Dž. Bunjano knygos “Piligrimo kelionė” kritinis vertinimas

   Džonas Bunjanas – XVIIa. Anglijoje gyvenęs ir aktyviai veikęs krikščionis rašytojas bei pamokslininkas. Biografijoje rašoma, kad jo visas gyvenimas buvo nelengvas: jau jaunystėje jis iš tėčio perėmė darbinius įgūdžius ir dirbo paprastu keliaujančiu meistru; per vienerius metus jis neteko motinos ir sesers; tada šeimoje atsirado pamotė ir Džonas išvyko tarnauti į armiją. Džonas Bunjanas savo jaunystę vadino apleistu gyvenimu nuodėmėje, tad savo dvasinę kelionę pradėjo nuo tada, kai išgirdo balsus ir pamatė baimę keliančias vizijas. Nenuostabu, kad ir jo knyga, bene pats žymiausias pasaulyje alegorinis veikalas, „Piligrimo kelionė“ parašyta remiantis autoriaus patiriamais vaizdiniais. Įtikėjęs Džonas Bunjanas pamokslavo ne tik bažnyčioje, bet progai pasitaikius, ir už jos ribų. Ne kartą suimtas, įkalintas ir bandytas perkalbėti dėl savo aktyvaus pamokslavimo, Džonas Bunjanas išlaikė karštą troškimą skelbti Dievo žodį kiekviename savo žingsnyje, tad tai darė iki pat mirties - po apsilankymo pas tėvą ir sūnų, kuriuos ėjo sutaikyti, Džonas persišaldė ir mirė.

   Džono Bunjano knyga „Piligrimo kelionė“ yra laikoma labai svarbia krikščioniško dvasingumo kelią apibūdinančia knyga ir yra išversta į daugelį kalbų. Teigiama, kad vienu metu jos vertimas į kitas kalbas buvo labai stipriai paplitęs ir ji buvo įtraukta į labiausiai verčiamų knygų sąrašą po Biblijos. Matomas šios knygos populiarumas parodo teksto reikšmingumą ir svarbą krikščionių dvasiniam augimui. Šiame darbe bus trumpai pristatomas knygos turinys; iškeliami klausimai ir pamąstymai; pateikiamas apibendrinimas ir rekomendacijos skaitytojams.

Knygos turinys

    Knyga prasideda autoriaus pozicijos nusakymu – jis užmiega prie urvo dykumoje ir susapnuoja sapną. Visa knyga yra to sapno atpasakojimas naudojant alegorijas. Alegorija – tai literatūrinė raiškos forma, kuri tam tikrą idėja autoriui padeda išreikšti simboliniu įvaizdžiu. Šioje knygoje alegorijos naudojamos žmonėms ar kokiems gyviams apibūdinti (vardas atspindi tam tikrą charakterio bruožą, pvz.: Pirmojo Adomo dukros – Kūno geismas, Akių geismas ir Gyvenimo puikybė) bei pavadinant vietoves (pavadinimai atspindi vietos paskirtį, pvz.: Sunkumų kalnas, Pelno mėgėjų miestelis).

    Knyga prasideda nuo to, kad pagrindinis knygos veikėjas, vardu Krikščionis, patiria pražūties baimę ir ruošiasi iškeliauti į Karališkąjį miestą. Prieš išeidamas jis diskutuoja apie pražūtį su šeimos nariais bei kaimynais ir sulaukęs palaikymo iš vieno kaimyno iškeliauja Karališko miesto link. Beeidamas jis pakliūna į įvairius išbandymus: įklimpsta į Nusiminimo liūną; kopia į sunkumų pilną kalną; eina per Pažeminimo ir mirties slėnį, tuštybės kupiną miestą; bando įveikti Patogumo lygumą ir Pelno kalną; susigundo pasukti aplinkeliu ir papuola į jame slypinčius pavojus; žengia per Negyvėlių kelelį ir Užburtąją žemę, kad pasiektų Karališkąjį miestą. Daug vietovių Krikščioniui tenka praeiti, kad patektų į mylimąją šalį. Kelionės metu jis sutinka įvairiausių žmonių: vieni jam padeda nenuklysti nuo saurojo kelio – Evangelistas, Pagarba, Geravalis, Žibantieji, vartininkas Budrusis bei mergaitė Apdairioji, kiti palaiko piligriminės kelionės metu – Ištikimasis ir Viltingasis, treti siekia išgązdinti ar nukreipti neteisingu keliu – Pasaulietinis išminčius, Formalistas ir Veidmainys, Baimingasis ir Nepasitikintis, Tuščias pasitikėjimas ir Ateistas.

    Apžvelgus knygos turinį, matoma, kad Krikščionio eitas piligriminis kelias nebuvo lengvas. Įvairios patirtys reikalavo išminties priimant sprendimus, jėgų, tikėjimo ir vilties, kaip ir kiekvieno mūsų tikėjimo kelias.

Kilę klausimai ir pamąstymai

    Skaitant knygą jau pačioje pradžioje kilo keistas jausmas – jos rašymo maniera itin skirtinga nuo prieš tai mano skaitytų knygų. „Kokie čia veikėjų vardai?“ – klausiau savęs, pasimetusi autoriaus perteikiamame turinyje. O tai, kad pagrindinis veikėjas Krikščionis norėdamas išsigelbėti paliko savo šeimą ir pabėgo užsikimšęs ausis nuo savo šeimos, visai sukėlė sumišimą mano galvoje „Kas čia vyksta? Nesuprantu“. Pradėjau skaityt iš naujo ir gaudyti kiekvieną momentą, nes supratau, kad greitai šia knyga neprabėgsiu, ji reikalauja atsidavimo ir įsiskaitymo. Perskaičiusi visą knygą turiu pripažinti – knyga ne eilinė, gal dėl to tokia populiari. Ji manyje sukėlė nemažai minčių. Šiame darbe pasidalinsiu pamąstymais apie Krikščionio sprendimą palikti šeimą ir išeiti ieškoti išsigelbėjimo nuo pražūties; taip pat apie Biblijos svarbą nuodėmės atpažinimui savyje ir tolimesniam dvasingumo formavimuisi; apie piligrimo patirtus sunkumus ir Viešpaties numatytas poilsio stoteles kelionės metu; apie tikros draugystės reikšmę keliaujant.

    Esu baigusi socialinio darbo studijas, tad manyje susiformavęs požiūris, kad šeima yra socialinis organizmas, kuris turi rūpintis visu kuo, kas vyksta jo viduje siekiant bendro gėrio, o išsiskyrimas ar vienas kito palikimas yra neteisingas, skaudinantis ir ilgam paliekantis žaizdas žingsnis. Šioje knygoje Krikščionis susiduria su pražūties baime ir tam, kad išsigelbėtų nusprendžia palikti savo šeimą, žmoną bei vaikus, ir iškeliauti ieškoti išsigelbėjimo. Pirmos sukilusios mintys tai perskaičius buvo neigiamos – „Kaip jis taip gali pasielgti? Jis turi rūpintis savo šeima, o ne ją palikti.“ Skaitant toliau viskas aiškėja – pamatęs savo nuodėmingumą žmogus suvokia, kad jam reikia to, kuris jį išgelbėtų iš nuodėmės galios ir ryžtasi paieškai, tuo tarpu tam, kuris bijo prarasti šį pasaulį ir yra pasidavęs pasaulio pomėgiams, toks siekis yra kvailybė ir to siekiantieji atrodo kvailiais. Krikščionis meldžiasi už savo šeimą, kad jų akys atsivertų ir jie suprastų einantys pražūtin, tačiau veltui. Krikščioniui telieka palikti šeimą ir keliauti ieškoti išgelbėtojo vienam. Skaitant papildomą literatūrą apie šią knygą sužinojau, kad 1684m. buvo išleista antra knygos dalis, kurioje pasakojama, jog Krikščionio žmona su vaikais ir jų žmonomis taip pat nusprendė eiti Krikščionio pramintu taku gelbėjimo link, tad tikėtina, kad drąsus, nors ir skaudus, apsisprendimas ieškoti Dievo karalystės yra užkrečiantis dalykas.

