Brangūs broliai,
Pastaroji savaitė buvo pilna skausmo. Dauguma iš jūsų jau girdėjote apie siaubingus įvykius, kurie atsitiko Malatijoje, Turkijos provincijoje, 300 mylių į šiaurės rytus nuo Antiochijos - miesto, kuriame tikintieji pirmą kartą pradėti vadinti krikščionimis (Apaštalų darbų 11, 26).
Balandžio 18 d. rytą, 46-erių metų vokiečių misionierius ir trijų vaikų tėvas Tilmanas Geske susiruošė eiti į savo raštinę; atsisveikindamas pabučiavo žmoną ir, akimirkai apkabinęs sūnų, ištarė nepamirštamus žodžius: “Sudie, sūnau. Aš tave myliu”.
Tilmanas nuomavo raštinę iš Zirve Publishing leidyklos. Ten jis ruošė vertimą naujai turkiškai Biblijai. Šioje leidykloje taip pat buvo įsikūrusi Malatijos Evangelisto bažnyčios raštinė. Pagrindinė bažnyčios tarnystė buvo spausdinti ir platinti krikščionišką literatūrą Malatijoje ir kituose Rytų Turkijos miestuose.
Kitoje miesto dalyje, 35-erių metų pastorius Necati Aydin, dviejų vaikų tėvas, taip pat atsisveikino su savo žmona ir išvyko į leidyklos raštinę. Jie planavo kartu studijuoti Bibliją ir skirti laiko maldai. Šiame susitikime turėjo dalyvauti ir kiti tikintieji. Ugur Yuksel taip pat skubėjo į šį susitikimą.
Nei vienas iš šių trijų vyrų net negalėjo įsivaizduoti, kad tai, kas laukė jų toje Biblijos studijų grupelėje, bus jų tikėjimo išbandymas, kuris baigsis jų išėjimu į amžinybę.
Kitoje miesto pusėje, dešimt jaunų vyrų iki 20-ies metų, pabaigė planuoti savo galutinį tikėjimo aktą, parodantį savo meilę Alachui ir neapykantą tiems, kurie nori pakirsti Islamą.
Prisikėlimo Sekmadienį penki iš šių vyrų dalyvavo tik kviestiniams svečiams skirtame evangelizaciniame renginyje, suorganizuotame pastoriaus Necati, kuris vyko miesto viešbučio konferencijų salėje.
Šie vyrai buvo laikomi “ieškančiais” Dievo. Ir niekas nežino, kas įvyko šių vyrų širdyse, kai jie klausėsi Evangelijos. Ar Šventoji Dvasia juos palietė? Ar jie patikėjo, kad yra nusidėjėliai? Ar jie išgirdo tikrąją Evangeliją?
Šiandien mes žinome tik šios istorijos pradžią.
Šie jauni vyrai, kurių vienas yra Malatijos provincijos mero sūnus, yra “Tarikat” grupuotės (kitaip vadinamos “ištikimieji Islamo sekėjai”) dalis. Narystė “Tarikat” grupuotėje čia yra labai gerbiama; tai lyg priklausymas kokiai brolijai. Tiesą sakant, yra kalbama, kad niekas negali užimti aukštų pareigų, jeigu nėra šios grupuotės narys. Visi jaunuoliai gyveno tame pačiame bendrabutyje ir ruošėsi stojamiesiems egzaminams į universitetą.
Jaunieji vyrai apsirūpino ginklais, virtuviniais peiliais, virvėmis ir rankšluosčiais – priemonėmis, reikalingomis jų paskutiniam patarnavimui Alachui. Jie žinojo, kad bus daug kraujo. Į Biblijos studijas jie susirinko apiei 10 val. ryto.
Jie atvyko ir panašu, kad Biblijos studijos prasidėjo. Kaip paaiškėjo vėliau, pastorius Necati perskaitė skyrelį iš Biblijos ir tada prasidėjo užpuolimas. Vaikinai pririšo Uguro, Necačio ir Tilmano rankas ir kojas prie kėdžių ir, kaip galima spėti iš veiksmų įrašo jų mobiliajame telefone, kankino mūsų brolius beveik tris valandas.
Kankinimų detalės išlieka paslaptis. Tačiau aišku, kad jie mirė nuo daugybės sunkių durtinių žaizdų, kūno sudarkymo, pjautinių žaizdų ant veido.
Kaip vėliau pranešė leidyklos kaimynai, jie girdėjo triukšmą, bet manė, kad savininkai pykstasi namuose ir nekreipė į juos dėmesio.
