Kur dar, jei ne bažnyčioj...

- turime unikalią galimybę pagarbinti Dievą kartu;

- pasižmonėti Dievo artume;
- susitikti su aibe įvairių žmonių (siela tokių skirtingų), bet artimų tiek, kad galime vadinti broliais ir sesėmis;
- keistis ir panašėti į Kristų bendraudami vieni su kitais (kad ir kaip gerai apie save galvojame būdami vieni namie, būnant tarp kitų išaiškėja daug aštrių kampų, ir pamatome, kad esame toli gražu ne tobuli);
- sulaukti meilės, pabarimo, kritikos, pamokymų ir t.t.;
- su meile reaguoti į tai;
- palaikyt mažą lelių ant rankų;
- išgerti kartu kavos Šv. Dvasios artume;
- sueina tiek žmonių su savo dovanomis ir jomis patarnauja - kas pagriežia smuiku, kas verčia į anglų k., kas į rusų k., kas dainuoja, pavalo išsiliejusią kavą, nusuka neklaužadai ausį, padovanoja batus, nuvalo bėgančią nosį ir pan. (Daro tai, kas ką moka, o ne ko nemoka.)

Sąrašą galite tęsti.

PS Kad ir kiek laiko susitaupo nenuėjus sekmadienį į pamaldas, tai visiškai neapsimoka, nes tas laikas dažniausiai nueina niekais.
Lieki neatgaivintas dvasioje, o rūpesčių kaip buvo, taip ir lieka. Žodžiu, visuomet geriau eiti negu neiti.

Rūta R.