Pasidalinimas po nudegimo :)

Sveikuciai,

Tiesiog įdedu laiškutį rašytą į konferenciją :)
Taigi, nelabai man gavosi sekmadienį išsakyti visa ką norėjau, tiek daug norėjau, bet Dvasia sakė: "pakanka". O dabar jau galiu ir daugiau ;)
Taigi, kaip jau ir minėjau, kai patenki i ekstremalią situaciją, visi mokslai, viskas tampa miglų migla, viskas netenka prasmės. Tiek metų praleista šioje žemėje ir atrodo viskas tarsi išnyko, kai liepsnos yra apsupusios tave, kai viskas ką nori padaryti tik dingti iš vietos, kurioje esi, nes skausmas yra didžiulis, kai liepsnos liežuviai visur aplink tave. Fizika, chemija, biologija praeina, jos pasilieka kažkur kitur. Pats negali priimti nė vieno teisingo sprendimo, bet atsiranda Tas, kuris tave ištraukia, Tas, kuris užgesina ugnį ir apsaugo tavo
gyvastį. Štai dar kelios akimirkos ir atgavęs protą laikau pažeistą kūną po šaltu vandeniu ir iš lūpų atrodo galėtų piltis tik keiksmai ir priekaištai, o nieko kito išskyrus "Mano Viešpatie, koks geras Tu" nebegali išlementi ir tada suvoki, koks Jis maloningas, koks geras, nuostabus ir mylintis. Ne be reikalo Jį vadiname Tėvu, juk Tėvas žino kas geriausia Jo vaikui, Jis ateina ir paguodžia kai to reikia, Jis ateina ir būna šalia, kada sunku. Ir nežiūrint, kad mūsų žemiškasis tėvas yra ribotas laiko, Dievas nėra, Jis amžinas.

Važiuoju į ligoninę ir 'parinuos', kad gali likti randai, randai ant veido, kaip žiauru, bet ateina Jis ir pasako: "Aš tave myliu" ir viskas nurimsta, Jis myli nepaisant nieko, Jo meilė besąlyginė, gali būti be kojos, bet Jis vistiek tave mylės. Jei būtų sukūręs žmogų taip, kad jis galėtų gyventi be galvos, Jis mylėtu ir be jos. Dabar suprantu, kaip Jam skaudu, kai Jo kūrinys nepažįstantis Jo sunkiu momentu bando atsiremti į bet ką, išskyrus Ji. Suprantu, kaip Jam skaudu kai Jis mato vaiką, kuris Jo neprisileidžia. Kai Jis taip pat nori prieiti prie kito žmogaus ir pasakyti paprastus žodžius "Aš myliu tave, Mano meilė tau niekad nepraeis", o negali, nes žmogus Jam sako "valink nuo manęs, aš pats viską galiu". Po šito atėjo klausimas, o kaip su kitais žmonėmis, kaip aš bendrausiu su kitais, kai priėjęs prie bet kurio vaiko išgirsiu: "koks jis baisus" (imu vaikus, nes jie nemeluoja, jie sako tai ką mato, jie dar nėra sugadinti, kaip mes), kaip susirasiu žmoną? O Jis raminančiu balsu ištaria: "dar prieš tave sukurdamas numačiau tau žmoną, juk Aš pažinojau tave, tau dar negimus, tau dar nebūnant motinos įsčiose Aš numiriau už tave ir tau dar nebūnant motinos įsčiose žinojau kas bus tavo žmona".


Ir ateina mintys, kad ko vertas šitas gyvenimas, kam mokytis, kai žinai, jog tai praeis. Ko verta tai, ką jau padarei, juk nieko iš to nepanaudosi paskutinę akimirką. Bet paskui prisiminiau, kad gyventi verta, juk tik per gyvenimą pažinau Tą, kuris mane išgelbėjo ir davė amžinybę, amžiną gyvenimą. Juk per tuos neilgus metus šioje žemėje galėjau pažinti kruopelytę Jo ir gavau pažadą, kad gyvensiu su Juo amžinai. Verta gyventi, nes gali parodyti kitiems kelią, tiesą ir gyvcnimą, verta, nes kitas per tavo 'tūpus' žodžius, gali išgirsti ir gauti amžinąjį gyvenimą. Verta, nes ateis momentas, kai su didesne minia šauksi "Aleliuja!!!" ir gyrius nesibaigs, nes Jis pats ateis debesimis pasiimti tavęs į savąją karalystę.

Čia tik kelios mintys iš mano išgyvenimo, bet nebegaliu jų laikyti tik sau.
Dievas jus telaimina!!!
Balys