Tuo metu kitas tikintysis Gokhanas kartu su savo žmona ramiai leido rytą. Jis miegojo iki 10 val., tada papusryčiavo ir apie 12:30 kartu su žmona atvyko į raštinę. Durys buvo užrakintos iš vidaus, todėl jis negalėjo jų atidaryti su savo raktais. Tada jis paskambino telefonu į raštinę ir, nors jo ragelyje buvo geras signalas, viduje telefonas neskambėjo. Jis pabandė paskambinti į draugų mobiliuosius telefonu ir Uguras jam sunkiai suvokiamai pasakė: “Mūsų nerasi raštinėje. Eik į susitikimą viešbutyje. Mes esame ten. Mes ten ateisime.” Kol Uguras kalbėjo su Gokhanu, fone jis girdėjo verkimą ir keistus niurzgančius balsus.
Jis paskambino į policiją ir artimiausias patrulis atvyko po 5 minučių. Jis garsiai pabeldė į duris ir šuktelėjo: “Policija! Atidarykite!” Vis dėlto pareigūnas nusprendė, kad čia šeimyninis kivirčas. Tačiau tuo metu išgirdo piktus riksmus ir garsias dejones. Policininkas suprato, kad tai kenčiančio žmogaus dejonės ir, užtaisęs savo ginklą, vis bandė įsilaužti pro duris. Vienas iš užpuolikų išsigandęs atidarė duris pareigūnui, kuris įėjęs pamatė siaubingą vaizdą.
Tilmanas ir Necatis buvo jau nebegyvi. Uguro kaklas taip pat buvo sužalotas, bet jis dar buvo gyvas.
Trys užpuolikai, stovėdami prieš policininką, numetė ant žemės savo ginklus.
Tuo metu Gokhanas išgirdo šūksnius gatvėje. Kažkas iškrito iš pastato trečiojo aukšto. Išėjęs į gatvę jis rado žmogų, nukritusį ant žemės, jo vardas buvo Emre Gunaydin. Jo galva buvo smarkiai sužalota ir jis keistais murmėjo. Jis bandė lipti žemyn nutekamuoju vamzdžiu, bet neišlaikęs pusiausvyros nukrito. Greičiausiai jis buvo užpuolikų lyderis. Kitas nusikaltėlis buvo rastas besislapstantis žemesniame balkone.
Kad suprastume, kodėl taip atsitiko, reikia grįžti šešeriais metais atgal. 2001 metų balandžio mėn. Nacionalinė Turkijos saugumo taryba (Milli Guvenlik Kurulu) pradėjo laikyti evangeliškai tikinčius krikščionis pavojingus nacionaliniam saugumui, sulygindama juos su Al Quaida ir PKK teroristais. Viešoje spaudoje pasirodė politinių vadovų ir kitų autoritetų pasisakymai, skatinantys neapykantą misionierių atžvilgiu ir kaltinantys juos jaunimo papirkinėjimu pakeisti savo religiją.
Po šio sprendimo,2001-iaisiais, prasidėjo bažnyčių, pastorių ir kitų tikinčiųjų užpuolimai. Sprogdinimai, fiziniai užpuolimai, žodiniai ir rašytiniai grasinimai prieš krikščionis pasidarė gana dažni. Labiausiai šiam tikslui pasitarnauja propaganda spaudoje.
Po 2005-iasiais gruodžio mėn. įvykusio susitikimo dėl krikščionių keliamos grėsmės, ekspremjero Ecevito žmona, istorikas Ilber Ortayli, profesorius Hasan Unsalas, politikas Ahmet Tanas ir rašytojas/propagandininkas Aytunc Altindalas, kiekvienas pagal savo profesiją, pradėjo kompaniją, kuria siekė atkreipti visuomenės dėmesį į krikščionių keliamą grėsmę “nupirkti jų vaikų sielas”. Slaptomis kameromis pradėtos filmuoti bažnyčių pamaldos ir šiais įrašais siekiama skiepyti baimę ir priešiškumą Krikščionybei.
Oficialiame, per televiziją transliuotame atsake Ankaroje, Turkijos vidaus reikalų ministras kvailai šypsojosi kalbėdamas apie žudynes Malatijoje. Tarp visuomenės pasipiktinimo ir protestų prieš šį įvykį ir pasisakymų už minties ir religijos laisvę, spauda ir oficialūs pareiškimai aiškiai leidžia suprasti: “Mes tikimės, kad jūs pasimokėte. Mums čia nereikia krikščionių”.
