Džiaugsmas VIEŠPATYJE

1 Ona meldėsi, sakydama: „Mano širdis džiūgauja VIEŠPATYJE, mano jėga mano Dievo išaukštinta. Mano lūpos juokiasi iš priešų; džiaugiuosi savo pergale. 2 Nėra kito Šventojo kaip VIEŠPATS, tikrai nėra kito šalia tavęs; nėra Uolos kaip mūsų Dievas. ...  6 VIEŠPATS dalija mirtį ir duoda gyvastį, nuveda į Šeolą ir prikelia. 7 VIEŠPATS suvargina ir praturtina;  jis nužemina ir išaukština.

8 Jis ištraukia vargšą iš dulkių,  pakelia skurdžių iš šiukšlyno, pasodina jį su didžiūnais, suteikia jam garbingą paveldo sostą. 1 Samuelio 2,1-2.6-8

Kristaus prisikėlimas iš mirties buvo, yra ir liks pribloškiantis dalykas. Net Evangelijose skaitydami pirmųjų prisikėlimų liudininkų reakcijas matome, kad savo protu jie to priimti negalėjo. Jeigu mėgintume su kažkuo palyginti jų reakciją mums suprantamais terminai, tai man šie pirmieji liudininkai yra tarsi per didelę įtampą gavę ir perdegę saugikliai.

Štai Evangelijoje pagal Morkų, dvi Marijos ir Salomė išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nesakė (Mk 16,7-8). Evangelijoje pagal Matą pirmieji liudininkai buvo sargyba ir moterys: išsigandę jo [angelo], sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi ... jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo (Mt 28,4.8). Evangelijoje pagal Luką,  Petras: grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę (Lk 24,12). Evangelistas Jonas aprašo: tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo (Jn 20,8).

Akivaizdžiai matome, kad Kristaus prisikėlime dominuoja baimė, persigandimas, nuostaba. Tik vienas įrašas liudija apie gimusį įtikėjimą. Taigi pats Raštas liudija, kad prisikėlimas iš mirties nėra protu suvokiamas, o labiau žmogaus dvasinė pozicija, širdies nuostata. Jeigu Kristaus mirtis dėl mūsų nuodėmių ir prisikėlimas amžinam gyvenimui būtų protu suvokiamas, tuomet pasaulyje nebūtų ateistų arba jų būtų labai mažai. Kristaus mirtis ir prisikėlimas yra pergalė nugalėjusi nuodėmę ir išvadavusi žmogų iš jos sielą pražudančių pančių. Paulius sako: Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse (1Kor 15,17). Kristaus prisikėlimą gali priimti ir džiaugtis tik dvasiškai atgimęs arba atgimstantis žmogus, o apie Kristaus prisikėlimą papasakoti nedvasingam žmogui yra beprasmiškas reikalas.

Jeigu kas esate buvęs kino teatre ir žiūrėjęs 3D  filmą, tai filmo efektus galėjote matyti tik su specialiais akiniais. Be jų vaizdas yra miglotas ir neaiškus, tačiau su akiniais jis ryškus ir netgi labai įdomus erdvinis vaizdo pojūtis. 3D akiniai keičia vaizdą iš esmės. Gal panašiai galima sakyti, kad priimti Kristaus prisikėlimo tiesą, garbinti Dievą, gyventi  naują gyvenimą, savimi tarnauti Dievui reikia specialių  „3D – tikėjimo akinių”. Jų be tikėjimo į Kristų neįsigysi.

Prisikėlimo faktu netikintis žmogus niekada nesupras tikinčio žmogaus, nebent iš pagarbos asmeniui, papročiams ir tradicijoms priims tokį "proto nuklydimą". Juk ir Velykų šventime visuomenėje dominuoja ne tikėjimo džiaugsmas prisikėlimu, o namų apsivalymo, kiaušinių dažymo ir jų ridenimo papročiai. Senajame Testamente skaitome Onos giesmę, kuria ji garbina VIEŠPATĮ. Sakykime, kad Ona yra užsidėjusi šiuos  „3D – tikėjimo akinius”. Jos širdis, jos jėga, jos lūpos – džiūgauja, aukština, džiaugiasi VIEŠPAČIU! Ji mato VIEŠPATĮ ir garsiai plyšauja. O kaip tylėsi, kai matai, patiri, protu supranti, širdimi esi arti prie vienintelės, niekada nepraeinančios šios kūrinijos realybės – VIEŠPATIES? Matydama VIEŠPATĮ, Ona staiga regi ir visa tai, kas vyksta šiame pasaulyje ir mums skelbia, kad tai, ką mato, nėra atsitiktinumai. Mirtis ir gyvybė, skurdas ir turtas, sielos amžinumas, nuolankumas ir išdidumas, šiukšlynai ir sostai, skurdžiai ir didžiūnai, visa, kas supa mus yra iš Dievo. 

Gyvename apsupti pasaulio, kuriame netikėjimas ir gyvenimas netikėjimu yra realybė, formuojanti mūsų gerbūvį arba jo nebuvimą, socialines klases visuomenėje, tokius tarpusavio žmonių santykius, kokie jie yra.  Pasaulyje šis vargas ir skurdas dominuoja, netikėdami Dievu ir šią gražiąją žemę darome vis didesniu šiukšlynu (nebūtinai buitinių atliekų).

Savo širdimi džiaugdamiesi, savo jėgomis aukštindami, savo lūpomis skelbdami Dievo pergalę (Kristaus prisikėlimą), pakylame aukščiau dulkių ir šiukšlių. VIEŠPATS mus, patikėjusius Kristumi, praturtina pakeldamas nuo šios žemės dulkino skurdo į vieną sostą su didžiūnais, ištikimaisiais, šventaisiais prie vienintelio VIEŠPATIES.