Jurga
Jalianiauskienė
Manęs buvo paprašyta
pasidalinti pamąstymais apie laisvę šeimoje. Keista iš pradžių man pasirodė ši
mintis. Nelabai supratau kuriuo aspektu reik į tai pažiūrėti. Laisvė Kristuje -
suprantama, Kristus šeimoje - įsivaizduoju. O ką reiškia laisvė šeimoje?
Galvojau
apie save. Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad laisvė man - yra priimti Dievo
valią sąmoningai ir nuspręsti paklusti. Daryti kažką ne todėl, kad reikia, kad
privalau, kad taip sutvarkyta ir tiesiog taip turi būti. Ne todėl, kad tai mano
pareiga, kaip žmonos, kaip mamos. Bet daryti todėl, kad savanoriškai sutinku
paklusti ir priimti Dievo tvarką, Jo planą, suteiktas aplinkybes, daryti ar
elgtis kažkaip, nes Dievui tai patinka, džiugina Jo širdį. Iš meilės Dievui.
Laisvė - pasirinkti.
Dievas davė žmogui laisvą
valią. Jis gali rinktis. Čia nėra "privalai", "turi",
"reikia" ir „be atsikalbinėjimų”. Taip, Dievas įsako, tačiau vis tiek
žmogui palieka pasirinkimą - ar paklusti ir vykdyti, ar nepriimti. Pastebėjau
savy, kad kai pervargstu nuo buities, ima kirbėt mintys viduje: “Ai, nieko
nedarysiu, nieko nereikia. Ko aš plėšausi, stengdamasi tobulai viską atlikt?
Dievas ir taip mane myli, aš neprivalau kažko įrodinėt, man nereikia
užsitarnauti Jo meilės darbais, ne tuo juk viskas pagrįsta”. Paradoksas, kad
nors tai ir yra tiesa, bet yra pavojus, kad šitos mintys mane nuves į
atsiskyrimą, autonomiją, savanaudiškumą ir išdidumą šeimyniškių atžvilgiu.
Labai slidi šita riba. Bet aš kalbu konkrečiai apie save. Būna, kad tai
priverčia nusižeminti ir iššaukia nuolankumą ("Dieve, ačiū Tau, kad
nepaliauji manęs mylėjęs, kai nesistengiu ir net neturiu jokio noro tarnauti
kitiems. Kokia nuostabi Tavo meilė ir didi Tavo malonė man!").