Panašu, kad šis užpuolimas buvo suorganizuotas nežinomo pilnamečio Tarikat lyderio. Kaip ir Hrant Dinko nužudyme 2007-ųjų sausį ir katalikų kunigo Andrea Santoro 2006-ųjų vasarį, religinius nusikaltimus įvykdė nepilnamečiai. Jie sulaukia žymiai didesnio visuomenės gailestingumo ir mažesnių bausmių už tuos pačius nusikaltimus, kuriuos būtų įvykdę suaugusieji. Netgi jų tėvai neprieštarauja tokiam vaikų elgesiui. 16-mečio, kuris nužudė katalikų kunigą Andrea Santoro motina, žiūrėdama į kameras, kol jos sūnus buvo vedamas į kalėjimą, sakė: “Jis tarnaus tą laiką Alachui”.
Jaunieji vyrai, sulaikyti įvykio vietoje, dabar yra suimti. Šiandien žiniose buvo paskelbta, kad jie bus teisiami kaip teroristai, o tai reiškia, kad jų amžius neįtakos griežtos bausmės. Užpuolikas Emre Gunaydinas yra vis dar intensyvioje sveikatos priežiūroje. Visas tyrimas remiasi šiuo pagrindiniu įtariamuoju ir jo kontaktais, jeigu jis neatsigaus – viskas nutrūks.
Turkijos Bažnyčios reakcija atnešė Dievui šlovę. Dešimtys tikinčiųjų ir kelios dešimtys pastorių atvyko kiek galėdami skubiau tam, kad palaikytų mažą Malatijos bažnyčią, padrąsintų tikinčiuosius, pasirūpintų teisiniais reikalais ir atstovautų krikščionis prieš žiniasklaidą.
Kai Susanne Tilman išreiškė norą palaidoti savo vyrą Malatijoje, susidūrė su nemaža sunkumų. Galų gale jis buvo palaidotas senose armėnų kapinėse.
Uguras buvo palaidotas prie savo šeimos, remiantis Alevi musulmonų tradicijomis, savo gimtajame mieste Elazig. Laidotuves nuošalyje stebėjo jo sužadėtinė, nes Uguro šeima ir draugai net jo mirties akimirką atsisakė suprasti ir priimti tikėjimą, kurį jis taip ilgai išpažino ir netgi mirė dėl jo.
Necačio laidotuvės vyko gimtajame Izmire – mieste, kuriame jis patikėjo Dievu. Tamsa nesupranta šviesos. Nepaisant to, kad bažnyčios viešai išreiškė savo atleidimą už šį įvykį, bendra nuomonė buvo, kad krikščionimis negalima pasitikėti. Prieš įkeliant karstą į lėktuvą Malatijoje, jis buvo kelis kartus šviečiamas ir tikrinamas dėl sprogmenų. Tai nėra įprasta praktika turkų karstams.
Necačio laidotuvės praėjo labai gražiai. Kaip žvilgsnis į amžinybę, šimtai Turkijos krikščionių ir misionierių atvyko parodyti savo meilę Kristui ir pagarbą žmogui, kuriam buvo skirta numirti dėl Kristaus. Necačio žmona Shemsa sakė pasauliui: “Jo mirtis pilna prasmės, nes jis gyveno Kristui ir mirė dėl Kristaus. Jis buvo Dievo dovana. Aš jaučiuosi pagerbta, kad galėjau jį pažinti, jaučiuosi ypatingai pagerbta. Aš noriu būti verta šios pagarbos”.
Tikintieji drąsiai stovėjo Necačio laidotuvėse, rizikuodami būti pamatyti viešumoje ir patys tapti taikiniais. Kaip ir buvo tikėtasi, antiteroristinė policija stebėjo laidotuves ir viską filmavo, kad jeigu reikės, ateityje galėtų pasinaudoti informacija. Pamaldos vyko atokioje Buca baptistų bažnyčioje, vėliau jis buvo palaidotas mažose krikščioniškose kapinėse už Izmiro.
Du Izmiro miesto atstovai tai pat dalyvavo laidotuvėse, stebėdami viską iš pirmųjų suolų. Keletas naujienų tarnybų filmavo ir fotografavo. Niekas nežino, kokį įspūdį laidotuvės paliko jų stebėtojams. Tai jau jų istorijos pradžia. Melskitės už juos.
