Šie metai yra ypatingi metai Lietuvos evangelinėms krikščioniškoms bažnyčioms. Jau už kelių savaičių vyks Vilties Festivalis, kuris bendram tikslui sujungė net 250 krikščioniškų Lietuvos bažnyčių. Plačiau apie jį galite rasti čia:
http://www.viltiesfestivalis.lt/
Kadangi mes, moterys iš Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčios, tokiu laiku esame įpratusios rengti Moterų konferenciją, šiais metais sąmoningai atsisakėme dubliuoti renginius. Tačiau, moterų bendravimo vistiek norisi, niekur nedingsi...
Taigi, ratelis mūsų nusprendėme susibėgti ir ramiai pailsėti nuo kasdienybės Matiškėje, sesių būryje. Moterys ir merginos kartu bendravo, dalinosi džiaugsmais ir vargais, maudėsi pirtyje, vakarieniavo, miegojo, kėlėsi, pusryčiavo, ėjo pasivaikščioti, kartu meldėsi ir giedojo giesmes Viešpačiui.
Sekmadienį per pietus, kartu skaitėme vienos krikščionių autorės, klasikės, nedidelį straipsnelį, kurį man pavyko užtikti prieš keletą metų jos skaitinių rinkinyje. Tai Elisabeth Elliot! Nuostabios patirties ir tikėjimo moteris. Norėčiau ir mūsų svetainės skaitytojus - tiek vyrus, tiek moteris - truputį plačiau supažindinti su menonitų bendruomene.
Malonaus skaitymo.
P.s. Moterims jau kilo minčių, kaip mes, savo bažnyčioje, galėtume patarnauti misijose. Greitu laiku pasirodys informacija apie galimybę dalyvauti "Kalėdinės dovanos" projekte.
"Du moterų susirinkimai
Dėl kažkokių tai ne visuomet aiškių priežasčių manoma, kad rašantys žmonės turėtų ir kalbėti. Tai didelis malonumas ir ypatinga garbė, bet yra ir trūkumų. Man yra buvę ir taip, kad pakvietimas pasisakyti, kurį priimdavau gan nenoriai, vėliau netikėtai suteikdavo labai daug džiaugsmo.
Neseniai grįžau iš nuostabaus Šenandòa slėnio Virdžinijos valstijoje. Iš kelionės parsivežiau keramikinį ąsotį, plokštelę, didžiulę receptų knygą ir istorijos vadovėlį. Visus tuos daiktus gavau dovanų iš žmonių, priklausančių nepaprastai grupei, vadinamai menonitais. Ąsotį mano dovanojo moteris, kuri pati jį nužiedė, nuglazūravo ir teptuku išdailino pušų šakelėmis. Ąsočiai paprastai būna dviejų rūšių – vieni gražūs, kiti naudingi. Šitas buvo ir toks, ir toks.
Plokštelėje įrašytas rinkinys giesmių be akompanimento, kurias atlieka devyni šimtai koledžo studentų. Gyvenime nebūčiau pagalvojusi, kad studentai galėtų dainuoti be gitaros. Tačiau šitie studentai – iš Harisonbergo Rytų menonitų koledžo, Virdžinijos valstijoje. Jie kilę iš tokių šeimų, kurios iš kartos į kartą dėl religinių įsitikinimų atsinešė įprotį bažnyčiose giedoti be instrumentinio akompanimento. Ir ką jūs manote? Kaip tik dėl to jie geba su giliu įsijautimu kuo puikiausiai giedoti keturiais balsais, žinodami, kada ir kaip įstoti.
Receptų knyga vadinasi „Menonitų bendruomenės valgių gaminimo knyga,“ parašyta Merės Emos Šovolter, pas kurią ir buvau apsistojusi. Knygoje rasite pačių įvairiausių patiekalų receptų – nuo melasos pyrago ir šaltos vyšnių sriubos iki „Olandiškos žąsies,“ kas iš tiesų yra keptas kiaulės skrandis, ir valgiaraščio norint pamaitinti 175 daržinių statytojus. Pastarasis buvo rastas autorės prosenelės ranka surašytas jos užrašų knygelėje. Jei įdomu, prašom paskaityti:
115 citrininių pyragų
500 pončkų (t. y. spurgų)
15 didelių keksų
1/2 kibiro obuolių tyrės
1/2 kibiro ryžių pudingo
1/2 kibiro kukurūzų pudingo
16 vištų
3 kumpiai
22 kg keptos jautienos
300 bandelių
16 kepalų duonos
Marinuotų burokėlių
Marinuotų kiaušinių
Raugintų agurkų
2.5 kg džiovintų slyvų kompotui
1 puodynė razinų
5 puodynės baltųjų bulvių
5 puodynės saldžiųjų bulvių
Keramikiniai dirbiniai, giesmės, gardūs valgiai – visa tai iš tos nepaprastos žmonių grupės. Tai kas gi tie menonitai? Itin mane nudžiugino ketvirtoji dovana – istorijos vadovėlis, kuris vadinosi „Menonitai ir jų palikimas.“ Jame autoriai Haroldas S. Benderis ir C. Henris Smitas pasakoja apie šio XVI a. Ciuriche užgimusio judėjimo ištakas: kaip kepėjas, siuvėjas, kubilius, knygų pardavėjas, auksakalys ir vienas universiteto studenčiokas, vardu Konradas Grebelis, susibūrė draugėn ir įkūrė grupę, giliai įsitikinusią, kad egzistuojanti bažnyčia neatitinka Naujajame Testamente vaizduojamo bendruomenės modelio. Vėliau prie jų prisidėjo daugiau tokių, kurie degė tuo pačiu troškimu kaip galima tiksliau paklusti Šv. Rašte pateiktiems įsakymams. Taip šis judėjimas išplito po Europą, sukeldamas įtarimą, o vėliau ir neapykantą. Feliksui Mancui, vienam iš Grebelio kolegų, vėliau buvo įvykdyta mirties bausmė – 1527 m. jisai buvo nuskandintas. Džordžas Blorokas buvo sudegintas ant laužo. Maiklas Satleris, buvęs Švarcvaldo vienuolyno prioras, buvo kankintas, o vėliau irgi sudegintas. Menas Simonsas, kurio vardu ir pasivadinę menonitai, buvo katalikų kunigas iš Olandijos. Jam patiko šveicarų brolijos propaguoti principai ir jis taip pat ėmėsi juos įgyvendinti. Taip atsirado Broliškieji menonitai. Šiandieninė denominacija tokį pavadinimą išlaikiusi lig šiol.
Šiandien pasaulyje yra per 400 000
menonitų – daugiau nei pusė jų gyvena JAV, kiti – Europoje, Azijoje, Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Nuolat susiduriu su jais pačiose netikėčiausiose vietose. Išgirstu apie juos neįtikėtinų dalykų. Jie nuolat sukasi kaip bitelės, triūsia kitų labui be afišavimosi ir jokių reklamų. Apie juos užvedusi kalbą kituose krikščionių ratuose, beveik visuomet sulaukiu nustebusių žvilgsnių. Nesakau, kad kiti visai nėra apie juos girdėję. Tai veikiau galima palyginti su situacija, kai esi iš Naujojo Hampšyro, kurį visi amžinai painioja su Vermontu. „Tai tu iš Vermonto?“ „Ne, iš Hampšyro.“ „Aaa, Naujojo Hampšyro... Aišku.“
Menonitai? A, taip. Tai čia tie su juodom skrybėlėm ir brikelėm? Sakai, tie amišai? O tai yra dar ir kitų srovių? Kur? Ontarijuje? Kanzase? Virdžinijoje? O aš maniau, kad jie gyvena tik Pensilvanijoje, palei greitkelį. Tie, su ženklais (kaip jie ten vadinami?) ant daržinių.
Ne, sakau tokiems. Jie – kur kas daugiau nei tai. Susirinkimas, kuriame lankiausi Virdžinijoje, pavyzdžiui, vyko kaimo bažnyčioje ketvirtadienio rytą. Į vidų sugužėjo šimtai moteriškių. Jos atvažiavo mašinomis, ne brikelėmis, ir visos buvo labai moderniškai apsitaisiusios. Nors nė viena nebuvo pasidažiusi. Jos buvo nepaprastai dėmesingos, inteligentiškos ir puikios klausytojos. Be to, paaiškėjo, kad jos nemažai skaito, perka daug knygų ir yra labai draugiškos.
