2014-04-26

Moterys "nerimsta" - susitikimai atsinaujina

Atgimstantys moterų susitikimai primena tokius laikus (apie 2008-uosius), kai bendruomenės moterys ir draugės susitikdavo bendrauti, dalintis kasdieniais džiaugsmais ir sunkumais (daugiau info apie tai spausti čia). Tuometiniai susitikimai padėjo formuotis moterų tapatybei, puoselėti ugdančius santykius šeimoje ir draugystėje.

Moterų susitikimai trumpam buvo nublėsę, tačiau po pertraukos, jie vėl įgauna pagreitį. Turbūt, taip jau yra - moterys viena be kitos NEGALI gyventi! Kaip pasakytų Mark'as Gungor'as moterų galvoje kiekvieną akimirką vyksta kažkokia raizgalynė - joms viskas rūpi! Joms svarbu vienai su kita aptarti smulkiausius kasdienius klausimus, pasitarti kokios prekės geriausios ir ekologiškiausios šeimai, kokia kosmetika padeda moterims atskleisti natūralų grožį, kaip išlaikyti darnius santykius šeimoje, kaip auginti vaikus ir t.t. - tokios jau tos moterys :) Tad po pauzės, bendruomenės moterys ir jų draugės vėl pradeda aktyvų tarpusavio bendravimo ir dalinimosi etapą:


2014.03.15 moterys mokėsi daryti natūralią kosmetiką. Klegėdamos maišė įvairias žoleles su moliu, kad kartą per savaitę vakare po darbų galėtų pasimėgauti atgaivinančia kauke. Ilgai bet kantriai maišė vašką su įvairiais aliejais, kad po namų ūkio darbų jų nagučiai būtų atgaivinti ir dar visokius kitokius stebuklus gaminosi sau :)

 
2014.04.26 atlikus namuose esančių daiktų ir rūbų "kratą" buvo atsikratyta tuzino dulkes namuose renkančių rakandų (vyrai dėl to turėtų būti labai laimingi :)). Atnešusios savo nenešiojamus rūbus ir atnaujinusios garderobą moterys džiaugsmingai nuskubėjo tvarkyti šeimos reikalų į namus. Tiesą sako posakis: "Kuo skiriasi moters ir vyro pasakymas: "Neturiu ką apsirengti!" - moterims tai reiškia, kad nėra naujų rūbų spintoje, o vyrams - nėra nieko švaraus, ką užsidėti". Tad, vyrai, ačiū, kad išleidote moteris į šį rytinį susitikimą - bent porą savaičių moteris nesakys: "Neturiu ką apsirengti!":)

Susitikimai būna tikrai paprasti, neįpareigojantys ir paliečiantys aktualias kasdienes temas tiek ištekėjusioms, tiek dar laukiančioms antros pusės. Jie yra atviri visoms merginoms ir moterims.
Norint sudalyvauti susitikime, prašome kreiptis į Simoną
e-mail'u: Sima83@gmail.com

Iki pasimatymo :)

Rengė: Dovilė Jakaitytė

2014-04-25

Metinė LKB konferencija. Kristus ir Jo taika bažnyčioje

 
Šių metų kovo 11d., kaip ir kiekvienais metais, visų LKB bendruomenių nariai susirinko puoselėti tarpusavio bendrystės ir stiprinti evangelinės tapatybės - tokie pagrindiniai kasmetinės konferencijos tikslai. Šiais metais pamokslai ir seminarai buvo nukreipti Kristaus taikdarystės temos link, tačiau ar konferencija buvo naudinga, ar tema buvo aktuali, ar bendravimas žmones atgaivino geriausiai galima sužinoti iš pačių konferencijos dalyvių. Pasidalinti savuoju patyrimu buvo paprašyta Jekaterina Rakovska iš Vilniaus LKB bendruomenės.
 