    Knygoje labai aiškiai įvardinama Biblijos reikšmė žmogaus dvasiniam formavimuisi. Krikščionio buvo klausiama: „Kaip pradėjai jausti tą naštą, kuri slegia tavo pečius?“, jis sakė: „Skaitydamas štai šią knygą, kurią laikau rankoje“. Pradžioje taip pat rašoma, jog sapne autorius matė žmogų su knyga rankose, jis ją „atsivertė ir skaitė, po to ėmė verkti ir drebėti <...> pratrūko graudžiai raudoti“ ir klausė savęs, ką jam daryti. Vėliau autoriaus rašoma, kad žmogus vaikščiojo po laukus, ir kaip paprastai skaitė savo knygą. 'Piligrimo kelionė“ tik patvirtina, kad Dievo žodis yra pilnas tiesos ir nuolatinis jos skaitymas padeda suprasti savo nuodėmingumą bei veda Dievo pažinimo link. Skaitydamas Raštą žmogus teisingai suvokia save, aplinką, auga, stiprėja ir artėja prie Dievo.

   Krikščionis norėdamas išsigelbėti nuo pražūties ėjo taku vedančiu į Dievo miestą. Jam teko patirti daug sunkumų: keletą kartų nukrypti nuo kelio ir vėl prie jo sugrįžti; susidoroti su savo ambicijomis bei silnumu; atsispirti Velnio gundymams bei sumušimams; prarasti kelionės draugą; išsivaduoti iš milžino Nusiminimo ir jos žmonos Pasitikėjimo stokos gniaužtų; įveikti Mirties upę. Visuose tuose sunkumuose knygos autorius atskleidžia nuostabų dalyką, Dievo rūpestį piligrimais. Po sunkumų, kai žmogus pavargsta, Dievas duoda laiko jam atsigauti. Jis suteikia poilsį, ramybę, padeda atsistoti ant kojų, motyvuoja keliauti toliau parodydamas, kokie nuostabūs dalykai laukia įveikus kelionę, ir toliau leidžia keliauti per sunkumus iki kitos poilsio stotelės.

    Knygoje rašoma, kad piligriminiu keliu Dievo link keliauja nemažai žmonių, tačiau vieni jų nutraukia kelionę susidūrę su pirmuoju sunkumu, kiti nusprendžia gręžtis atgal išsigandę būsimų išbandymų. Taip yra ir realybėje – vieni žmonės iškart atmeta Dievo malonės dovaną, kiti – susidūrę su sunkumais, treti apsigalvoja apgauti kitokių tiesų. Knyga padeda peržvelgti galimas kliūtis artėjant prie Dievo. Knygoje autorius atskleidžia tikros draugystės svarbą kelionės metu - Krikščionis turėjo draugą, kuris jam padėjo sunkume, motyvavo, suteikė jėgų ir palaikė, kitu atveju, jis būtų pasidavęs, paskendęs ar sugrįžęs atgal į netikėjimą. Dvasingumo keliu einame visi, tačiau buvimas kartu su kitu žmogumi padeda įveikti kelionėje slypinčius sunkumus ir bėdas.

    Apžvelgus kilusius klausimus, galiu teigti, kad ši knyga yra turtinga savo mintimis ir idėjomis apie žmogaus keliaujamą dvasingumo kelią. Šiame darbe aptariau tik keletą aspektų, nors įžvelgti pavyko jų daug daugiau.

Apibendrinimas ir rekomendacijos

    Džonas Bunjanas knygoje „Piligrimo kelionė“ aprašo žmogaus, vardu Krikščionis, sunkumų ir džiaugsmų kupiną kelionę Dievo artumo link. Knygoje veikėjų ir vietovių vardai yra simboliniai ir parodo daugiau charakteristiką, nei patį vardą, tad tokiu būdu autorius suteikia galimybę kiekvienam skaitovui atrasti sau vietą knygos veikėjų sąraše.

    Knygą rekomenduočiau perskaityti kiekvienam tikinčiajam siekiančiam vis labiau artėti prie Dievo, įsijausti į knygos veikėjo Krikščionio kelionę ir realiai pažinti esamų gyvenimo išbandymų prasmę bei bendruomenės svarbą gyvenime ir jos palaikymą išlaikant tiesą.

    Apibendrinant galiu teigti, kad pradžioje kilusi sumaištis dėl kitokio ir neįprasto knygos turinio pateikimo būdo ir keistų veikėjų vardų vėliau virto prasminga šiandienai pritaikoma informacija gilinantis ir suprantant dvasinio augimo tematiką.