Bet vienas dalykas per tą susirinkimą man padarė itin gilų įspūdį. Prieš susirinkimą buvo išdalinti mimeografu
padauginti lapai, kuriuose buvo pateiktas 119 reikmių sąrašas. O išvardintos reikmės buvo pačios įvairiausios: nuo kuponų knygelių iki projektorių, drabužių, medikamentų, žurnalų prenumeratos ir pan. Tada atsistojo viena moteris ir paprašė pakelti rankas tų, kurios pasirinko patenkinti pirmąją sąraše pažymėtą reikmę. Beregint pakilo miškas rankų. Priekyje stovėjo lenta, ant kurios buvo pritvirtintos kortelės su numeriais nuo
1 iki 119. Garsiai tariant numerius, kita moteris sparčiai nuseginėjo korteles. Iš eilės pagal numeraciją vardinant reikmes, vis kilo rankos. Susirinkimo gale ant lentos bebuvo likusios vos kelios kortelės. Iki kito susirinkimo lenta jau buvo tuščia – vos per valandą buvo apsiimta patenkinti 119 įvairiausių poreikių. Negana to, per tą laiką dar buvo spėta įsipareigoti padengti sąskaitas, kurių bendra suma viršijo keliolika tūkstančių dolerių, buvo surinktos dvi labai stambios piniginės aukos ir (tada man jau galva sukosi) iškviestos savanorės pataisyti kelias tonas drabužių, dovanotų labdarai Vakarų Virdžinijos potvynio aukoms paremti.
Ir šitai vyksta nuolatos. Nesakau, kas menonitai vieninteliai šitaip stengiasi dėl kitų ir daro gerus darbus, bet kai matau dedantis tokius dalykus, visuomet noriu žinoti kodėl tai dedasi. Kiek daug nuveikta per tokį trumpą laiką! Vos saujelė, o padeda daugybei – nuolatos ir nuosekliai. Kodėl?
Judėjimo įkūrėjai – Grebelis, Simonsas ir jų bendražygiai – siekė parodyti veiksnią meilę, Kristaus artumą pademonstruojant praktiškai, konkrečiais darbais. Taip broliškumo ir patarnavimo Dievo duotomis dovanomis principas įgavo regimą išraišką – jis pradėtas taikyti kasdieniame gyvenime, nuveikiant konkrečius darbus – pvz., dalijantis su kitais materialinėmis gėrybėmis ir pan. Davimo/aukojimo(si) įprotis skiepytas ilgai ir nuosekliai. Davimo mokoma, o išmokstama tik tai darant. Aukos prasmę krikščionis suvokia tik aukodamasis kitų labui.
Tuo pačiu turiu paminėti, kad ne per seniausiai man teko dalyvauti ir vienoje paskaitoje, kuri buvo skaitoma prestižiniame teologijos koledže. Buvo graži pavasario diena, o paskaitos klausytis susirinko vien moterys – daugiausiai teologijos profesorių žmonos. Jos džiūgavo galėdamos ištrūkti pasiklausyti mielo pranešėjo paskaitos labai gražiu pavadinimu – „Naujos teorijos paieškos misijų plotmėje.“ Viską konspektavau, bet taip ir likau nesupratusi, ar kalbėtojas turėjo pasiūlyti ką nors naujo, ar ne. Atėjus laikui užduoti klausimus, auditorijoje įsitvyrojo nejauki tyla – mat tapo visiškai aišku, kad tos poniutės neturi nė žaliausio supratimo apie tai, kas yra misijos ir su jomis susiję darbai. Galiausiai viena moteris pratarė: „Nesuprantu, kokia prasmė trenktis balažin kur ir aiškinti visam pasauliui, kad tavo religija geresnė už kitų.“ Kitos pritardamos palinksėjo galvomis. Įsidrąsinusi ji toliau postringavo apie „geradarius“, „pasaulio gelbėtojus“, „užkariavimo retoriką“ ir stebėjosi „kaip šiais laikais apskritai atsiranda žmonių, tikinčių tokiais dalykais“. Bet kaip visos sutriko, kai ta pati moteris staiga pridūrė, kad, kita vertus, misionieriai juk steigia mokyklas. (Savo akimis buvo tokių mačiusi Afrikoje.) Jie moko afrikiečių vaikus. Tada kita prisiminė, kad Pakistane taip pat darbuojasi misionieriai. Jie ten turi įsteigę ligoninę ir gydo pakistaniečius. Vadinasi, tos misijos – ne toks jau ir blogas dalykas, galiausiai buvo prieita prie vieningos išvados. Iš tiesų, misionierius gal ir derėtų užtarti geru žodeliu. Tai tarus, nieks per daug nesigilino, kokia teorija slypi už jų veiksmų. Juk ponios susirinko tik aptarti naujos teorijos.
Mintimis grįžau į tą neįtikėtinai produktyvią valandą su menonitėmis Virdžinijoje. Prie teorijos, kuri pagimdė tiek daug veiksmo – prie tos pačios teorijos, dėl kurios Satleris su Bloroku buvo pasirengę gyvi į žemę sulįsti. Ir nėra pasaulyje tokios sėkmės formulės, kurią galėtume palyginti su Kristaus pateiktąja: <...> jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.
Iš Elisabeth Elliot knygos „Twelve Baskets of Crumbs“
Išvertė Rūta Rušinskienė