Dievas konferencijos metu man kalbėjo ne per giesmes, pamokslą ar seminarą, bet per bendravimą su kitu tikinčiuoju. Artimo patiriami išgyvenimai man padėjo atrasti atsakymą į ilgai turėtą klausimą. Trumpai pasidalinsiu:
"Dieve, kodėl man?" - prieš daugelį metų, kai priėmiau Kristų į savo širdį, klausiau Jo: "Kodėl Tu leidi tam tikriems dalykams atsitikti mano gyvenime?". Buvo sunku pasitikėti Dievu. Vis galvojau, jeigu pasirenku Dievą, ar tikrai Jis visada bus su manim, ar tikrai palaimins, padės, sutvarkys? Patyrus kažką skausmingo, nemalonaus, paprastai užduodame Dievui klausimą "kodėl", tiesa? Tai nėra tik retorinis klausimas. Užduodami jį tikimės labai greitai gauti atsakymą. Greito atsakymo tikėjausi ir aš, tačiau klausimas vis "kybojo ore". Dievas atsakinėjo į daugelį kitų klausimų, bet tik ne į šį. Begant laikui susitaikiau, nurimau ir pamiršau apie jį.
LKB konferencijos metu mano draugė papasakojo apie sunkumus, kuriuos pastaruoju metu išgyvena. Beklausydama, tą minutę supratau sunkumų prasmę, ir joje atpažinau save prieš 10 metų. Supratau, kad neturiu teisės teisti ar kaltinti kito, sunkumus patiriančio, žmogaus, bet tik apkabinti, paguosti, melstis kartu ir sakyti jam, kad jei patiki gyvenimą Kristui - visada laimi. Aš tai žinau, nes pati patyriau ir galiu sakyti, kad sunkumus nugalėjau kartu su Kristumi. Konferencijos metu supratau, kad Dievo vaikams viskas išeina į gera ir Jis bet kokias šetono išdaigas panaudoja savo naudai. Praeitis ir turimos žaizdos, mus visus persekioja, tačiau iš tikrųjų tai nėra taip svarbu, ir  noriu palinkėti visiems būti stipriems sunkume, kaip M. Liuteris sakė: "Jei velnias primena tau apie tavo praeitį, primink jam apie jo ateitį".
 
Tarpusavio bendravimas konferecijos metu iš tikrųjų yra didelis palaiminimas ir atgaiva kiekvienam atvykusiam. "Gera matyti bendrumą tarp miestų, kad mūsų yra daugiau. Patyriau daug džiaugsmo ir šventės"/"Patyriau krikščionišką bendrystę ir išgirdau nuostabių liudijimų"/ "Smagu matyti daug tikinčių žmonių"/"Sutikau daug naujų žmonių, kurie įkvėpė tikėjimui, skaityti ir suprasti Raštą. Žinau, kad su jais dabar galėsiu susitikti ir po konferencijos"/"Buvo gera susitikti brolius iš kitų benedruomenių, pajusti, kuo jie gyvena. Kartu šlovinti ir melstis"/"Išgirdau, kaip Dievas veikia kitų žmonių gyvenime"/  - dalinosi žmonės po konferencijos.
 
Ne vienas po konferencijos pasijuto stipresnis dvasiškai: "Jaučiausi dvasiškai praturtėjęs"/"Pasijutau sutvirtinta tikėjime ir Dievo meilėje"/ "Sustiprino troškimą gyventi su Jėzumi"/ "Pakylėta dvasia ir siela"/ "Rastas atsakymas į tam tikrus turėtus dvasinius klausimus"/"Šlovinimas buvo tiesiog nuostabus", "Konferencija dvasiškai įkvėpė, kilo idėjų"/ "Gavau daug minčių pamąstymui".
 
Kadangi Dievas naudoja skirtingus būdus prisiliesti prie mūsų širdžių, kai kam labiausiai patiko seminarai ir pamokslai: "Žodis buvo labai padrąsinantis ir raginantis"/"Labai gera paskaita, gavau daug atsakymų į gyvenimo klausimus"/ "Visi pamokslai buvo labai stiprinantys, geri"/"Žodis stiprino mano tikėjimą ir leido girdėti Viešpatį šnekantį brolių ir sesių lūpomis".
 