Susanne Tilman, duodama interviu televizijai, kaip vėliau galima buvo perskaityti visų didžiųjų dienraščių pirmuosiuose puslapiuose, išreiškė savo atleidimą. Ji sakė žurnalistams, visiškai sutikdama su Kristaus žodžiais ant kryžiaus: “Aš netrokštu keršto. Aš prašau Dievo, kad jis atleistų jiems, nes jie nežino, ką daro.” (Luko 23,34)
Šalyje, kur “akis už akį” kerštas yra toks pat normalus kaip kvėpavimas, daugybė bažnyčių vėliau pranešė, kaip šis Susannos Tilman pasakymas pakeitė žmonių gyvenimus. Vienas žurnalistas rašė: “Vienu sakiniu ji pasakė, ko 1000 misionierių per 100 metų niekada nebūtų galėję pasakyti”.
Malatijos misionieriams turbūt teks išvažiuoti, kadangi jų šeimos ir vaikai tapo viešais taikiniais šiame atšiauriame mieste. Likę 10 tikinčiųjų dabar slapstosi. Kaip toliau gyvens ši bažnyčia, ši šviesa tamsoje? Labiausiai tikėtina, kad ji taps pogrindine. Melskite išminties, kad turkų broliai iš kitų miestų atvažiuotų padėti šiai be vadovų likusiai bendruomenei. Argi mes neturėtume pasirūpinti šiuo didžiu Malatijos miestu, miestu, kuris nežino, ką daro? (Jonos 4,11)
Kai mūsų pastorius Fikret Bocek su broliu nuėjo į Apsaugos tarnybą pirmadienį, kad parašytų pareiškimą, jie buvo pakviesti į Antiteroristų skyrių. Ant sienos kabėjo didžiulis plakatas. Jame buvo išvardintos visos teroristų grupuotės Izmire. Viename, ryškiai išskirtame stulpelyje, buvo išvardintos visos evangeliškos Izmiro bažnyčios. Tamsa nesupranta šviesos: “Tie žmonės, kurie visame pasaulyje kelia suirutę, atvyko ir čionai” (Apd. 17,6).
Prašome, melskitės už bažnyčias Turkijoje. “Neprašykite apsaugoti nuo persekiojimo, prašykite ištvermės” - ragina pastorius Fikret Bocek.
Bažnyčia, kuri prarado savo brolius, dabar yra stipresnė; mūsų gyvenimo vaisiai, atnaujintas tikėjimas, mumyse degantis troškimas skleisti Evangelijos šviesą Malatijoje – viso to negalima gailėtis. Melskite, kad mes išliktume tvirti prieš išorinį pasipriešinimą, o svarbiausia prašykite, kad mes galėtume pasipriešinti vidinėms kovoms prieš nuodėmę – mūsų didžiausią silpnybę.
Mes žinome – Jėzus Kristus buvo ten, kai mūsų broliai atidavė savo gyvybę dėl Jo. Jis buvo ten lygiai taip pat, kaip ir tada, kai Steponas buvo užmėtytas akmenimis Sauliaus iš Tarso akivaizdoje.
Vieną dieną video juosta, užfiksavusi jų mirties akimirkas, gali mums daug atskleisti apie Kristaus jiems suteiktą stiprybę ištverti kančią ir Šventą Dvasią , suteikusią jiems ramybę kančioje dėl savo tikėjimo. Mes žinome, kad Jis jų neapleido. Mes žinome, kad jie nuolat mintyse turėjo padrąsinančias Rašto eilutes, leidžiančias ir toliau šviesti neužgesinamai Evangelijos Šviesai. Žinome, kad visais įmanomais būdais – žvilgsniu ar žodžiu, jie drąsino vienas kitą nepasiduoti. Mes žinome, kad jie buvo tikri, kad tuoj bus su Kristumi.
Mes nežinome smulkmenų, nenumanome, ar šioje žemėje bus ar nebus pasiektas teisingumas.
Tačiau mes meldžiamės – ir prašome jūsų melstis – kad vieną dieną bent vienas iš šių penkių jaunuolių patikėtų Dievu dėl nužudytųjų liudijimo. Juk Tilmanas Geske atidavė savo gyvenimą kaip užsienietis krikščionis tarnaudamas mylimiems turkams, o Necati Aydin bei Ugur Yuksel tapo pirmaisiais Turkijos bažnyčios kankiniais.
------------------------------------------------------------------------
Laiško autorė Darlene N. Bocek, 2007 Balandžio 24 d.
Oficiali laiško antraštė “From the Protestant Church of Smyrna”/
izmirprotestan@gmail.com; http://izmirprotestan.org
Visa informacija šiame laiške pateikta remiantis įvairių naujienų bei žinių tarnybų duomenimis, kurie paremti preliminaria informacija. Nusikaltimo byla guli teisme, nusikaltimo detalės ir skrodimo rezultatai nėra viešai skelbiami.
Laiškas atnaujintas Gegužės 1 d.
Vertė Vita Rulinskienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą