Teisingumas. Izaijo 1,18-30

Artūras Rulinskas

Mes tikrai kasdien negalvojame apie teisingumą, tačiau kartais, kai asmenine patirtimi prisiliečiame prie neteisybės ir kai mums pradeda labai skaudėti, tuomet norime teisingumo. Patyrę neteisybę dažniausiai kaltiname kitą, o patys, būdami nukentėję, tik ašarojame ir ieškome būdų nuostoliams atstatyti, ir dažnai dar trokštame atkeršyti skriaudėjui teisinėmis priemonėmis.

Vis dėlto patirdami neteisybę turime ieškoti atsakymų ne kaip išspręsti atskirus atvejus, o pažvelgti, kas vyksta visuomeniniu lygmeniu. Gal kartais mes patys esame sudarę geriausias sąlygas neteisingumui klestėti, kaip neprižiūrėtame darže sudarytos geriausios sąlygos piktžolėms augti?

VIEŠPATS per pranašui Izaijui duotą regėjimą leidžia ir mums praregėti dėl visai šalia mūsų vykstančių neteisingų darbų, įvykių ir mąstysenos.

Teisingumas – pažinti Dievą

„Jautis pažįsta savo savininką, ir asilas  savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta.“ ... Jie paliko VIEŠPATĮ, atmetė Izraelio Šventąjį, atsuko jam nugarą. Iz 1,2b-4

Pokalbį apie teisingumą turbūt ir turėtume pradėti nuo šios minties: o koks mano santykis su VIEŠPAČIU? Visada, prieš žvelgdamas į pasaulį ir sakydamas „o koks siaubas, nėra žemėje teisingumo“,  pirmiausia aš pats sau turiu atsakyti: „Ar esu teisingas svarbiausio žemėje santykio atžvilgiu?“

Pakartoto įstatymo knygos apžvalga

Dovilė Jakaitytė
Teologinės studijos

                      Dauguma Biblijos tyrėjų sutinka, kad Dievas, tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento laikais, žmonijos gyvenime apsireikšdavo ir toliau apsireiškia per istorinius įvykius. Jo buvimas žmonių tarpe kitoks nei kitų pasaulio „Dievų“ apsireiškiančių gamtoje. Tą matome ir Pakartoto Įstatymo knygoje Senajame Testamente. Izraelitų tautai išėjus iš Egipto Dievas primena jos protėviams, Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, duotą pažadą – „tą kraštą atidaviau jums. Įženkite ir užimkite kraštą, kurį Viešpats prisiekė duoti jūsų protėviams“ (Įst.1,8) ir suteikia įstatus bei įsakus tam, kad Izraelitų tauta keliaudama paveldėti pažadėtojo krašto išlaikytų gyvybę, išmintį ir protingumą.

                      Darbe pateikiamas trumpas knygos aprašymas ir jos sudedamosios dalys, apžvelgiamas istorinis kontekstas bei pagrindiniai akcentai. Taip pat analizuojamos stipriosios ir silpnosios knygos pusės bei teologų ir žydų vertinimas, bandoma įžvelgti, kaip knygoje pateikiama informacija įtakoja pasaulio mąstymą bei ką iš jos galime išmokti apie Dievą.

Anabaptizmo tradicija

Pliusai ir minusai. Stipriųjų pusių ir dovanų panaudojimas. Silpnųjų pusių atmetimas, pasimokymas iš praeities klaidų.

Hanspeter Jecker

Šv. Rašte Dievas vis ragina savo tautą: „Jei norite pasiekti Pažadėtąją žemę, nepamirškite eiti keliu, kuriuo Dievas jus vedė lig šiol“ (žr. Įst 8, 1-2). Palyginimas apie talentus (Mt 25) ragina mus, anabaptistų bendruomenes, kelti tokius klausimus: Kurie istoriniai įsitikinimai mūsų dienas pasiekė kaip brangus lobis? Kuriuos derėtų atmesti ir pakeisti kitais? Ar gali būti, kad tam tikri svarbūs bibliniai dėsniai pasaulyje išlieka neatskleisti vien todėl, kad mes jų nebranginame, nepuoselėjame arba tiesiog nemokame vertinti tų dovanų? Gal anabaptizmo tradicija, nepaisant kai kurių minusų, slepia savy daug perliukų, kurių nevalia užkasti, bet priešingai – juos derėtų iškelti ir leisti apyvarton?

Glausta istorijos apžvalga

Pačioje judėjimo pradžioje anabaptistai vieniems amžininkams atrodė kaip religingi bepročiai, oficialiajai bažnyčiai – kaip pavojingi eretikai, o valdžiai – kaip nuolat besipriešinantys maištininkai. Ne vieną amžių šie tikintieji kentė persekiojimus ir diskriminaciją, buvo įkaltinami ir kankinami, iš jų būdavo atimama paveldėjimo teisė, jie būdavo apiplėšiami, verčiami bėgti ar net baudžiami myriop. Tačiau – nors ir nedaug – atsirado ir jiems prijaučiančių. Kai kurie juos laikė nuoširdžiais krikščionimis, besistengiančiais gyventi taip, kaip jiems liepia tikėjimas.

Pasaulinis bendrystės sekmadienis

2013 m. Sausio 27 d

Kiekvienais metais Pasaulinė menonitų konferencija ragina Anabaptistiškas bažnyčias visame pasaulyje garbintinti Dievą vienybėje, paminint 1525 m. sausio 21 dieną įvykusį pirmąjį tikinčiojo krikštą Ciuricho mieste, Šveicarijoje.
Pasaulinis bendrystės sekmadienis suteikia galimybę prisiminti bendras tikėjimo šaknis ir švęsti „konoinia“ per visą pasaulį planuojant susirinkimus tokiu būdų, kad tikintiejį įeitų į vieningą bendravimą, vieningai melstųsi ir dėkotų globalioje tikėjimo šeimoje.
2013 metams šis šlovinimas parengtas įtraukiant tekstus iš Šventojo Rašto, maldas ir giesmes ir pagrindines pamokslo mintis. Šis planas yra trijų Kolumbijos menonitų bažnyčių (Iglesia Christiana Menonita, Iglesia Hermandad en Cristo ir Iglesias Hermanos Menonitas) bendro darbo vaisius.

Bažnyčioje giedamos šlovinimo giesmės

Svarbią mūsų bažnyčioje vykstančių pamaldų dalį užima šlovinimo giesmės. Šlovintojų komanda suteikė galimybę visiems norintiems atsisiųsti ir klausytis giesmių. Tai nėra studijiniai įrašai, o tiesiog bažnyčioj šlovinimo metu įrašytos 95 giesmės. Mp3 failai yra suspausti į rar archyvą. Taigi, atsisiuntę išsiarchyvuokite. Failas nemažas - 584 MB. Jeigu jūsų internetas lėtas, siuntimas gali užtrukti ilgokai. Atsidarykite šią nuorodą ir spauskite "Atsisiųsti".