Dėkojame kiekvienam atvykusiam, pasidalinusiam savo gyvenimo patirtimi vienas su kitu - kaip matome, esame vieni kitiems labai svarbūs - buvimas kartu mus stiprina, motyvuoja ir verčia neužmigti tikėjime, o būti budriais.
Nelik namuose kitais metais - ATVAŽIUOK, tikrai neliksi nusivylęs!!
 
Aprašymą užbaigsiu žmonių atsiliepimais, kurie geriausiai ir apibendrina buvusią konferenciją:
"Konferencija buvo žiauriai gera, su pastiprinimu važiuoju namo!!"
"Pasijutau didelės Kristaus šeimos nare ir didžiuojuosi tuo".
 
 
Iki pasimatymo kitais metais.
 
Rengė: Dovilė Jakaitytė
Fotografijos: Giedriaus iš ALKB

2014-04-08

Moterų atgaivos savaitgalis Druskininkuose

Man atrodo, kad moterų atgaivos savaitgalis pateisino savo vardą - net ir be programos jis būtų atgaivos savaitgaliu, nes moterys bendrauja, giliau viena kitą pažįsta, pasisemia stiprybės maldos metu, būna pastiprinamos liudijimų metu.

Įdomu buvo kartu mąstyti apie vientisumą einant su Dievu - apie tai, kad labai dažnai mes vienaip elgiamės su krikščioniais, visai kitaip - su pasauliečiais. Mes buvom Dievo palaimintos viena kitos dėmesiu, Juditos paskaita apie vientisumą, nuostabiu maldos laiku bei Jurgos paruoštu ir visoms padovanotu laišku, gražiu oru, maisto ir finansų padauginimu!
Kita vertus, dar vakar su Kristina D. kalbėjom, kad mes kiekviena esam apdovanotos ir stiprios moterys, o kartu galim nuveikti Dievo darbuose išties daug. Belieka tik peržengti nedidelį slenkstį vardu "Ką aš galiu? Kiek esu vertinga Dievui, bendruomenei?" Link to, manau, moterų tarnystė ir turėtų eiti.

Simona





 




2014-04-03

Velykinis koncertas "GIEDU TAU"

Atlikėjas: Arnoldas Jalianiauskas
Vieta: Valstybinis jaunimo teatras, Vilnius
Laikas: 2014-04-19 18:00

Arnoldas Jalianiauskas - aktorius ir tuo pačiu žmogus be kaukės; režisierius, ieškantis atsakymų ne tik gyvenime, bet ir teatre. Jis judesio meistras ir plastikas, lipdantis puošnų indą tiek profesinėje, tiek trijų šaunių sūnų ir žmonos šeimos scenoje.
Arnoldo kūrybinis kelias prasidėjo prieš 20 metų, o jo aplankytos gyvenimo vietos yra sudėtos į 4 albumus: HIMNAS MEILEI (2001), GYVENIMO KELY (2005), APVALYK MANE (2009), GIEDU TAU (2013). Pastarojo kūriai ir bus atliekami Velykinio koncerto metu, kartu su styginių kvintetu, ritmo grupe, perteikta smėlio dailės bei šokio elementų spalvomis.
Na, o Velykos, menančios ne tik prisikėlimo, pergalės, ir didžiojo džiaugsmo šventę, bet ir paties gimimo dieną, tad kviečiame jus švęsti kartu!
Bilietus galite nusipirkti internetu http://www.jaunimoteatras.lt/spektakliai/600/

2014-03-23

"Dievui viskas įmanoma" Morkaus 10, 27


Aš esu Viktorija, man šešiolika metų, daugelis mane jau pažįstate. Šiuo metu gyvenu pas nuostabią šeimą, Vitą ir Artūrą Rulinskus. Žinoma tuo pačiu ir mokausi, ieškau darbo, naujų patirčių gyvenime, nes dar daug ko noriu išmokti.

Mano gyvenimas prieš pažįstant Kristų, nebuvo toks gražus, ką galiu pasakyti apie šiandieną. Žinot nuo pat mažų dienų, pažinau tamsius dalykus, tėvo pakeltą ranką prieš mylimą mamą, nuolat jį neblaivų matydavau, jei išviso jį matydavau... Aš augau tokioje aplinkoje, laikui einant tėvai skyrėsi, nes mama nepakėlė daugiau narkotikų ir alkoholio pasekmių namuose, šeimoje. Tėvų skyrybos man buvo didžiausia tragedija. Dėl visko jaučiausi kalta, naktimis kamavo košmarai. Kai teko rinktis mamą ar tėtį (su kuriuo gyventi), aš bijojau, kad jei pasirinksiu mamą, įskaudinsiu tėtį, jei atvirkščiai - mamą. Bet aš pasirinkau mamą, prie jos jaučiausi saugesnė, ji niekada manęs nepaliko, niekada nemačiau jos girtos ar apsvaigusios, pasitikėjau ja.

Po skyrybų mama labai daug dirbo, kad galėtų išlaikyti mane, kad turėčiau stogą virš galvos, ko pavalgyti, apsirengti. Ji dirbo nuo ryto iki vakaro. Aš iki pietų būdavau mokykloje, o po jos, „įsisukdavau“ į kiemo draugų ratą. Vis daugiau laiko praleisdavau su jais, o ne prie namų darbų. Kad ir kaip būtų baisu, jau būdama devynerių-dešimties metų rūkiau, ragavau alkoholį. Laikui einant aš augau ir sekiau gatvės madas, mano pažintis su įvairiais svaigalais: žole, dujomis, psichoaktyviomis medžiagomis vis didėjo, kol pažintys tapo draugystėmis, o galų gale - rimta priklausomybe. Prasidėjo vagystės ir kritimas vis žemiau. Mano vertybės tuo metu buvo viskas, kas materialu. Mano vertybė buvo visada būti gražiai, pripažintai, ten, gatvėje. Mano mokslai "nusivažiavo". Nuolat turėjau nemalonumų su policija. Kai man buvo apie trylika, mama iš nežinojimo, ką daryti, nuvedė mane pas šamanę kuri man pasakė „tau viskas gerai, tu paauglė“. 

Po to aš sėkmingai ritausi žemyn vis didesniu greičiu. Aš įtikinau save, kad negaliu gyventi, nes nemoku to daryti, nemoku būti normalia, nemoku  nevartoti, nemoku susiimti ir mokytis, nemoku šypsotis ir būti laiminga, pradėjau žaloti save fiziškai, jau nebežinojau, ką daryti, nes supratau, kad tai, ką darau nėra džiaugsmas, ir tai  mane slėgė su kiekviena diena vis labiau. Aš papuoliau į psichiatrinę ligoninę po kurios supratau, kad viskas daugiau taip tęstis nebegali, po jos ieškojau pagalbos, mylimos močiutės pagalba radau AA, reguliariai lankiausi grupėse, ir išlikau tris mėnesius švari. Po to teko gultis į Klaipėdos neurologijos skyrių, dėl epilepsijos kuri man buvo nustatyta kai buvau apie septynerių. Kol buvau ten, nelankiau AA, ir atsirado daug pagundų kol vieną dieną aš pabėgau ir atkritau ir susižalojau, viso to pasekoje - vėl psichiatrinė ligoninė. Kiek galima? Užburtas ratas... 

Po dviejų savaičių laikotarpio mama mane pasiėmė, ir aš žinojau, kad negaliu grįžti atgal į Šilutę - (tuo metu ten gyvenau), žinojau, kad vėl bus tas pats. Bet dėkui Dievui mama mane nuramino, ji pasakė, kad negrįšiu dabar į Šilutę. Mes važiavome į Kalnaberžę, netoli Kėdainių miesto, į reabilitacijos centrą turintiems įvairias priklausomybes. Tai buvo 2012 metų rugsėjo mėnuo. Tą dieną aš visada atsiminsiu. Tą dieną vyko tarnavimas, kitur tai vadinama pamaldomis. Aš tikrai nenorėjau net eiti, nes neturėjau suvokimo kas ten bus. Bet ėjau, nes privalėjau. Kai nuėjau ten, žmonės giedojo giesmes, kurių aš niekada gyvenime net girdėjusi nebuvau, bet kai atsistojau į savo vietą aš jas giedojau taip lyg tai daryčiau ne pirmą kartą. Man tikrai patiko tai, kas tą vakarą ten įvyko. Po kelių dienų aš priėjau prie pastoriaus ir paprašiau Biblijos, greitai ją gavau. Skaičiau ją, nedaug, bet po kelis skyrelius į dieną, dažniausiai patarles, psalmes.

