi mylėti kiekvieną žmogų, nebūtinai toleruodama jo gyvenimo būdą. Bažnyčios požiūris į homoseksualizmą neturėtų būti užgniaužtas vien tuo, kad per pastaruosius dešimtmečius dramatiškai padaugėjo paleistuvavimo atvejų heteroseksualių žmonių bendruomenėje.

Taip pat, Bažnyčia turi prisiminti, kad elgiasi veidmainiškai, jei užmerkia akis pritardama heteroseksualių asmenų lytiniams santykiams už santuokos ribų, tuo pačiu metu garsiai ir piktai smerkdama tos pačios lyties asmenų seksualinius santykius.

Homoseksualizmas egzistavo per visą žmonijos istoriją. Daug amžių jis slėpė savo veidą tamsoje, už uždarytų durų. Šiandien jis su mumis, o homoseksualių asmenų skaičius sparčiai auga. Nors Šventasis Raštas skelbia, kad tos pačios lyties seksualiniai santykiai yra nuodėmė, bažnyčia privalo eiti į šių žmonių gyvenimą nešina gailestingumo. Įtikinamai kalbėti prieš homoseksualizmą – tik viena sprendimo pusė. Kita svarbi dalis – sugebėti pasiūlyti atperkančią Kristaus malonę ir rūpintis šiais žmonėmis.

Visus homoseksualiai aktyvius asmenis raginame atsisakyti tokio gyvenimo būdo ir atrasti išgydymą Kristuje. Kviečiame visus žmones, kovojančius su netinkama seksualine orientacija, atrasti išlaisvinimą per atleidimą ir gyventi kitaip.

Parengta pagal Kanados Brolių Menonitų Bažnyčios leidinį.
Išleido Laisvųjų krikščionių bažnyčia
http://www.lkb.lt/