Ir gyvenime pažinau tai, ko niekada nepažinojau ir pradėjau džiaugtis kur esu, kad galiu sveikti, buvo ir liūdnumo akimirkų, bet tomis akimirkos buvo Viltis. Pradėjau melstis, žavėjausi Dievo dovanomis suteiktomis kitiems žmonėms, man buvo labai įdomu. Kokia didelė Dievo malonė! Reabilitacijos programos aš nutraukiau, palikau centrą, nes įsimylėjau ir negalėjau susikaupti sveikimo link. Bet tęsti gydimąsį norėjau, tad nuvažiavau į kitą reabilitacinį centrą, Kaune. Bet, tai nebuvo tai ko aš norėjau, nebuvo taip veiksminga. Nebuvo tvarkos, drausmės kurios man reikėjo, buvo lengva meluoti, apgaudinėti ir net pabėgti. Tad aš palikau ir šį centrą. 

Grįžau į Šilutę, ir ten nuėjau į Šilutės Laisvųjų Krikščionių Bažnyčią, ten gavau pasiūlymą savanoriauti krikščioniškoje vaikų stovykloje. Aš sutikau. Stovykloje sutikau daug tikinčių žmonių, daug išgirdau apie Dievo veikimą mūsų gyvenimuose, išgirdau daug liudijimų, tai stiprino mano naujagimį tikėjimą. Ten taip pat susipažinau su Vita Rulinskiene, nežinau kodėl, galbūt  dėl to, kad esu tokia, kaip atversta knyga, visais aklai pasitikiu ir visiems viską pasakoju, daug per tai ir nudegusi ir įskaudinta esu, bet tą kartą atsivėriau Vitai apie savo gyvenimo duobes, ji mane suprato, ir pasiūlė atvykti pas juos į namus, dviem savaitėm ir prižiūrėti vaikus. Aš sutikau. Kai tos savaitės ėjo į pabaigą, kilo vis daugiau nerimo, kas bus toliau jei grįšiu į miestą, kuriame viskas prasidėjo. Bet nerimui neteko išsipildyti. Rulinskų šeima pakvietė mane likti pilniems mokslo metams pas juos, kad pasivyčiau moksluose, kurie buvo nusiritę ir augti dvasiškai.

Aš žinau, kad Viešpats yra mano Išgelbėtojas ir tik Jo begaline malone šiandien turiu galimybę džiaugtis, keistis, gyventi, būti švari. Turiu meilę, viltį, svajones. Žinoma ir šiandien būna sunkumų ir svyravimų, abejonių, būna, kad ir nusisuku nuo Dievo, kartais atrodo, kad viską galiu pati, bet kaip pati pastebiu, ar artimiausi žmonės iš šono tai pamato ir pasako, prisimenu, kad aš pati nieko negaliu, jei galėčiau pati, kažin ar tiek daug duobių būtų tekę paliesti. Atgal aš grįžti nenoriu, net pagaugai kūnu nueina, kai pagalvoju kas vyko dar prieš du metus, aš iš tikrųjų nenoriu gyventi tokio gyvenimo, nes tai ne gyvenimas, tai visiška vergystė, iš kurios mane išgelbėjo mano Dievas. Jis mane matė tada, kai aš Jo nemačiau, Jis mane išgelbėjo kai aš ir mano šeima nebeturėjo vilties.

Morkaus evangelijoje 10 skyriuje 27 eilutėje Jėzus Kristus sako: „Dievui viskas įmanoma“.

Pradžioje minėjau, kad galvojau, maniau jog man neįmanoma gyventi, neįmanoma nustoti vartoti ir t.t., bet, kai pažinau Kristų, supratau ir patikėjau tuo, kad Dievui viskas įmanoma!

2014 02 24


  Adaptuota The Professional Template tema